M. Statulevičius, LNTPA vadovas
Birželio pradžioje vykusiame Lietuvos Būsto forume pirmą kartą buvo pristatyta išsami studija apie Lietuvos būsto įperkamumą, prieinamumą ir kokia iš tiesų yra šalies būsto politikos kryptis. Studijos iniciatorė ir užsakovė – Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija (LNTPA), studijos rengėja – bendrovė „Ober-Haus nekilnojamas turtas“, visuomenės apklausą vykdė įmonė „Spinter tyrimai“.
56 proc. atsakiusiųjų sutinka, kad įperkamo būsto Lietuvoje trūksta. Net 71 proc. respondentų pasigenda efektyvesnių valstybės sprendimų, kad situacija keistųsi.
„Daug kalbama apie būsto įperkamumą Lietuvoje. Savo įžvalgomis dalinasi analitikai, ekonomistai, politikai, viešojo sektoriaus specialistai, NT rinkos dalyviai. Tuo tarpu mūsų tikslas buvo pasiklausti pačios visuomenės, gyventojų, kurie būsto įperkamumo procese yra pagrindiniai herojai: kaip jie vertina būsto prieinamumo ir įperkamumo situaciją bei kaip tai veikia jų sprendimus dėl būsto pasirinkimo?
Studijoje taip pat analizuota veiksnių, lemiančių būsto įperkamumo rodiklius Lietuvoje, svoris ir pasekmės bei šalies būsto politikos kryptys: kokios yra kokių neišvengiamai reiktų, jei norime, kad situacija keistųsi“, – apie naujausią būsto įperkamumo studiją kalba Mindaugas Statulevičius, LNTPA vadovas.
Apklausa: būstas – neįperkamas, būsto politika – netikslinga
2024 metų kovo–balandžio mėnesiais atlikta gyventojų nuomonės apklausa rodo, jog 56 proc. apklaustųjų sutinka, kad jų gyvenamajame mieste ar rajone trūksta būstų už prieinamą kainą. Vos 10 % gyventojų galvoja, jog įperkamų būstų pakanka, o ketvirtadalis gyventojų neturi nuomonės dėl prieinamo būsto pasiūlos. Tyrimo metu buvo apklausta 1 019 šalies gyventojų.
Būsto įperkamumo, nuomos bei paskolos aspektai didžiausią nerimą kelia 18–35 metų amžiaus gyventojams. 46 metų ir vyresniems respondentams didesnį susirūpinimą kelia karo grėsmė bei pragyvenimo išlaidos, o vyresni nei 56 metų apklausos dalyviai labiausiai jaudinasi dėl sveikatos priežiūros sistemos. Tarp apklaustųjų didesnė dalis vyrų akcentuoja ekonominių problemų svarbą.
Net du trečdaliai apklaustų nuomininkų šiuo metu nuomojasi būstą, nes neturi kitos galimybės. 16 % respondentų gyvena su kitais asmenimis tam, kad galėtų susimokėti už nuomą. Tokia pat dalis nuomininkų renkasi būsto nuomą dėl lankstesnės galimybės pakeisti gyvenamąją vietą.
Vertinant verslo ir privačių subjektų nuomojamų objektų patrauklumą nustatyta, jog 44 % apklaustų nuomininkų būtų labiau linkę nuomotis būstą iš privačių asmenų, o 46 % nuomininkų tvirtina, kad nuomos pasiūlos šaltinis jiems neturi didelės reikšmės.
85 % apklaustųjų nurodė, kad gyvena jiems nuosavybės teise priklausančiame būste. Verta paminėti, jog, Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) duomenimis, nuosavo būsto dalis Lietuvoje sudaro apie 90 % ir yra didžiausia tarp organizacijos narių. Apklausos duomenimis, Vilniuje ir Kaune nuomojamame būste dažniau gyvena 18–25 metų amžiaus moterys.
55 proc. apklaustų respondentų, gyvenančių nuomojamame būste, per artimiausius dvejus metus planuoja įsigyti nuosavą būstą. Apklausos duomenimis, 45 % respondentų, gyvenančių nuomojamame būste, dvejų metų laikotarpiu įsigyti nuosavo būsto nesirengia.
Du trečdaliai apklaustųjų Lietuvos gyventojų, vertinant tiek pagal miestą, lytį ar amžių, vienareikšmiškai pritaria, kad Vyriausybės vykdoma būsto politika yra netikslinga ir neužtikrina gyventojams prieinamo būsto pasiūlos.
Iš 70 apklaustų respondentų, gyvenančių nuomojamame būste, 48 per artimiausius dvejus neplanuoja įsigyti nuosavo būsto, nes neišgalės sutaupyti pradinio įnašo sumos, reikiamos būstui įsigyti. 62 % Vilniuje gyvenančių nuomininkų pradinio įnašo priežastį įvardija kaip didžiausią kliūtį būstui įsigyti.
46 % apklausos dalyvių mano, kad Vyriausybė turėtų skatinti plėtotojus statyti daugiau municipalinių būstų už prieinamą kainą pagrindinių sričių darbuotojams, pvz., slaugytojams, policininkams ir mokytojams, kad šie galėtų gyventi šalia darbo. Didesnė dalis respondentų, pasirinkusių municipalinio būsto alternatyvą, yra vyrai.
Būsto politika Lietuvoje – ar ji yra?
Būsto politika plačiąja prasme suprantama ne tik būsto statybos, pasiskirstymo ir eksploatacijos kontekste, bet ir kaip valstybės veikla, kuria siekiama sureguliuoti būsto sektorių ir rinką.
Šiuo metu didžiąją šalies būstų fondo dalį sudaro namai, pastatyti iki 1990 metų, o dauguma Lietuvos gyventojų (66 %) gyvena daugiabučiuose namuose, pastatytuose dar 1961–1990 metais. Nors būstas žmogui yra pirmo būtinumo dalykas, Lietuvoje jis nesulaukia pakankamai dėmesio ir bendros būsto politikos, apimančios ne tik paramą būstui įsigyti, bet ir statybą bei darnią būsto valdymo sistemą.
„Dar praeitais metais Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), pristatinėdama būsto įperkamumo ir prieinamumo situaciją, rekomendavo Lietuvai būsto klausimus spręsti strateginiu lygmeniu ir sutelktai, formuojant į pasiūlą nukreiptą politiką. Tokios pat pozicijos laikosi ir Lietuvos bankas. Deja, iš atsakingų institucijų ir ypač kai kurių savivaldybių stebime neveiklumą ar net atvirkštinius veiksmus dėl būsto įperkamumo gerinimo“, – kalba LNTPA vadovas pridurdamas, kad pastaraisiais metais smarkiai sumažėjęs išduodamų statybų leidimų kiekis turės lemiamos įtakos naujų būstų pasiūlos mažėjimui ateityje.
Būsto rinkoje įperkamumas glaudžiai susijęs su pasiūlos ir paklausos sąveika. Būsto paklausai viršijant turimą pasiūlą, kainos paprastai kyla, todėl įsigyti būstą tampa sunkiau. Ir atvirkščiai – kai pasiūla viršija paklausą, teoriškai kainos turėtų stabilizuotis ar net subliūkšti, o įperkamumas – gerėti.
„Pamatinis įperkamumo veiksnys yra vykdoma valstybės būsto politika. Aiški ir tikslinga būsto politika, kurioje visapusiškai išnagrinėjami ir įvertinami visi būsto įperkamumą formuojantys veiksniai, yra labai svarbi kuriant tvaraus ir prieinamo būsto galimybes visoms asmenų grupėms. Atsižvelgdami į šių veiksnių sąveiką ir ieškodami racionalių sprendimų, būsto politikos formuotojai turėtų sudaryti sąlygas įperkamesnei ir patrauklesnei būsto rinkai formuoti. Kol kas to neturime“, - teigia M. Statulevičius, LNTPA vadovas.
Vystant nekilnojamojo turto projektus, biurokratijos dedamoji atlieka svarbų vaidmenį: ideologine prasme valdininkai nustato reikalavimus bei procedūras, kurie iš esmės turėtų supaprastinti patį procesą, tačiau dažnais atvejais situacija būna priešinga, o užsitęsusių tokių procedūrų įtaka vystant projektus tiesiogiai atsispindi finansine išraiška tiek plėtotojui, tiek pirkėjui.
Įgyvendinant projektus, šalia užsitęsusių biurokratinių procedūrų plėtotojams tenka susidurti ir su rimtesniais iššūkiais – reikšmingą įtaką būsto plėtrai darančiais teisės aktų pokyčiais. Akivaizdu, kad su būsto plėtra susijusių teisės aktų pasikeitimai Lietuvoje yra dažni ir sudėtingi, neapimantys jų tiesioginio poveikio būsto prieinamumui analizės ir sudarantys didelę dalį vystomų projektų išlaidų.