Naujo, modernaus Vytauto Didžiojo universiteto (toliau VDU) Daugiafunkcinio mokslo ir studijų centro Kaune projektas turi ilgametę istoriją. Dar 1990 m. užgimusi vizija kelią link įkūnijimo skynėsi sunkiai, dažnai suklupdama, tačiau nepailstančiai tikėdama galutiniu rezultatu. Dialogas prasidėjo tarp tuometinio VDU rektoriaus Algirdo Avižienio ir projekto konkursą laimėjusios Kauno architektės Gražinos Janulytės-Bernotienės. Per ilgus bene 25 metus universitete keitėsi rektoriai ir programos, kol galiausiai vizijos (paradoksas – surengus dar vieną konkursą) virto objektu, kuriuo šiandien gali džiaugtis studentai, mokslininkai, kultūros veikėjai, muzikantai ir tiesiog miesto gyventojai. Projekto autorius Gražina Janulytę Bernotienę ir Guodą Zykuvienę, Rimantę Lydytę, Algį Grigą kalbina architektas Tomas Milkamanavičius.
Ką Kauno miestui reiškia naujas VDU pastatas?
G. J. B. Geras klausimas. Mokslo ir studijų centras yra ypatingos svarbos visuomeninis pastatas miesto širdyje, prilygstantis, tarkim, muziejui. V. Putvinskio g. – saugomame Kauno Naujamiestyje – stovi Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, BLC (buvusio „Miestprojekto“) statinys. Būtent jie ir naujas VDU pastatas kalbasi kaip partneriai. Tokie objektai nėra gyvenamųjų namų užstatymo dalis, jie visai kito mastelio, ženklūs, atpažįstami kiekvienam miestiečiui. Kvartalo vaizdą taip pat formuoja buvę „Pramprojekto“ rūmai, VDU humanitarinių mokslo fakultetas. Kvartalo viduje iškilęs naujas Mokslo ir studijų centras ieško dialogo su smetoniškų vilų tipo pastatais.
O, tarkim, kultūriniu požiūriu, ar Kaunui trūko viešosios erdvės mokslui? Vilniuje, atsiradus MKIC labai jautėsi, kad miestui stigo laisvos, atviros ir modernios bibliotekos. Koks šio pastato kultūrinis poveikis Kaunui?
G. J. B. Jis – daugiafunkcis, todėl kitaip atviras nei biblioteka. Centro atidarymo dieną sėkmingai prasidėjo aukščiausio lygio mokslo ir inovacijų forumas „Social Code ’16“, kuriame susibūrė verslo ir kūrybinio sektoriaus atstovai, mokslininkai ir tyrėjai. Vienu metu skirtingose patalpose buvo skaitoma daug pranešimų. Diskusijos ir pokalbiai persikėlė į holus ar žaliąsias lauko terasas – skaidrus pastatas pulsavo kaip vientisas gyvas organizmas. Vėliau vyko KAFe (Kauno architektūros festivalio) ir Architektūros (pokalbių) fondo renginiai. Mes negalėjome nei suprojektuoti, nei pastatyti tobulo namo. Bet ir mintis buvo ne ta – svarbiausia yra žmonės ir jų gyvenimas. Pastatas yra nepabaigtas. Tai kaip namas-sodas. Atviras, galintis kisti.
G. Z. VDU dabar justi pakilimas, nes jame susibūrė itin stipri humanitarų bendruomenė. Be savo fakultetų, universitetas turi daug stiprių viešųjų erdvių Kauno centre, kaip antai VDU didžiąją (~ 730 vt.) konferencijų ir koncertų salę, prezidento V. Adamkaus biblioteką-muziejų, kitų muziejų, galerijų. Naujasis centras – tai ne tik Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas su skaitykla: jis papildo minėtas erdves ir yra atviras tiek studentams, tiek mokslininkams.
Kaip galėtume apibūdinti pastato esminę tūrinę ir erdvinę koncepciją?
G. J. B. Esminis elementas yra vidinė jungiančioji erdvė, kurią mes vadiname sodu. O kietoji namo struktūra plečiasi į šonus. Tokia sandara yra istoriškai susiklosčiusi, šioje vietoje nebuvo užstatyta posesija. Siekiant suformuoti kieto užstatymo tūrį, erdvinis sodas tarp V. Putvinskio g. ir saugomo sodo kvartalo uždengtas ketvirto aukšto lygyje. Tas emocinis gatvės ir sodo ryšys yra labai svarbus. Kiekvienas, užėjęs į šį pastatą, jaučia, kad niekas neriboja žvilgsnio.
G. Z. Sodas-skaitykla, į kairę nuo sodo – žemesnis auditorijų tūris vibruoja šviesaus tinko plokštumomis, dengtomis mozaikinio betono (angl. terrazzo) elementais, į dešinę – aukštesni kabinetų tūriai su kiek agresyvesniais ritmo langai–siena–langai... fasadais.
Kvartalo viduje pastatas keičiasi: tūriai palaipsniui žemėja terasomis, apdaila iš oficialaus balto tinko pereina į šiltą žalsvai pilką titano cinką, augalai iš sodo tęsia savo gyvenimą ant stogų. (Deja, fasadai kol kas neapželdinti). Šį įspūdį sustiprins dar nepastatytas daug žemesnis tūris su studentų kavine.
Oranžinė stiklo siena su VDU ženklu – tarsi pravertos durys, nurodančios svarbią kryptį į Prisikėlimo bažnyčią.
A. G. Apvalus originalus ženklas (arba antspaudas) atrastas autentiškame šaltinyje. Jo dydis tesiekia keletą centimetrų. Tačiau oranžinio stiklo sienutė, naikinanti ribą tarp vidaus ir išorės, buvo 10 metrų aukščio. Susidūrėme su iššūkiu interpretuoti aukštos raiškos kopiją ir atitinkamai ją sukomponuoti. Vytauto Didžiojo poza soste, kardas, atpažįstami iš tolimesnės perspektyvos, artėjant iš gatvės. Įėjęs į pastatą lankytojas pamato, kad ženklas naudojamas ir viduje. Čia, prie stiklo, atranda abstrakciją, taškus ir dėmes, pabrėžiančias šiuolaikinio VDU pastato egzistenciją ir veiklą.
O viduje lankytojų laukia daug nuotykių: kur erdvė krenta žemyn, o kur šauna aukštyn. Tilteliai ir stiklas. Kiekvienam pastato aukštui būdinga savita nuotaika. Kylame aukštyn, apžvelgiame vis daugiau. Iš trečio aukšto balkonų erdvė sminga žemyn per keturis aukštus iki skaityklos. O čia viskas apsisuka ir stiebiasi viršun.
Grįžkime prie žaliųjų pastato savybių. Čia jos labai stipriai išreikštos ir iš esmės atskleidžia pastato idėją. Ar galite plačiau apie jas papasakoti?
G. Z. Žalioji architektūra – tai ne tik apželdinti stogai ar fasadai. Tai ir išmanus energijos naudojimas, ir atsinaujinančios energijos šaltiniai. Šiame pastate įrengta automatizuota vėdinimo sistema. Naudojant CO ir temperatūros daviklius, šviežią orą tiekiant tik ten, kur jo iš tikrųjų reikia, mažinamos šilumos gamybos sąnaudos.
G. J. B. Tvarumas čia itin svarbus. Labai mažame statinio perimetre yra didelė erdvė, vidaus, bet ne išorės atitvaros. Vidine erdve šviesa keliauja į kitas patalpas.
Gudru. Kaip yra su lietaus vandens surinkimu?
G. Z. Žali stogai sugeria ir sulaiko lietaus vandenį. Tai apsaugo miesto nuotekų tinklus nuo perkrovos. Kol kas neįgyvendinta mintis surinktą lietaus vandenį panaudoti pastato poreikiams.
Visuomet įdomu, kaip keitėsi projektas nuo konkursinio iki galutinio varianto?
G. J. B. Esminė struktūra išliko, tačiau viskas šiek tiek stumdėsi sklype. Papildomai prireikė kabinetų. Pagal pradinį variantą auditorijos turėjo tęstis iki galo, kad pro langus matytųsi laukas, dabar to neliko. Rimtų pakeitimų nebuvo.
Kol kas projektas iki galo neįgyvendintas. Trečiame etape turi atsirasti kavinė, žali fasadai.
Vidinės bendros erdvės užpildytos baldų struktūromis, skirtomis bendrauti, ilsėtis.
Kokie didžiausi sunkumai dirbant prie objekto? Viskas įvyko sklandžiai ar buvo staigmenų?
G. J. B. Ganėtinai sklandžiai. Staigmenų nebuvo, nes mes – profesionalai. Be to, universitetas buvo pasamdęs atsakingus prižiūrėtojus rangovui kontroliuoti. Jautėmės gerai tiek bendraudami su universitetu, tiek su rangovu, kuriam buvo nemenkas iššūkis per metus pastatyti objektą...
G. Z. Du aukštai po žeme... Per tokį trumpą laiką suprojektuoti ir pastatyti tokį objektą yra fantastiškas dalykas.
R. L. Rengiant skaityklos erdvę, auditorijas, smulkmeniškai rūpintasi akustiniu komfortu, kas iš pirmo žvilgsnio atrodė neįmanoma, nes skaityklos erdvė formuojama iš trijų stiklinių sienų plokštumų.
Įrengtos specialios garsą sugeriančios gipso kartono pertvarų sistemos, atitinkančios nustatytas didžiausias aidėjimo trukmės vertes.
Projektuojant architektų kūrybinę laisvę smarkiai varžė pagrindiniai gaisrinės saugos reikalavimai. Vienu metu architektai manė, kad gaisrinės saugos dalies rengimo inžinierių kūrybinė laisvė didesnė už sumanytojų, tačiau po ilgų derybų automatinės gaisro gesinimo sistemos ir monolitinio gelžbetonio gaisrinių atitvarų pastato tūris bei vidaus erdvių dydis beveik nepakito: viskas įrengta pagal pirminį užmanymą.
Kaipgi biudžetas? Ar pavyko įtilpti?
G. J. B. Iškart pasakysiu – ne. Daugiau kaip 10 000 m² (šis skaičius neatspindi nestandartinio didelio tūrio) už 8 mln. eurų. Tiek metų projektuodama jaučiu, ar tilpsim. Jau po mėnesio pasakiau, kad niekaip neišsiteksim. Iš vienos pusės, užduodama programa, iš kitos – biudžetas. Surengėme posėdį ir kartu su universitetu techninį projektą padalinome į tris etapus. Paskutinis kol kas nėra gavęs finansavimo.
G. Z. Prabangos medžiagų čia nėra, didžiausia ištaiga – didelės erdvės. Vyrauja betonas, struktūrinis tinkas, stiklas, metalas.
Smalsu, kaip sekėsi bendrauti klientu? Nuo to labai priklauso galutinė projekto sėkmė.
G. J. B. Bendravome labai geranoriškai ir sklandžiai. Taip jau būna su universitetais.
Pakalbėkime apie sumanymus, kurių nepavyko įgyvendinti. Ar buvo tokių?
G. J. B. Mozaikinio betono kokybė. Susidūrė dvi skirtingos fasadų sistemos: struktūrinis tinkas ir sunkus pakabinamas mozaikinio betono elementas, kurio forma – sudėtinga, o gamyba – nesertifikuota.
Čia ieškojome kompromiso. Suprantama, galėjome numatyti tik pigesnį Kauno tarpukario architektūrai tokio būdingo granitinio tinko pakaitalą – struktūrinį tinką.
O žalieji fasadai, tikimės, bus įrengti ateityje.
Ką jums reiškia šis objektas gyvenimo darbų portfelio kontekste?
G. J. B. Nežinau, gal kolegoms daugiau reikš. Man jis ypatingas tuo, kad po 25 metų grįžau į tą pačią vietą. Per atidarymą stovėjau šalia rektoriaus prof. A. Avižienio, kuris suorganizavo pirmą konkursą, šalia kitų rektorių, atgaivinusių ir įgyvendinusių šią iniciatyvą. Jauniems kolegoms architektams tai yra didelis objektas.
G. Z. Dalyvaujant architektūriniuose konkursuose, pavyzdžiui, Klaipėdoj, atrodo, kad iš didesnio atstumo nuskaityti miesto kodą sekasi lengviau. Kadangi nuo gimimo gyvenu Kaune, žinau jo tarpukario architektūrą, jaučiausi sutrikusi ir susikausčiusi, galvojau, kaip pasielgti teisingai ir pasakyti tik, tiek kiek reikia.
Ar turite svajonių objektą?
G. J. B. Manau, kad kitais metais nebūsiu architektė. Kokia veikla? Kai pasimatys, tai ir pasikalbėsime.
G. Z. Tai, ko gero, bus mano šeimos namas – būtinai žaliosios architektūros.
Ačiū už pokalbį!
Žurnalas: „Centras“