Vieta: Tel Avivas, Izraelis
Realizacija: 2011 m.
Plotas: 18 500 kv. m.
Fotografijos: Amit Geron, Hufton Crow.
Tekstas: Gintautės Kisieliūtės.
„Herta and Paul Amir” pastatas – tai naujasis Izraelio modernaus ir šiuolaikinio meno muziejaus sparnas. Anksčiau pagrindine muziejaus ašimi buvo dar 1971 m. architektų Dan Eytan ir Yitzchak Yashar sukurtas projektas. Šalia jo ilgainiui prisijungė „Skulptūrų sodas” (atidarytas 1996 m.) bei Gabrielle Rich vardu pavadinta dar viena didžiulė muziejaus dalis, kurios autorius – architektas Dan Eytan, o projektas įgyvendintas 1999 m. Greta viso šio komplekso įsikūręs „Golda Meir” kultūros ir meno centras (su Izraelio Operos ir Kameriniu teatru) bei „Beit Ariela” biblioteka. Taigi naujasis sparnas – tai duoklė šiuolaikinei architektūrai.
Pačiame miesto kultūros epicentre esančio naujojo pastato projektuotojai turėjo įveikti specifinius iššūkius, kuriuos formulavo bei sprendė architektų kompanija Preston Scott Cohen. Vienas iš pagrindinių autorių tikslų buvo panaikinti įtampą bei kontrastą tarp fasade išsidėsčiusių trikampių bei stačiakampių plokštumų, atsiradusių dėl vidaus išplanavimo ir patalpų formų. Problemos sprendimu tapo subtilus geometrinių paviršių išdėstymas, suteikiantis banguojančią, mirguliuojančią, paraboles primenančią trimatę faktūrą. Lūžtančios formos apjungė iš pažiūros nesulyginamus kampus, dėl kurių viduje esančiose galerijose dienos šviesa pasiekia giliausius kampelius ir net požemines patalpas. Banguojantis fasadas buvo padalytas į plokštumas, o iš viso buvo panaudota net 460 skirtingų formų betoninių plokščių.
 |
 |
Pastatas reprezentuoja neįprastą sintezę tarp dviejų priešingų šiuolaikinės architektūros išraiškų: neutralių, monotoniškų stačiakampių blokų bei dinamiškos trikampių kompozicijos. Galerijos išdėstytos aplink didžiulį, šviesos tunelį primenantį atriumą, kurio aukštis siekia beveik 27 metrus. Salės nebuvo išrikiuotos standartiškai, o visos pasuktos kiek daugiau nei 20 laipsnių kampų, kad žvelgiant iš viršaus ir iš šono, susiformuotų spiralinis sraigės efektas. Toks intriguojantis dinamiškas vaizdas skatina apžiūrėti daugiau ekspozicijos salių ir susipažinti su beveik 840 kv. m. plote demonstruojamais meno kūriniais. 650 kv. m. ploto auditoriume vyksta įvairios filmų peržiūros, muzikiniai pasirodymai, paskaitos, diskusijos, kurios skatina kultūrinį miesto gyvenimą, komunikaciją bendruomenėje, menininį ugdymą bei socialinį užimtumą.
 |
 |
|
| Pirmo aukšto planas |
Antro aukšto planas |
Muziejus buvo suprojektuotas ne pagal vieną statišką ašį, o pagal kelias, kintančias keliaujant iš vieno aukšto į kitą. Idėja buvo tokia, jog kiekvienas pastato aukštas – tai kaip nepriklausomas sluoksnis, turintis savo išsidėstymą bei plieninę konstrukciją, sujungtą su apačioje esančiomis vertikalėmis. Šis požiūris atsirado siekiant muziejų padalyti į kelias dalis ir sukurti identitetą turinčių ekspozicijos salių įvaizdį. Naujasis muziejus turi architektūrinių panašumų su kitais Tel Avive esančiais visuomeninės paskirties pastatais, tačiau pasižymi stipresniu internacionaliniu požiūriu bei progresyvia kultūrine kryptimi, dinamika. Dėl pastato neįprastos formos ir struktūros sudėtingumo pirmiausiai buvo kuriami didžiulio mastelio modeliai, siekiant pirmiausia išbandyti medžiagas, apšvietimo galimybes, apskaičiuoti apytikslius klojinių bei betono kiekius.
Lankytojui stovint hole, žvelgiant į auditoriumą, šviesos srautas tiesiog užplūsta, o lūžtančios plokštumos sukelia trumpą nesvarumo būseną. Galerijos, išdėstytos aplink švieslangį, vienur bei kitur matomi laiptai ir koridoriai suteikia netikėtą keliavimo pastatu galimybę iš vieno galerijos lygmens į kitą. Toks dinamiškas daugiasluoksnis tūris netgi kiek primena žinomo grafiko M. C. Escher spaudinį „Relativity“. Subtilūs aukščių pokyčiai reikalavo išspręsti rampų bei laiptų problemą, tačiau dėl atsiradusių skirtumų per visą perimetrą atsirado užlaidų, slenksčių, o visa tai tapo laužytų kompozicijų dalimis, persidengiančiomis plokštumomis, sukuriančiomis ypatingą nuotaiką.
Autorių išreikštas naujas požiūris į architektūrą buvo visai kitoks nei įprasta 9-ajame dešimtmetyje, kai tokios kultūrinės vietos, pavyzdžiui, muziejai, patys buvo veikiau skulptūriniai objektai. Kūrėjai perteikė naują sampratą ir muziejus buvo suprojektuotas kaip choreografiška, interjerui reikšmę suteikianti erdvė, kupina gyvybės, linijiškumo, lūžtančios saulės šviesos, cirkuliacijos. Pagal savo koncepciją šis pastatas turi panašumų į brutalistine architektūra pasižymintį buvusį pagrindinį muziejaus pastatą, tačiau taip pat siejasi ir su tradicine modernizmo – Mendelsono, Bauhaus ir „Baltojo miesto” – architektūra, vyraujančia Tel Avive.
Pagrindinis studijos Preston Scott Cohen tikslas buvo pritaikant elementarias medžiagas – betoną, stiklą, klevo medieną, plieną – bei panaudojant monochrominį koloritą, sukurti pastatą, kuriame lankytojai ne tik susipažintų su meno kūriniais, bet ir įgytų socialinės patirties, pajustų vietos identitetą, savitumą, kuris paskatintų ir juos pačius jaustis išskirtinai.
Žurnalas: ,,Centras“
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Galerija:
 |
|
 |
 |
 |
 |
 |
 |
|||||||
 |
 |
 |
|
 |
 |
 |
 |
|||||||
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
|||||||
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
|||||||
 |
 |
|
 |
 |
 |
|
 |
|||||||
 |
 |
 |
 |