|
|
Vis garsiau skambant mintims, jog švietimo įstaigos turi tapti ne kalimo, o kūrybiškumo mokyklomis, mums, interjero dizaineriams, taip pat kyla klausimas – kokia aplinka skatintų vaikų kūrybiškumą – laisvą minčių ir svajonių atsiskleidimą, kur kiekvienas nebijotų išreikšti savo idėjų, netgi jei jos kitokios nei daugumos draugų ar net mokytojų. Ar gali aplinka, konkrečiai – mokyklos interjeras, skatinti vaikus svajoti ir kurti? Šios mintys paskatino surengti moksleiviams kūrybines dirbtuves, siekiant išsiaiškinti, kokioje aplinkoje gali geriausiai atsiskleisti vaikų svajonės ir kūrybiškumas. Inovacijų festivalio „IF... Vilnius 2011“ metu Interjero klubo nariai su kitais architektais ir dizaineriais organizavo pirmąsias moksleivių kūrybines dirbtuves „O jeigu... aš galėčiau sukurti savo svajonių mokyklą – kaip ji atrodytų?“ Šio renginio tikslai: 1. Pradėti organizuoti tęstinį moksleivių kūrybiškumo lavinimo ir skatinimo procesą ir išsiaiškinti, kokia mokyklos aplinka labiausiai tinka tobulėti, ugdyti laisvą ir kūrybingą žmogų. 2. Kartu su pedagogais ir psichologais parengti mokyklų aplinkos „humanizavimo“ rekomendacijas. 3. Vadovaujantis parengtomis rekomendacijomis, konkrečiose mokyklose įrengti „pilotines“ pavyzdinio interjero erdves, atspindinčias pačių moksleivių idėjas.
„IF... Vilnius 2011“ kūrybinėse dirbtuvėse dalyvavo 5–7 klasių moksleiviai iš penkių Vilniaus mokyklų. I. Užsiėmimai prasidėdavo paskaita apie dizainą. Siekėme parodyti, kad dizaino ir architektūros projektavimas nėra savaiminis procesas, o naujas funkcijas ar atsiradusius gyvenimo būdo pokyčius padedantis įgyvendinti veiksmas. O tam, kad sukurtumėme naujų (ir kokybiškesnių) dalykų, svarbu išplėsti standartinio mąstymo ribas. Antroje paskaitoje „Nuo idėjos iki pastato“ supažindinome moksleivius su architekto darbo ypatumais. II. Ekskursijose prie Neries ir NDG stengėmės atsakyti į sau iškeltą klausimą – kaip vis dėlto vaikus įtraukti į „architektūros pasaulį“? Čia ir padėjo tradicinės eskizų atlikimo priemonės – kiekvienas moksleivis (kaip tikras architektas) turėjo piešimo bloknotą ir pieštuką, buvo skatinamas stebėti aplinką, analizuoti, fiksuoti – daryti jam patikusių vaizdų ar detalių eskizus. „Mane labai nustebino toks vaikų piešinių skirtingumas. Suprantu, kad kiekvienas tą pačią panoramą mato kitaip, atkreipia dėmesį į skirtingus dalykus, bet vaikai dar sugebėjo pastebėti tokių detalių, kad mums reikėdavo pasukti galvą, kur jie tai pamatė.“ (Miglė) „Vieni sėdėjo susikoncentravę, radę savo motyvą kūrė piešinukus vieną po kito, kiti, greitai atlikę užduotį ėmėsi aktyvesnių pramogų – lakstė, bėgiojo, krykštavo! Svarbiausia, visi rado kuo užsiimti – vaikus įkvėpė atvira erdvė, neįprastas priėjimas prie paprastų dalykų.“ (Dovilė) III. Bendro kūrybinio darbo auditorijoje metu mokiniai siūlė, kokias mokyklos erdves norėtų projektuoti (geografijos, informatikos, istorijos, gamtos, lietuvių k., dailės kabinetai, valgykla, sporto salė, rūbinė, koridorius, poilsio zonos, mokyklos kiemas), tada pasirinko kelias iš jų ir dirbo toliau. Čia ir vyko aršiausios diskusijos – pasirodo, populiariausi buvo dailės ir geografijos kabinetai! „Smegenų šturmo“ būdu mokiniai generavo idėjas, ką konkrečioje erdvėje norėtų padaryti, kas būtų patogu. Visi pasiūlymai, be kitų kritikos, buvo surašomi lentoje. „Pastebėjome – kai vaikų nuomonė išklausoma, vertinama ir nekritikuojama, jiems atsiranda drąsos ir stimulo kūrybai.“ (Miglė) Kai išsiaiškindavome funkcinius poreikius, bandydavome paversti tai dizaino elementais. IV. Toliau – kūrybinis darbas grupėse. 5–7 mokinių grupė kartu su architektu kūrė pasirinktos erdvės eskizą. Reikėjo susitarti, ką ir kaip vaizduoti, pasidalinti darbais – piešti, klijuoti, maketuoti, aprašyti ar kitaip perteikti išsakytas pirmines mintis. Suaugęs tam tikros srities specialistas čia atliko tik patarėjo ir pagalbininko vaidmenį. O ArchiCad‘o specialistas darbus pavertė 3D kompiuteriniais vaizdais. „Pastebėjome, kad mokiniai ir pamokų metu noriai dirba kolektyvinį darbą. Tai atsispindėjo jų siūlymuose, pvz.: geografijos kabinete – stalus galima sustumti į vieną didelį apvalų stalą – tada visi dirba ratu, kai reikia atlikti asmenines užduotis, stalai transformuojami į atskiras darbo vietas, netgi su galimybe izoliuotis nuo kitų – tam padeda kėdė su išskleidžiamu gaubtu.“ (Miglė) „Įdomiausia, kad vaikai taip įsiūbuodavo savo vaizduotę, papildydami vienas kito mintis, kurios tarsi akmenukai nuo kalno ritosi į popieriaus lapą ir virto vienu dariniu, kad ant mokyklos stogo netgi leisdavosi sraigtasparniai, atsirasdavo baseinas ir gultai degintis saulėje, alpinizmo sienelės ir džiunglės! Tai ir yra nuostabu – vaikams viskas įmanoma!“ (Dovilė) „Dar vienas moksleivių poreikis – patiems rinkti informaciją. Tai, ką išgirsti, dažnai „pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina“, o kai informacijos ieškai pats, ją atsirenki, susistemini, įsivaizduoji – ji geriau išlieka atmintyje. Todėl vaikai norėjo ne tik kompiuterizuotų klasių (žinoma, o kaipgi kitaip!), bet ir kuo daugiau vaizdinės ir patyrimu paremtos medžiagos, kad būtų galimybių visa tai kažkur sudėti. Pastebėjau, kad penktokams nereikia minimalistinės estetikos – jiems reikia daug spalvų, daiktų, detalių, kad būtų galima visa tai panaudoti ir būtų pasirinkimo galimybė. Tai suteikia saugumo jausmą. Be abejo, svarbu, kad būtų įmanoma keisti erdves pagal poreikį, transformuoti. Pvz., dailės kabineto sienos plačiai atsiveria ir galima išeiti piešti tiesiai į lauką; poilsio zonos ant mokyklos stogo sienos irgi sustumiamos, kad atsirastų daugiau vietos žaidimams.“ (Miglė) „Įdomu, jog kai kurie moksleivių pastebėjimai buvo labai paprasti, taiklūs ir įgyvendinami: „O kodėl pas mus kieme nėra šviestuvų, suoliukų, norėtume, kad būtų smagiau leisti laiką pertraukų metu...“ (Dovilė) Jei apie tai susimąsto moksleiviai, apie tai gali pagalvoti ir suaugusieji! Galbūt reikia iniciatyvos ir galime pagerinti mokyklų aplinką paprastomis priemonėmis. „Taigi galima pasakyti, kad tik laisvėje gimsta kūryba. Jeigu mes vaikus suprasime, mokėsime atsižvelgti į jų norus, idėjas ir pasiūlymus, tai ir mokyklos bus estetiškesnės, ir kūrybinis darbas bus įdomesnis – įtraukiantis, uždegantis. Taip pat svarbu prisiminti, kad ne rezultatas yra svarbiausia – vaikui labai svarbus pats kūrybinis procesas, ir tik laisvai kurdamas vaikas išgyvena džiaugsmą, atradimų nuostabą, savo vertės pajautimą.“ (Rosita) „Čia pas jus taip gera, jauku, Jūs labai draugiški, o galima bus dar pas jus kada ateiti, šiaip...?“ „Kada vėl kursime savo svajonių mokyklą..?“ Štai kokių sulaukėme atsiliepimų ir klausimų. Ir tai privertė pagalvoti apie tai, kad galbūt tokius ar panašius projektus reikėtų tęsti ir ateityje. Juk tai puikus būdas „iš vidaus“ išsiaiškinti ir per patyrimą iš pačių vaikų išgirsti, kas iš tiesų jiems svarbu, ko jiems reikia, kad į mokyklą eitų su džiaugsmu, o joje jaustųsi saugūs, mylimi, norėtų kurti ir tobulėti.
Kūrybinių dirbtuvių darbo grupė: Architektai: Miglė Šalnaitė, Dovilė Martinaitytė, Ingrida Darčanovaitė, Jolanta Kaušpėdaitė, Romas Viešchnickas. Jonas Malinauskas – dizaineris, VTDK Dizaino fakulteto Grafinio dizaino katedros vedėjas, docentas. Rosita Pipirienė – psichologė.
Daugiau iliustruotos informacijos apie projektą galite rasti ČIA |
