Architektų bendruomenė neteko vieno iškiliausių XX a. II pusės architektų, Algimanto Antano Sprindžio, kurio sukurti objektai bei architektūrinės erdvės suformavo nemenką sovietmečiu modernėjančio Kauno centro dalį, tapo neatskiriama tuometinės architektūros kultūros dalimi.
|
Architektas Algimantas Antanas Sprindys |
Algimantas gimė inteligentų šeimoje 1928 m. vasario 28 d. Gimnazistui ėjo septyniolikti metai, kuomet II Pasaulinio karo grėsmių akivaizdoje, įstojo į Telšių kunigų seminariją. Tikslo tapti kunigu neturėjęs, piešimui gabus jaunuolis, vėliau studijavo Kauno valstybinio universiteto architektūros fakultete (1946-1952 m.). Kūrybinės biografijos pradžioje architektas Sprindys, projektavęs be didesnio kūrybinio polėkio, varžomas nepalankių sociokultūrinės sovietmečio aplinkos rėmų, vėliau drąsiai deklaravo, jog architektūra turi keistis, atsikvėpti nuo istorinių stilių citatų. Sukurtas legendinės aludės „Rambynas“ Kaune interjeras (1965 m.), Pramoninės statybos projektavimo instituto vertikalė Kauno centre (1965 m., su bendraautoriais), Kėdainių chemijos kombinato užsakymu suprojektuotas laisvalaikio klubas (1965 m.), Medžiotojų ir žvejų namas Viršužiglyje (1973 m.). Pramoninės siuvyklos „Mada“ proveržis Kauno Laisvės alėjos istorinėje aplinkoje (1966 m.) − drąsus racionalizmo žingsnis buvo manifestas, noras projektuoti ir kurti moderniai, iš architektūrinės formulės eliminuojant istorinės informacijos krūvį. |
Laikotarpis Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filiale truko 23-ejus metus. Tuomet Architekto Sprindžio veikla telkėsi Kaune: sukurti Vandens ūkio projektavimo instituto rūmai (1974 m.), kavinė „Liepaitė“ (1971 m.), kartu su kolegomis suformuota Juliaus Janonio aikštė (1975 m.), Mieso van der Rohes vizijų sukurtas įtakoje Miestų statybos projektavimo instituto projektas (1975 m.) bei „Architektų kavinė“ (1977 m.). 1976 m. Sprindžio kandidatūrą patvirtinus Kauno miesto Statybos ir Architektūros valdybos viršininku – miesto vyriausiuoju architektu, pasikeitė darbo specifika. Tuo laiku drauge su architektų ir projektuotojų kolektyvu sudarė Kauno miesto išvystymo iki 2000-ųjų m. generalinį planą, tapo nenuilstančiu miesto erdvių raidos strategu.
Prabangi, manieristinė universalinė parduotuvė „Merkurijus“ (1983 m.). − vienas ryškiausių architekto Sprindžio kūrybinės biografijos ženklų. Dėl savo didelio tūrio, laiptinės bokšto, išskirtinės padėties ir reprezentatyvaus puošnumo buvo viena svarbiausių sovietmečio laikotarpiu sukurtų Kauno Naujamiesčio architektūrinių dominančių. 2009 m. vasarą „Merkurijus“ buvo karštligiškai nugriautas, nepaisant jo architektūrinių verčių. Vėlesniu laikotarpiu įgyvendinta architekto Felikso Vizbaro „pilaite“ praminto namo Žaliakalnyje rekonstrukcija į restoraną „Kaukas“ (1982 m.), suprojektuota kavinė „Pakalnė“ (1990 m.), sukurti solidūs buvusio „Ūkio banko“ rūmų J. Gruodžio gatvėje Kaune interjeras ir baldai (1996 m.). Vėlyvuoju periodu suprojektuotas charakteringas, ypač aktyvus Kauno miestovaizdžio formantas − pėsčiųjų tiltas, jungiantis S. Daukanto gatvę su Nemuno sala (1988 m). Persilaužimo ir tautinės savimonės metais, įsteigto Lietuvos kultūros fondo Kauno tarybos pirmininkas architektas Algimantas Sprindys buvo vienas Istorijos muziejaus sodelio atkūrimo, buvusių paminklų atstatymo iniciatorių, o vėliau ir architektūrinės projekto dalies autorius. Tautos Panteono renesanso dvasia gaubė architektą ir atstatant paminklinę Kauno Kristaus Prisikėlimo baziliką (2006 m.; originalaus projekto autorius architektas Karolis Reisonas).
Nuo 1987 m. docentas Sprindys dėstė architektūrinio projektavimo disciplinas Vilniaus Dailės akademijoje. Jo iniciatyva Kauno fakultete buvo atlikta struktūrinė pertvarka, naudinga architektūros ir dizaino meno kryptims. Pedagoginėje veikloje Sprindys nuosekliai siekė supažindinti studentus su humanitarine architektūros prigimtimi, atkreipti dėmesį į kraštovaizdžio ir nacionalinių vertybių tausojimą.
Architekto kūrybiškumas ir darbštumas ne kartą įvertintas:
- 1976 m. įteikta LSSR valstybinė premija (su bendraautoriais) už Juliaus Janonio aikštės ir muziejaus teritorijos išplanavimo projektą.
- 1983 m. skirta SSRS Ministrų tarybos premija (su bendraautoriais) už Kalniečių gyvenamojo rajono planavimą ir statybą.
- 1985 m. suteiktas LSSR liaudies architekto vardas.
- 1998 m. suteiktas Architektūros riterio ordinas, Nr. 1.
- 2006 m. įteikta Metų menininko premija už Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios atstatymo projektą.
- 2014 m., kaip Kaunui nusipelnęs asmuo, apdovanotas 2-ojo laipsnio Santakos garbės ženklu.
Kurdamas architektas Sprindys ilgai medituodavo pradinės minties rūke, kol iškristalizuodavo švarią ir aiškią liniją. Jam būdinga sukurti daug vieno architektūros objekto variacijų. Tarsi panirdamas į polilogą su savo paties idėjomis, architektas išgrynindavo projekto tektoniką, išgaudavo konstrukcinės sandaros ir meninių priemonių darną. Toks kūrybinis metodas kaskart iš architekto reikalaudavo atkaklaus darbštumo nei akimirkai nepaleidžiant iš rankų pieštuko. Šiandien, nepaisant jo projektuotų pastatų architektūrinės raiškos savitumų bei vertingųjų savybių, dauguma paveikti rekonstrukcijų arba sunaikinti. Tačiau istorijos kontekste architekto Algimanto Sprindžio darbai išlieka Kauno centro miestovaizdžio architektūrinio tapatumo, jo paties numatyto ir laiko koreguojamo scenarijaus ašimi.
Nekrologą parengė:
menotyrininkė dr. Vaida Almonaitytė-Navickienė
VDA Kauno fakulteto docentė