2016 m. kovo 30 d.
Nekilnojamojo turto plėtros ir statybų valdymo bendrovės CONTESTUS grupės įgyvendintas namų kvartalo „Rasų namai“ projektas didžiausio Vokietijos architektūros žurnalo AIT konkurse „Best in Interior and Architecture 2016“ laimėjo 2-ąją vietą.
Architektų studijų „R. Paleko ARCH-studija“ ir R. Mikulionio studijos „Plazma“ kartu suprojektuotas, netoli Vilniaus centro, Pavilnių regioniniame parke, pastatytas 18 namų kvartalas konkurse užėmė 2-ąją vietą gyvenamųjų patalpų kategorijoje. Projektas aplenkė daugelį konkurentų iš Europos ir kitų žemynų ir nusileido tik projektui „Preis“ iš Prancūzijos. Šiemet konkurse varžėsi 810 projektų iš 35 šalių.
„Tarp prancūzų, italų, šveicarų, vokiečių ir architektų iš kitų Vakarų Europos šalių tarp nugalėtojų šiemet buvome vieninteliai atstovai iš Rytų Europos. Tad tai – pripažinimas ir Lietuvos architektų bendruomenei“, – sakė vienas iš „Rasų namų“ architektų, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Rolandas Palekas.
Šiemet be Lietuvos, tarp laimėtojų pateko architektų komandos iš Prancūzijos, Vokietijos, Danijos, Italijos, Nyderlandų, Austrijos bei Šveicarijos.
 |
 |
Kviečiame apie šį projektą sužinoti daugiau 2016 m. 1 nr. „Centras“ žurnale:
„Gatvinis kaimas šlaite“
Objektas: gyvenamųjų namų
kvartalas, Rasų g. 56A, Vilnius.
Autoriai: Paleko ARCH
studija: Rolandas Palekas, Bartas Puzonas, Petras Išora. Architektūros
studija PLAZMA: Rytis Mikulionis, Gytis Vaitkevičius, Povilas Daugis.
Koncepcija: Paleko ARCH
studija.
Realizacija: 2013 – 2015 m.
Fotografijos: Norbertas Tukaj.
 |
V. G. Kalbėsime apie Lietuvoje retą dviejų žinomų architektų bendradarbiavimą kuriant gyvenamąjį kvartalą Rasų slėnyje. Kokia šio bendradarbiavimo priešistorė ? R. P. Šio sklypo istorija prasidėjo prieš 10 metų. Tuo metu seniesiems užsakovams buvo padarytas projektas, ir kaip daugeliui tuo metu plėtojamų projektų, dėl krizės atėjo sunkūs laikai. Jis sustojo, pertrauka tęsėsi tol, kol jo neįsigijo naujieji savininkai – „Contestus“. Jie manęs paklausė, ar nebūtume prieš, jei tektų bendradarbiauti su Ryčiu. Matydamas, kad darbo nėra mažai – sutikau, nes Rytį pažinojau iš anksčiau. Visuomet malonu dirbti su profesionaliu, korektišku kolega.
|
|
| Architektus Rytį Mikulionį ir Rolandą Paleką kalbino Vytautas Gurevičius |
V. G. Kaip manote, kodėl užsakovas sugalvojo pakviesti du architektus?
R. M. To veikiausiai reikėtų teirautis užsakovo. Rolandas jau buvo sukūręs urbanistinę koncepciją, kur gatvė skyrė kvartalą į dvi dalis. Mums atiteko mažesnė, bet gal sudėtingesnė dalis. Iš pradžių sutarėme dėl bendros koncepcijos, bet iš seniau galiojantis detalusis planas šiek tiek viską pakoregavo.
R. P. Jau prieš dešimtmetį galiojęs detalusis planas buvo labai komplikuotas – labai tiksliai nurodytos statymo vietos. Vieta unikali savo landšaftu, lyg pleištas ar griovys tarp dviejų aukštų šlaitų, sklypas įsiterpęs mišku apaugusioje parko zonoje. Be to, kalne buvo įrengti lenkų laikus primenantys, karinės amunicijos sandėliai, aplink kuriuos stovėjo sovietmečio palikti menkaverčiai vienaukščiai priestatai.
R. M. Tikriausiai būtent šie menkaverčiai pastatai ir nulėmė tokį komplikuotą detalųjį planą, nes parko teritorijoje įprastai leidžiama statyti tik buvusių pastatų vietose. Būtent tai, kad teko laikytis detalaus plano, projektavimą komplikavo, bet tuo pat metu tai buvo ir labai įdomus iššūkis.
R. P. Keistai apibrėžti užstatymo plotai iš dalies lėmė keistas atskirų namų proporcijas. Atrodytų, tarsi ištįsę palei gatvę plane ir šiek tiek ištempti į viršų. Jei reikėtų projektuoti kuriame nors atvirame sklype, tokių proporcijų tikriausiai nepieštume.
 |
 |
V. G. Kuo panašūs ir kuo skiriasi jūsų projektuoti pastatai?
R. M. Iš pat pradžių sutarėme dėl vienodų išraiškos principų ir priemonių. Projektavimo metu aktyviai bendravome ir sutarėme dėl pagrindinių konstrukcinių ir fasado apdailos medžiagų: betonas, medis, skarda. Pastatų elementai ir spalvos dera besąlygiškai. Jeigu kalbėtume apie skirtumus: pagrindinis matomas skirtumas tas, kad viena dalis pastatų, kurią projektavome mes, „kabo ore“, o kairysis flangas pastatytas ant žemės. Tokiu būdu namų charakteris visiškai skirtingas. Skirtumai taip pat pastebimi atskirose detalėse.
R. P. Siluetai ir pastatų masės buvo labiau jungiamasis, o ne skiriamasis elementas, todėl skirtumai išryškėja būtent detalėse. Lokacija regioniniame parke tarsi padiktavo Vilniaus kraštui būdingą įvairių pakalimų variantų pasirinkimą.
R. M. Skirtingai nuo kolegų projektuotų apatinių pastatų, mes nekūrėme smulkių detalių. Pastatai, kurie stovi ant atramų tarsi pakibę ore, ir taip yra turtingi detalių. Mums atrodė, kad fasadų sienos turi būti lygios. Aš manau, kad dviejų studijų darbas įdomus dar ir tuo, kad esant bendram vardikliui, rezultatas gavosi linksmesnis.
R. P. Mažą plotą užstatyti leidžiantis detalusis planas privertė imtis tam tikrų gudrybių. Jau tapęs įprastu tokiais atvejais, sprendimas pasitelkus erkerius apauginti pastatą išsikišimais, kurie sąmoningai bendromis langų angomis ar kitu būdu integruoja kiekvieną „guzą“ į bendrą tūrį, išvengiant parazituojančio spuogo efekto. Jei grįžtume prie medžio apdailos, noriu prisiminti, kaip teko važiuoti per Pavilnio kaimelius, kuriuose pastebėjau, kad viename name fasade galima sutikti 3 – 4 skirtingus pakalimo būdus, skirtingomis kryptimis. Tai ir pasufleravo mintį naudoti skirtingas kryptis ir lentelių pločius bei storius skirtinguose namuose. Panudojome 6 skirtingus raštus, kurie žiūrint iš perspektyvos, sukuria vieningą skiautinio vaizdą. Tekstūra ypač išryškėja palijus.
 |
 |
V. G. Fasado apdailai naudojote maumedį, kuris kiek neįprastas akiai, nes iš karto atrodo lyg pasenęs, pajuodęs. Kokios technologijos panaudotos šiuo atveju?
R. M. Naudojome maumedį, kuris iš karto yra oksiduotas ir tolygiai pajuodęs. Tai darėme dėl to, kad jei paliktume natūralią medieną, pamatytume, kad ji sensta netolygiai. Anksčiau medieną buvo įprasta dažyti, bet tai sukeldavo daug keblumų su kokybiška priežiūra, todėl Lietuvoje medienos šiuolaikinėje architektūroje buvo bijomasi. Austrijoje ir Skandinavijos šalyse oksidavimo technologija labai populiari ir tam skirtas medžiagas galima įsigyti tiesiog prekybos centre.
R. P. Dar viena iš medienos nenaudojimo priežasčių, tai sovietmečiu galiojusios priešgaisrinės normos, kuriose buvo reglamentuojama, kad medienos apdaila fasade gali sudaryti ne daugiau kaip vieną trečdalį. Taigi architektai buvo suvaržyti šio reikalavimo ir negalėjo projektuoti vientisos medinės architektūros.
V. G. Pavasarį, lankydamasis Rasų slėnyje, kai dar vyko apdailos darbai, atkreipiau dėmesį į natūralios saulės šviesos deficitą. Kaip sprendėte šią problemą?
R. P. Taip, tai yra šio sklypo specifika, nes šlaitas yra orientuotas į šiaurę – saulės šviesa į kvartalą patenka vidurdienį ir vakare. Ypač tai juntama tamsiuoju metų periodu, kai medžiai numeta lapus. To nelaikyčiau trūkumu, nes dalis žmonių puikiai jaučiasi gyvendami miško medžių paunksmėje. Norėdami integruoti būsimus gyventojus į gamtą, projektavome maksimaliai didelius langus.
R. M. Turėdami nemažą interjerų projektavimo patirtį, stengėmės į pastatus pažiūrėti iš vidaus, todėl mūsų projektuotuose namuose, ypač antruosiuose aukštuose, langai neatriboja gyventojo nuo šalia esančio šlaito, kuris pavasarį pilnas žydinčių žibučių.
V. G. Atkreipiau dėmesį į po namais esančius įėjimus į rūsius, kurie įrengti tiesiog šlaite. Kokia jų paskirtis?
R. M. Kadangi šie rūsiai yra istorinis paveldas, privalėjome juos išlaikyti maksimaliai autentiškus. Radome buvusio dekoro elementų ir atkūrėme juos virš visų įėjimų. Jie galėtų būti panaudoti labai individualiai, nes rūsiai yra sausi ir švarūs. Kažkas galėtų įsirengti „mėlynbarzdžio kambarį“. Taip pat negalėjome pastatais liestis prie rūsių konstrukcijų, todėl visi namai yra pastatyti tarsi ant atramų, kurios kartu su komunikacijoms skirtais stovais sukuria savotišką ažūrą po namais, o atsiradusios erdvės tarnauja kaip pastogės automobiliams. Taigi, išėjo gatvinis kaimas iš namelių ant vištos kojelių.
V. G. Kokios gyvenimo ypatybės laukia kairiojo kelkraščio namuose?
R. P. Taip vadinamuose žemuosiuose namuose erdvės organizuotos taip, kad į namą patenkama ir automobiliai įvažiuoja ne pirmame, o antrame aukšte. Visi jie yra trijų lygių, todėl gyvenimas organizuojamas taip, kad į bendrąją gyvenamąją erdvę (svetainę) tenka nusileisti. Būtent tame lygyje yra įrengtos terasos, kurios turi betarpišką ryšį su apačioje pratekančiu upeliu. Kadangi bet koks automobilių judėjimas yra atskirtas nuo šių zonų, patiriamas neįtikėtinas artumas su gamta ir intymus būvimas medžių, bei čia neretai užklystančių gyvūnų apsuptyje. Gamta per maksimaliai didelius langus susilieja ir su kambarių esančių minuspirmame aukšte interjeru.
V. G. Dėkoju jums už tokį išsamų ir šiltą bendro darbo pristatymą.
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Nuotraukų galerija:
 |
 |
 |
||
 |
 |
 |
||
 |
 |
 |
||
|
 |
 |
Žurnalas: „Centras“