Vieta: Ryga, Latvija
Renovacijos metai: 2023
Architektūra: Zaigas Gailes Birojs
Fotografijų autorius: Ansis Starks
Teksto autorė: Ilze Martinsone
Šiandien mūsų gatvėje šventė – užbaigtas vienas iš Latvijos kultūros megaprojektų. Žmogaus (architekto) gyvenime daugiau nei dešimt metų yra ilgas laikotarpis, tačiau, palyginus su šiuolaikinės architektūros ikona – Dailės teatro naujos statybos realizacija, Naujojo Rygos teatro rekonstrukcijos laikotarpis neatrodo labai ištęstas. Tuo metu miesto architektui Jāniui Dripei pavyko sustabdyti užsakovo – Valstybinio nekilnojamojo turto – užmojus įgyvendinti JRT rekonstrukcijos projektą kaip pirkimą, ir 2013 m. buvo surengtas architektūros konkursas. Tam tikra prasme pasikartojo Dailės teatro situacija – nedrąsi žiuri komisija pirmos vietos konkurse neskyrė. Antroji vieta atiteko MADE architekti ir GAISS bendram darbui, o trečioji buvo padalyta lygiomis dalimis tarp Zaigas Gailes Birojs ir partnerių bei Jaunromāns ir Ābele pateiktų pasiūlymų. Istorija tyli apie šiuos sprendimus lėmusius argumentus, tačiau kito konkurso etapo – derybų proceso – nugalėtoju tapo Zaigas Gailes Birojs. Verta pabrėžti, kad autorių požiūris jau konkurso stadijoje buvo ypatingas – vizualizacijas kūrė menininkė ir patyrusi teatro scenografė Anna Heinrihsonė.
Trumpa istorija: ką tik rekonstruoto Naujojo Rygos teatro komplekso pagrindinis pastatas buvo pastatytas 1901 m. istorizmo stiliumi pagal Edmundo fon Trompovskio projektą kaip pagalbinis Rygos amatininkų draugijos namas. Po metų draugija pradėjo nuomoti didžiąją salę teatrams. Jie įvairiais laikotarpiais keitėsi (įskaitant „senąjį“ Naująjį Rygos teatrą, veikusį čia 1908–1915 m.). 1920-aisiais name įsikūrė naujai suburtas Dailės teatras. Didieji teatro reformatoriai, režisierius Eduardas Smiļgis ir apie pasaulines tendecijas nusimanantis teatro teoretikas ir scenografas Jānis Muncis, ėmėsi žiūrovų salės ir scenos erdvių transformacijų, kad pritaikytų jas šiuolaikinio teatro poreikiams. 1931-aisiais per gaisrą supleškėjo pastato stogas ir išdegė žiūrovų salė (scena už geležinės uždangos liko nepažeista), tačiau per kelis mėnesius pagal žymaus LU Architektūros fakulteto dėstytojo Artūro Krūmiņio projektą teatro patalpos buvo pertvarkytos ir atidarytos žiūrovams.
Tuo metu fakulteto legendinio moderniosios architektūros dėstytojo Ernesto Štālbergo idėjos apie amfiteatro įrengimą, sujungiant pastatą su vidiniu kiemu, pralenkė savo laiką ir nebuvo laikomos realizuotinomis. Gaisrininkų reikalavimu, buvo įrengtas dar vienas išėjimas ir perstatytas balkonas, o Otto & Vassil įmonės sukurtas puošnus istorinis interjeras buvo pakeistas aktualaus „streamline moderne“ stiliaus interjeru. Lenktos faneros apdailai latviai puikiai pušį pritaikė vietoje raudonmedžio. Iki paskutinės rekonstrukcijos tai buvo vienas iš nedaugelio originalių, iki mūsų dienų išlikusių art deco stiliaus interjerų, deja jis buvo susidėvėjęs ir žiūrovams pasigėrėjimo nekėlė. Perstatymai buvo atliekami kaip lopas ant lopo (pokario modernizmo aušroje pastato tobulinimu taip pat užsiėmė žymus architektas Modris Ģelzis), tačiau ilgą laiką išliko praktiniai nepatogumai, nesuderinami su šiuolaikiniu teatru, jau nekalbant apie katastrofišką patalpų techninę būklę. Paradoksalu, kad tokiomis sąlygomis dirbo Naujojo Rygos teatro kolektyvas, kuris iki rekonstrukcijos buvo neabejotinas vietos teatro lyderis.
Paskutinė rekonstrukcija yra fundamentali. Perstatymo programa buvo didžiulė, o teatro poreikiai – milžiniški, net profesionalai išreiškė abejones dėl galimybių įgyvendinti visas užmačias. Dabar teatras apima tris žiūrovų sales – vieną didelę salę su daugiau nei 480 vietų ir dvi naujas arba „black box“ sales – vestibiulius, drabužines ir kavinės patalpas, tris repeticijų sales, dekoracijų, siuvėjų ir kitas dirbtuves bei sandėlius, aktorių rūbines, grimavimo kambarius ir poilsio zonas, vaikų kambarį, svečių, režisierių apartamentus, administracijos ir technines patalpas, keleivių ir krovinių liftus. Rekonstrukcijos metu buvo perplanuotos visos komplekso patalpos, iš pradinio projekto palikta tik tai, kas, vienaip ar kitaip, laikoma istoriškai vertinga ir praktiškai pritaikoma.
Dirbant iškilo itin sudėtingų techninių klausimų: statybos konstrukcijos rebusas ir mažas esamų tarpukario mūro namų atstumas iki teatro pastato. Iš kiemo pusės buvo išsaugotas tipinis, netinkuotas fasadas. Trijuose aukštuose, laiptinėse, dėl apkrovų buvo pakeistos perdangos ir sustiprinti mūrai. Žiūrovų salės dalyje kartu su istoriniu, tačiau funkcijos neatliekančiu balkonu užmūrytos jau anksčiau uždengtos langų angos. Jie išlaikyti tik kaip kompoziciniai fasado elementai. Salėje buvo atverti langai, kad įleistų dienos šviesą, reikiamą montuojant dekoracijas. Dėl palėpės aukščio pastato viršuje buvo suformuotas naujas tūris. Didžiosios salės paliktos senojoje dalyje, nes projekto autoriai norėjo maksimaliai išsaugoti buvusią pastato struktūrą. Be to, salių perkėlimas į pirmą aukštą reikštų žiūrovų srautų nukreipimą į rūsio lygį prieš spektaklius ir po jų. Buvo pripažinta, kad tai nepraktiška ir gali neigiamai paveikti teatro svečius psichologiškai.
Kompleksas apima visą pastatų junginį. 19 a. antroje pusėje pastatytas fabriko patalpas teatras perėmė jau po to, kai senieji savininkai grįžo į Vokietiją. Skirtingai nuo kitų konkurso pasiūlymų, kuriuose buvo numatyta užstatyti teritoriją, šis projektas išsaugojo abu istorinius kiemus, o štai žiūrovų srautai buvo pakeisti radikaliai. Centrinis įėjimas su holu, kuriame žmonės būriuojasi prieš spektaklį, buvo perkeltas į kiemą. Išplėstas ir pabrėžtas bromas įtraukia žiūrovus vidun tarsi milžiniškas piltuvas. Bromo plotis užtikrino ir patogesnį transporto eismą pervežant dekoracijas. O pagrindinis senasis įėjimas išlaikytas kaip galimybė ateityje teatro restoranui dirbti autonomiškai.
Stiklinis, vingiuotas tiltas per kiemą, iš vienos pusės, buvo sukurtas kaip istorinis Smiļgos laikų dekoracijų pernešimo sistemos atspindys, o realybėje aktoriai gali juo judėti iš personalo patalpų į sceną. Dabar tai atsiskleidžia kaip performansas, kurį žiūrovai gali stebėti dar spektakliui neprasidėjus. Kadangi teatro organizacija gana specifinė, o Latvijoje tokių projektų įgyvendinimo patirtis buvo menka, projekto rengėjus konsultavo Olandijos biuras Theateradvies bv. Taip pat buvo išklausyta daug kitų teatro profesionalų: pavyzdžiui, idėja apie besisvečiuojančių režisierių būstą su atskiru įėjimu iš kiemo nebuvo įtraukta į statybos programą. Ji atsirado per pokalbius su žinoma režisiere Margo Zālīti.
Didžiulę statybos programą lėmė vietinės teatro ir etnoso tradicijos: teatras veikia kaip natūralus etninis darinys, mat viską, ko prireikia, gamina vietoje. Teatro patalpų struktūra, aprėpianti buvusias erdves ir atspindinti padiktuotas galimybes, yra daugiau nei sudėtinga. Tačiau jos pagrindą sudaro logika, paremta funkcionalumu, aptartu ilgose diskusijose su būsimais erdvių naudotojais. Kaip ypač atsakingus partnerius projekto autoriai pamini JRT techninę komandą, ypač scenos konstruktorių Guntį Konstantą, scenografę Moniką Pormalę ir aktorių Vilį Daudziņš’ą.
Svarbiausia buvo tai, kad visi teatro procesai veiktų be trikdžių – dirbtuvės, repeticijos, kostiumų primatavimas – ir netrukdytų vieni kitiems. Dekoracijų sandėliai, dirbtuvė su dažykla ir surinkimo cechas, darbuotojų persirengimo kambariai, virtuvė buvo išdėstyti rūsyje per visą plotą.
Stiklinis įėjimo holas su sukamosiomis durimis pirmame aukšte išreiškia šiuolaikinę idėją apie ribų peržengimą – kiemo grindinys tęsiasi į vestibiulį, plytų siena viduje yra nauja, bet vizualiai perkelia lauką į vidų. Lauko užuominas perteikia ir vidinio kiemo balkonai. Šviesos šuliniai interjere tapo efektingu būdu eksponuoti meno kūrinius – čia vietą rado pagal Dailės teatro didiko, scenografo Ilmaro Blumbergo eskizą sukurta skulptūra „Tarnybinis“. Židinys vestibiulyje sukurtas kaip nuoroda į prieš rekonstrukciją vestibiulyje buvusią krosnelę.
Ilgai diskutuota apie personalo ir aktorių patalpų tarpusavio santykius. Aktorių kambariuose, išardžius stogo perdangas, suformuotas antras lygis su poilsio zona ir masyviu balkonu. Aktorių kambarių labui buvo paaukota istorinė kolonų salė viršuje. Pirmame aukšte, buvusioje rūbinėje, o dabar restorano dalyje, buvo atidengti langai į gatvę. Į keturias dalis padalinta rūbinė skiria teatrą nuo restorano. Didžiosios salės geometrija buvo pakeista. Įgyvendinti svarbūs techniniai patobulinimai, o art deco interjeras atkurtas kaip kopija, integruojant dalį istorinių plokščių ir išlaikant originalius šviestuvus. Ypač pažymėtini akustiniai sprendimai, padedantys izoliuoti vienu metu vykstančių renginių ir repeticijų triukšmą; teatro erdvės neįsileidžia judrios Lāčplēšos gatvės garsų ir kartu saugo kaimyninių butų savininkų ramybę.
Autoriai sau kaip užduotį iškėlė ir senojo teatro auros sugrąžinimą per pojūčius. Vienas iš kiemo namų buvo perstatytas, išlaikant senas aukščio žymes, kitas – integruotas į kompleksą, atsižvelgiant į langų sistemą. Pagrindiniame pastate išsaugoti seni langų rėmai ir durys, vitražai. Vidinėse sienose atidengta dešimt dažų sluoksnių, ypatingai išsaugota pirmajojo aukšto siena. Tuo pačiu metu matomi ir architekto Ando Sīlio rekomenduoti agresyvūs oranžiškai geltoni dažų fragmentai: ši spalva žiūrovų atmintyje asocijuojasi su paskutiniais teatro veiklos metais. Restorano dalies lubose regimi per rekonstrukciją atidengti buvusios bibliotekos tapybos fragmentai, apibūdinantys tarpukario „nacionalinio dekoratyvizmo“ periodą.
Zaiga Gailė visada tiksliai jautė „audinį“ – jos iniciatyva viešojoje teatro dalyje eksponuojamos spausdintos drobės su istoriniais pastato vaizdais, vitrinose galima grožėtis po grindimis rastais artefaktais – saldainių popierėliais (Ķuzes saldainių įmonė žinoma kaip teatro rėmėja tarpukario laikotarpiu), bilietais ir kitais prisiminimais. Restauracijos metu atidengtas istorinių laiptų turėklų auksavimas: biudžete nebuvo numatyta lėšų jam atnaujinti, bet vis dėlto šis sumanymas buvo įgyvendintas kaip socialinė akcija. Prie jos prisidėjo 40 visuomenėje žinomų menininkų. Nuėmus ir po rekonstrukcijos grąžinus istorinius apdailos elementus, buvo atgaivintas Eduardo Smiļgos istorinis kabinetas – jo dvasios palaikymą perėmė aktorius Gundars’as Āboliņš’as.
Daugiau nei dešimt metų trukusi epopėja su ekonominėmis krizėmis, beprotiškai išaugusiu biudžetu pradėjus skilinėti kaimyniniams namams, skandalingomis žiniasklaidos žiniomis, statybininkų sukilimu ir tikrai teatrališku aktorių streiku kulminacijoje lieka istorijos šiukšlyne. Teatras atidarytas ir atidarymo karštinė jau prasidėjo: žiniasklaida įsibėgėjo, žiūrovai plėšosi dėl bilietų. Ir ankstesni skeptikai, vietinės architektūros lyderiai, tarp kurių yra Andris Kronbergs’as ir Andis Sīlis, pakeitė savo nuomonę. Rekonstrukciją netipiškai pavydūs užkulisiai vadina geru darbu ir mano, kad įspūdingi pinigai – prasmingai išleisti. Visuomenėje kilęs triukšmas dėl Gunāro Bindės ikoniško Smiļgos fotoportreto privertė jį perkelti kitur. Smiļga vis dar gyvena savo kambaryje, bet jau visiškai kitame teatre.
