Vieta: Nara, Japonija
Plotas: 7121,24 m²
Įgyvendinimo metai: 2021
Projekto autoriai: Tetsuo Kobori Architects + Daiwa House Industry Co., Ltd. + Fujita Corporation
Fotografijų autoriai: Tomoyuki Kusunose Koji Yamazaki
Teksto autorius: Tomas Milkamanavičius
Kalbėdami apie vidaus erdves, neretai ir eksterjerą, vis dažniau girdime terminą Japandi. Tai unikali skandinaviško dizaino ir japoniško minimalizmo sinergija, kurioje susipina funkcionalumo ir estetinio paprastumo principai. Panagrinėkime šią filosofiją įkūnijantį šiuolaikinės japoniškos architektūros objektą MIRAI KACHI KYOSO centrą, dar vadinamą tiesiog Miško susitikimo vieta.
2023 m. įmonės Tetsuo Kobori Architects architektai ir užsakovas Daiwa House Industry Co., Ltd. su Fujita Corporation tapo geriausi iš geriausiųjų institucinės architektūros kategorijoje. Tai yra Architektūros meistriškumo apdovanojimas (AMP), vienas iš prestižiškiausių tarptautinių architektūros įvertinimų pasaulyje.
Vadovaudamasi nekilnojamojo turto vystytojo, užsakovo Daiwa House Group užduotimi, projekto komanda siekė sukurti atvirą mainų ir bendrakūrystės vietą 49 000 darbuotojų. Nors oficialus šios įstaigos pavadinimas yra Daiwa House Group MIRAI KACHI KYOSO Center Kotokurie, vieta geriau žinoma kaip MORI no KAISHO, kas, išvertus iš japonų kalbos, reiškia Miško susitikimo vieta.
Kurdama projekto koncepciją, projektavimo komanda pradėjo generuoti idėjas nuo susitikimų ir bendradarbiavimo vietos reikšmės greitai kintančioje ir nenuspėjamoje visuomenėje. Pradiniame kūrybiniame etape buvo surengti trys seminarai. Juose dalyvavo nariai iš visos Daiwa House Group – buvo siekiama įtraukti kuo daugiau šios įstaigos darbuotojų nuomonių ir idėjų. Šis procesas nėra unikalus, labiau tai standartinė strategija, būdinga šiuolaikiniams architektūros biurams. Toks metodas padeda kurti architektūrą, kuri praturtina visų su erdve sąveikaujančių žmonių gyvenimo kokybę.
Remiantis seminarų sesijose suformuotais raktažodžiais, buvo nuspręsta, kad pagrindinė šios įstaigos koncepcija bus MORI no KAISHO, arba Miško susitikimo vieta. Miško aliuzija čia reiškia Yoshino mišką, Daiwa House Group įkūrėjo gimtinę, su nuostabiais šviesos, vėjo ir vandens peizažais.
Šis iš gamtos pasiskolintas motyvas tapo stipriu semantiniu pagrindu šiuolaikiniams architektūriniams sprendimams formuoti.
Muromačio laikotarpiu (apie 1336–1573-ieji Japonijoje) žodžiu kaisho buvo vadinama kultūros mainų ir bendravimo erdvė, kur skirtingų socialinių klasių žmonės susėsdavo ratu ir kurdavo tradicinę renka ir waka poeziją. Įkvėpus šių koncepcijų, kilo idėja, kad tai turėtų būti šiuolaikinė kaisho, kur žmonės gali susirinkti, įkvėpti ir paveikti vieni kitus. Tokie konceptualūs ieškojimai taip pat būdingi šiuolaikiniams architektūros biurams, tačiau šiuo atveju remiamasi japoniškos kultūros šaknimis, kas projektui suteikia ryškų ir konkretų identitetą.
Šio objekto vieta yra Heijō-kyō, senovinės Japonijos sostinės pietinėje dalyje. Prieš statybą buvo atlikti archeologiniai palaidotų kultūros vertybių tyrimai. Jų metu buvo atrasti prieš maždaug 1300 metų čia buvusių gyvenviečių ir būstų likučiai. Architektus labai sužavėjo šulinių, pastatų pamatų ir kolonų liekanos. Radiniai patvirtino jų įsitikinimą, kad žmonių susibūrimų prasmė niekada nesikeis ir kad šios vietos prisiminimai turėtų būti perduoti ateities kartoms. Iškastas dirvožemis buvo panaudotas išorės sienoms suformuoti, o gyvenvietės pėdsakas buvo išreikštas architektūroje. Toks vietinių medžiagų panaudojimas primena ikonišką architekto Peter’io Zumthor’o Therme Walls statinio DNR. Vietinių medžiagų naudojimas naujo pastato architektūroje suteikia jam stiprų ryšį su kontekstu, namas tampa tarsi natūraliai išaugusiu savo aplinkos produktu.
Siekiant suteikti pastatui mastelį, kuris leistų žmonėms jaustis sujungtiems, 230 metrų ilgio teritorija buvo padalinta į tris atskiras dalis, pavadintas Vėju, Saule ir Vandeniu. Tai puikiai atspindi XXI a. įmonės vertybes. Atitinkamai, Saulės salė yra natūralią šviesą leidžianti 360 laipsnių atvira erdvė, kurioje telpa 500 žmonių. Vėjo vidinis kiemas – tai vieta pokalbiams prie valgio. Vandens salonas – vieta, skirta supažindinanti su įmonės kūrėjo filosofija ir pažvelgti į save. Šį gamtos stichijų pasitelkimą formuojant atskirų pastato patalpų identitetus galime drąsiai vadinti Tolimųjų Rytų tradicinės architektūros bruožu.
Trys salės yra susijusios cirkuliaciniais ryšiais, kurie persipina kaip Mobio kilpa (Mobeus Strip). Taip sukuriamos organiškos, žmogaus veiklos nevaržančios erdvės. Pirmasis ir antrasis aukštai mokymo zonoje yra sujungti bioniškais stogų šlaitais. Visos zonos, sutelktos aplink vadinamąją mokymų vietą, yra atviros ir gali būti sujungtos į vientisą erdvę. Mobio kilpa yra svarbus tėkmės ir dinamiškos struktūros simbolis. Šio simbolio naudojimas čia atspindi stabilų tūrį, kuriame visuomenė patiria nuolatinį kismą ir judėjimą ir kartu grįžta ten, kur pradėjo.
Besimokantieji pastate gali matyti vieni kitų mokymo sesijas. Jų veiklų persipynimas sukuria aplinką, kurioje jie gali įkvėpti ir motyvuoti vieni kitus. Atvirose erdvėse baldai ir kiti elementai išdėstyti laisvai, kad žmonės galėtų susiburti. Šlaitų erdvės gali būti naudojamos parodoms ir kitoms interaktyvioms funkcijoms, kurias inicijuoja lankytojai ir darbuotojai. Atvirumas bendrąja prasme yra modernistinės architektūros bruožas, čia jis panaudotas tėkmę sujungiant su laisvumu. Taip buvo siekiama sukurti gamtai artimą kultūrą.
Trečiasis ir ketvirtasis aukštai skirti apgyvendinimo zonoms, o pagrindinėje svetainėje susiburiama po mokymų pasidalinti savo entuziazmu. Ši vieta yra virš Saulės salės ir su ja susijungia per atriumą. Praktikantai yra vedami iš pagrindinės svetainės į šešias uždaras erdves, kuriose jie bendrauja mažose grupėse, o vėliau – į individualias poilsio erdves.
Iš trečiame aukšte esančio Vandens salono registratūros erdvės žmonės gali regėti kalnus ir Todaiji šventyklą, taip pat pajusti Jamato ežero horizontą, kuris senovėje driekėsi per senąjį Nara baseiną.
Pagrindinė mintis buvo sukurti vietą, kurioje darbuotojai galėtų diskutuoti ir sukurti didingą ateities viziją, jausdami laiko dvasią, jungiančią praeitį, dabartį ir ateitį. Ši „viskas yra vienas“ Rytų filosofija neabejotinai yra esminis japoniškos architektūros bruožas.
Projektavimo komanda tikisi, kad ši vieta tarnaus kaip bendra mokymosi, kūrybos ir egzistavimo vieta, suteiksianti naujų žmogiškųjų išteklių naujai erai. Čia įvairūs žmonės gali pristatyti savo idėjas per veiklas, įskaitant vaikų švietimą, ir bendradarbiavimą su vietos įmonėmis bei savivaldybėmis.
Esminiai charakteringi šio pastato bruožai yra organiškos ir laisvos, tekančios formos, taip pat vietinės natūralios medžiagos. Šie bruožai kuria natūralią ir gamtai artimą aplinką. Taikydami šias priemones lietuviškoje architektūroje, sąmoningai arba intuityviai atvedame Tolimųjų Rytų filosofiją į mūsų jau šiaurietišku tapusį Rytų Europos kraštą.
