Projekto
tipas: privatus
Plotas:
250 m²
Projektavimo
metai: 2017 m.
Vieta:
Vilnius, Lietuva
Autoriai:
Dmitrijus Kudinas, Laura Malcaitė, Jurgis Blažinskas, Karolina Jašinskaitė
Nuotraukos:
Dariaus Petrulaičio
Santūrus, juodintų medinių lentų namo eksterjeras psichologiškai formuoja saugią užuovėją nuo šiaurietiško klimato, o šviesus ir vizualiai šiltas interjeras, kontrastuodamas su išore, spinduliuoja ramybę ir lengvumą. Iš įvairų pusių namą supa pastogės – atviri tūriai, kurių vidus – tarsi namo interjero tąsa. Dėl pastogių su terasomis ir didelių langų riba tarp buvimo viduje ir lauke susiniveliuoja, gamta įsilieja į vidų, o gyventojai lengvai atsiduria išorėje. Namas, iš pirmo žvilgsnio rūstus ir uždaras, atsidaro, tampa perregimas ir svetingas.
Apie tai ir daugiau kalbamės su „Inblum“ studijos vedliais Dmitrijumi Kudinu ir Laura Malcaite.
Pati namo idėja paremta tradicinio kaimo refleksija. Ar tai buvo jūsų sumanymas, ar užsakovų pageidavimas, o galbūt šią mintį padiktavo vietovė?
DK: Kadangi turėjome nemažai laisvės, galėjome atskleisti savo idėjas ir perteikti savitas vertybes, požiūrį. Norėjome išreikšti tikro „lietuviško“ namo koncepciją, atsiskleidžiančią ir per architektūros įvaizdį. Būtent todėl jame dominuoja mediena – iš išorės net kiek grubi, šiurkšti, archajiška, o viduje – jauki, perteikianti šilumą.
LM: Kitas architektūrinius bei įvaizdžio sprendimus lėmęs niuansas – buvo numatyta projektuoti karkasinį namą, taigi labai norėjosi tai stipriai pabrėžti, o ne paslėpti, kaip kad neretai daroma. Karkasinio namo estetika ypač juntama iš vidaus, kur paliktos medinės sijos ir atvertos kitokios konstrukcijos.
Pastebėjau, jog daugelis erdvių stilistiškai labai siejasi ir nėra išskirtos dizaino prasme. Koks buvo vidaus įvaizdžio tikslas?
DK: Mes nemėgstame dekoruoti, perkrauti. Esame labiau linkę išreikšti erdvę kitokia estetikos forma. Mūsų idėja perteikti mintį konceptualiai, formuojant plika akimi nematomus, tačiau būnant ten, gyvenant, juntamus dalykus. Svarbesnė erdvė, atsiradusi tarp sienų, plokštumų bei funkcinės zonos, kuria vyksta judėjimas. Tai, o ne kas pakabinta ant sienos, yra esminiai dalykai.
Norint įgyvendinti tokius sumanymus, turbūt reikalingi ir sutampantys užsakovo norai. Ar nesudėtinga paaiškinti rezultatą žmogui, neįsivaizduojančiam, jog tam tikri dalykai yra būtini, norint pasiekti gerų rezultatų? Ar jie nepageidauja labiau apčiuopiamo pasiūlymo, tarkim, tam tikrų dekoro priemonių?
DK: Iš tiesų skirtingi užsakovai dažnai nori labai skirtingų dalykų. Neretas pageidauja neapkrauto gyvenimo, nes papildomų daiktų natūraliai prisikaupia: gauname dovanų, parsivežame iš kelionių. Mūsų tikslas – sukurti erdves, kuriose gyventų žmonės, o daiktai rastų savo vietas patys.
LM: Visi namai nori nenori daugiau ar mažiau „apsigyvena“: juose atsiranda naujų detalių, spalvų. Jeigu tų detalių bus nuo pat pradžių, po gerų metų turėsime sandėlį, o ne namus. Kita vertus, į mus besikreipiantys žmonės būna susipažinę su Inblum braižu, taigi mūsų požiūris į dekoratyvumą dažniausiai sutampa. Būtent dėl tos estetinės sampratos ir bendrauti būna paprasčiau, nes projektai ilgalaikiai. Sutampanti nuomonė taip pat padeda pasiekti geresnių rezultatų, džiuginančių tiek mus, tiek užsakovus.
Užsiminėte, jog projektai gana ilgalaikiai. Ar ilgai truko būtent šis projektas? O galbūt gana greitai pavyko perprasti būsimų gyventojų poreikius ir kilo visus tenkinanti vizija?
DK: Projektas buvo vystomas gana ilgai, tačiau pagrindiniai darbai vyko nuosekliai ir sklandžiai. Jeigu skaičiuosime mūsų ir užsakovų pažinties pradžią ir metą, kai galėjome įamžinti projektą fotografijose, tai truko apie dvejus metus. Nemažą dalį laiko sudarė baigiamieji darbai, tokie kaip landšafto tvarkymas, baldų įsigijimas ir pan. Paties namo projekto derinimas truko apie 4 mėnesius. Vieni sprendimai buvo priimti iš karto, o kitiems reikėjo ilgesnio laiko: žmonės svarstė, skaičiavo, vertino, tam tikri sprendimai buvo derinami, buvo ieškoma kompromisų.
Galbūt buvo kokių apribojimų ar reikalavimų iš užsakovų pusės?
LM: Visada jų yra. Šiuo atveju projektas padiktavo, jog turi būti vieno aukšto pastatas, išsakyti tam tikri pageidavimai dėl erdvių funkcionalumo.
DK: Dažniausiai būna suformuojami abstraktūs estetiniai reikalavimai, tokie kaip šviesios ar tamsios erdvės arba randami patinkantys tam tikri interjero elementai, kuriuos galime interpretuoti savaip. Iš tiesų tokie netikėti iššūkiai kartais išprovokuoja labai įdomius sprendimus, per kuriuos kiekvienas projektas ir tampa personalizuotas, nes kiekvienas užsakovas yra unikalus.
Kokia jūsų nuomonė apie vieno aukšto gyvenamuosius namus? Lietuvoje jie vis dar nelabai populiarūs?
DK: Vienaaukščiai namai tikrai gerokai patogesni, tačiau santykinai brangesni. Norint statyti tokį namą, reikalingas didesnis nei standartinis 10 arų sklypas. Taip pat svarbu nepamiršti, jog, formuodamas namą, kartu formuoji ir visą kiemą, daugiau privatumo turinčias zonas ir pan. Iš tiesų tam tikri ploto apribojimai skatina rasti išeitį ir priimti nestandartinius sprendimus, o tai yra įdomioji darbo dalis.
LM: Pastato perimetras yra didesnis, tiek pamatų, tiek stogo konstrukcijų reikia daugiau, todėl kaina kiek išsipučia. Kita vertus, ta investicija atsiperka, nes erdvė driekiasi per visą tūrį, be to, pro visus langus matosi savas kiemas, todėl nejaučiamos patalpų ribos, jos neišskaidytos taip, kaip padalijus aukštus į du lygmenis. Taigi optiškai plotas atrodo dar didesnis.
Ar buvo remtasi tam tikra koncepcija, pagal kurią patalpos buvo išdėstytos?
DK: Iš tiesų labai norėjome pabrėžti namo ryšį su gamta ir dėl to siekėme suteikti pastatui skaidrumo, permatomumo, kiaurumo. Stengėmės numatyti pagrindines funkcinių srautų kryptis, kuriomis judant, priešaky atsirastų langai. Todėl išskyrėme pagrindines dvi ašis, kuriomis judama dažniausiai, o tų planinių struktūrų perspektyvos taikiniu tapo langai, savotiškai ištraukiantys judančius gyventojus į lauko erdvę.
Kaip su paties pastato vieta sklype? Ar buvo remtasi saulės, vėjo kryptimi, o gal kaimynystės perspektyvomis?
DK: Tai yra augantis kvartalas, taigi kas bus po kelerių metų, kol kas sunku pasakyti, tačiau vilties neturėjome, jog priešais sklypą visad bus tuščia, todėl formavome ne visai atvirą kiemą. Taip pat orientavomės ir pagal pasaulio šalis – juk nedarysi lauko terasos į šiaurinę pusę Lietuvoje, nebent kitos išeities nėra. Šiame name numatėme dvi terasas skirtingose pusėse – viena atviresnė, o kita – jauki, erdvi, privati, į ją saulė atsigręžia vakarais.
LM: Kiekvienas profesionalus architektas atsižvelgia į visus gerovę lemiančius veiksnius ir ieško geriausio rezultato. Šiuo atveju didelį dėmesį kreipėme ir į pagrindinių gatvių pozicijas, kaimynystę.
Kuo labiausiai džiugina šis projektas?
DK: Iš tiesų šis projektas mums suteikė daug džiaugsmo, nes viskas vyko gana sklandžiai. Nepaisant prieš tai projektuotų namų, kurie galbūt galėtų būti apibūdinami kaip pragmatiniai, šį galime pavadinti pirmuoju Inblum studijos charakterį atspindinčiu, tituliniu gyvenamojo namo projektu. Jame išryškėja mūsų vertybės, braižas, polėkis.
Daugiau nuotraukų:
Žurnalas „Centras“