Vieta: Oporto (Matosinhos), Portugalija.
Realizacija: 2014 m.
Plotas: 17 500 kv. m.
Fotografijos: Pedro de Pedra, FG+SG.
Tekstas: Gintautės Kisieliūtės.
Porto miesto kruizo terminalas – tai nedidelis uosto kompleksas, esantis Atlanto vandenyno pakrantėje, Portugalijos šiaurės vakaruose, suprojektuotas architekto Lluis Perdro Silva. Projektą sudaro ne tik nauji pastatai, bet ir švartavimosi zonos bei visuomeninės erdvės. Pagrindinis pastatas sąveikaja su keletu esminių komplekso elementų: kruizinių laivų terminalu, prieplauka, Porto universiteto Mokslų ir technologijų jūrų parku, renginių salėmis bei restoranu.
Projekto realizavimo eiga buvo padalyta į kelias statybų stadijas: pirmoji – tai krantinė ir pagrindinis pastatas, kurie jau yra baigti. Antroji – spindintis baseinas, esantis pagrindinio pastato šerdyje, bei trečioji – krantinė, jos apipavidalinimas ir mažesni pastatai, kurių statybos vis dar vyksta. Pats projektas gimė dar 2004 m. Nuo tada idėja tapo gerokai išplėtota, pagerintas komercinis efektyvumas bei miesto integracija. Uosto terminalas gali priimti milžiniškus kruizinius laivus, kurių ilgis siekia net 300 m. Šis savotiškas kvartalas taip pat sudaro sąlygas socialiniams bendruomenės ryšiams, urbanistinėms erdvėms bei funkcionalumui. Didelis dėmesys buvo skirtas žvejams – nenorėta įsiterpti tarp šios veiklos ir naujųjų erdvių, stengtasi išlaikyti darnius socialinių grupių santykius.
Pagrindinis pastatas turi besąlygišką ryšį su naująja kruizinių laivų krantine, prieplauka bei gatve, besidriekiančia link miesto. Tokios kryptys ypač aktualios atvykstantiems ir išvykstantiems keliautojams. Juos čia taip pat pasitinka Mokslų ir technologijų jūrų parkas, renginių erdvės, restoranas, automobilių stovėjimo aikštelė.
Kerinčios lenktos molo formos išpildo pastato, kaip tarpininko, įsipareigojimą bei rolę ir apraizgo šias formas ašmenimis, pailginančiais eksterjero kiautą. Vienas iš fasadų – sukritęs į vidų, tarsi sraigtinė rampa, jungianti vidines funkcines zonas su išore. Susisukęs fasadas padėjo suformuoti centrinę pagrindinės patalpos ašį, kurios atvira erdvė ištįsta per visus keturis aukštus. Tokiame fone žmogaus figūra tampa itin smulki, lyg žaislinė, o toks kontrastas suteikia pastatui didingumo. Dalis fasado yra aklinai uždara, todėl architektūra, panaši į monumentalią skulptūrą, tapo centru, apjungiančiu tris pagrindines kraštovaizdžio zonas – jūrą, Porto miesto parką bei Matosinhos paplūdimį.
Viduje atsiskleidžia ryšys tarp įvairių funkcinių zonų. Rūsys yra žemiau jūros lygio, o jame įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, erdvė, skirta jūreivystės ekspozicijai, jūros organizmų vivariumui, padedanti tyrinėti įvairias floros ir faunos rūšis. Rūsyje taip pat numatytos ir pagalbinės techninės patalpos. Pirmasis aukštas – tai vieta, susiejanti pastatą su miestu: čia sukasi keleivių bei vietinių gyventojų transporto priemonės, visuomeninis transportas, logistinė bagažo sistema, atvykimo bei išvykimo zonos, visa tai kuruojanti registratūra bei personalas, esantis salėje, kurios aukštis stiebiasi per visus keturis pastato lygmenis. Antrajame aukšte visas plotas skirtas vien keleivių transportavimo, laukimo zonai bei keleivių paslaugų, aptarnavimo sektoriui. Kiti du aukštai turi suprojektuotas antresoles ir yra dvigubai aukštesni nei žemesnieji pastato lygmenys. Šios erdvės yra skirtos pagrindinei masei žmonių, kuriose išdėstytos mokslinės bei jūros inžinerijos, tyrimų laboratorijos, mokslininkų, tyrėjų biurai. Abu aukštai yra glaudžiai susiję su eksterjeru bei esmine pastato ašimi. Ketvirtame aukšte yra didžiulė patalpa, padengta blizgiu, švytinčiu paviršiumi, nukreiptu į uosto įlanką, kurioje vyksta daugybė Porto universiteto bei kitokių renginių, skatinančių ir atvykusius, ir vietinius prisijungti prie bendruomenės veiklų. Čia taip pat įrengtas ir nedidukas restoranėlis bei kelios administracinės zonos. Pastato stogas – tai lyg atomazga keliaujant per visą statinio architektūrą, lyg kylanti rampa, užsimenanti apie nesibaigiančius horizonto tolius.
Centrinis stoglangis išlaisvina šviesą, kuri pasiekia daugybę patalpų ir jas paskandina saulės spinduliuose. Geometrinis spontaniškumas, matomas arkose bei plastiškose formose, sudaro dinamiškos, tačiau lengvos atmosferos įspūdį, o persidengiantis baltas gipsas bei stiklas tik sustiprina šią nuotaiką. Keraminių plytelių danga, švytinti saulėje ar atspindinti vandenį, perteikia Porto miesto tradicijas bei personalizuoja pastatą kaip unikalų, savitą bei vietovei nesvetimą architektūros paminklą, suteikusį miestovaizdžiui pridėtinės vertės.
Plastiška, skulptūriška struktūra – tai tarsi banguojantis, progresyvus bei ritmiškas kompozicijų šokis, virstantis savotiška muzika. Šiuo architektūriniu paminklu buvo perteiktas potraukis jūrai, žemei, jų tiesioginiams ryšiams bei judesiui, atsirandančiam ir nuo vėjo, ir nuo vandens, ir nuo saulės spindulių, mirguliuojančių kontrastų. Šis pastatas – tai lyg kvietimas, skatinimas patirti žmogaus bei jo kūrybos vaisių santykį su gamta ir jos reiškiniais, įkvepiančiais organišką architektūrą.
Žurnalas: „Centras“