Projekto autoriai: Stinessen
Arkitektur
Vieta: Manshauseno sala, Norvegija
Įgyvendinta: 2018 m.
Tekstas: Gintautės Kisieliūtės
Fotografijų autorius: Adrien
Giret
Manshausen 2.0 – tai Manshauseno salų draustinio projekto tęsinys. Pats draustinis buvo atidarytas 2015 m., o šiandien ši vietovė gali didžiuotis išskirtiniu, moderniu, tačiau gamtovaizdžio neniokojančiu mažosios architektūros projektu, skirtu laukinę gamtą tausojantiems ir ja pasigrožėti mėgstantiems svečiams.
Kurortas įsikūręs vienoje Šteigeno (Steigen) archipelago salų, esančioje šiaurinėje Norvegijos pakrantėje. Atoki sala pasižymi tuo, jog čia gyvena ir peri didžiausia jūrinių erelių populiacija pasaulyje. Unikali vietovė: didingi Lofoteno kalnai vienoje pusėje ir Barenco jūra kitapus, o visa kita – įstabios apsamanėjusios uolienos, krūmokšniai ir be galo jaukūs nameliai viešnagei. 2018 m. iškilę nauji pastatėliai ir netgi nedidukė sauna bei poilsio erdvė atsidūrė centrinio salos tvenkinio pakrantėje.
Architektūrinei išraiškai buvo pasirinkti sprendimai, derantys prie gamtos motyvų, taip pat didžiulis dėmesys skirtas ekologijai, funkcionalumui ir ilgaamžiškumui. Sauna pagaminta iš po pirmojo draustinio projekto etapo likusių statybinių medžiagų, o stogui pritaikytos skalūno plytelės, rastos saloje. Į tvenkinio pusę nukreipti pagalbiniai pastatai leido suformuoti tarsi vidinio kiemo, centrinės ašies idėją, o kalvotas landšaftas, likęs užnugary, tapo savotiška užuovėja. Norėta sudaryti sąlygas pabūti atšiaurioje, tačiau be galo gražioje gamtoje, ją tyrinėti, grožėtis, taip pat turėti galimybę įlįsti į pastogę, pasislėpti nuo žvarbaus vėjo ar lietaus bei sušilti. Įkaitus saunoje čia pat galima atsivėsinti lediniu tvenkinio vandeniu, skaidriu it krištolas net prietemoje.
Ant pastolių atremti privatūs namukai stūkso jūros pakrantėje. Siekiant užtikrinti tvarią architektūrą, buvo atsižvelgta į akmenuotą gruntą, bangų aukštį, ekstremalius orų pokyčius, vandens lygio kaitą. Visa tai atliepia tiek pastatų forma, tiek medžiagiškumas. Aliuminio plokštės fasade atsirado dėl atsparumo druskingam vandeniui ir drėgmei, o kur drėgmės mažiau – stengtasi naudoti natūralią medieną. Langai mažai skaidyti, norint išsaugoti kuo mažiau sudalytą vaizdą anapus. Durys į vidų įtaisytos iš akmenuotos pusės, kuri mažiausiai slidi, dalis namuko remiasi į gruntą, o dalis kybo virš vandens. Jaukūs įstiklinti balkonėliai leidžia pasinerti į jūros ir kalnų apsupties atmosferą, o aukštesnis horizontas padeda aprėpti platesnius tolius. Pasitaikius vėjuotai dienai, galima pasislėpti prie įėjimo į vidų esančioje lauko erdvėje su stogeliu.
Laukinė gamta nuostabi. Dalį žavesio sudaro jos didingos stichijos, nesuvaldomi vėjai, vandenys ir kalnai. Stebėti karališkus paukščius, gyvenančius tokioje aplinkoje, regis, neišdildomas potyris. Džiugu, kad atokiose vietose sudaromos sąlygos apsilankyti tiems, kurie žino, kaip reikia vertinti ir tausoti gamtą, o dar smagiau, kai kuriami atsakingi, estetiški ir apgalvoti mažosios architektūros projektai, leidžiantys įkūnyti tokias patirtis.
Nuotraukų galerija:
Žurnalas „Centras“