Projekto autoriai: Saucier + Perrotte architectes, HCMA
Vieta: Monrealis, Kanada
Įgyvendinta: 2016 m.
Plotas: 12 600
m²
Nuotraukos: Olivier Blouino
Tekstas:
Gintautės Kisieliūtės
AAP (American Architecture Prize) – tai vienas svarbiausių kasmet vykstančių tarptautinių konkursų, paskelbusių 2016-ųjų nugalėtojus. Šįsyk vertintojų dėmesį patraukė išskirtinis futbolo stadionas. Tokios paskirties pastatai yra gana riboti dėl funkcinių savybių: nemaža dalis svarbių erdvių turi būti išorėje, standartinių dydžių, o struktūrinė pastato išraiška glaudžiai susijusi su griežtu vidinių zonų suskirstymu. Nepaisant sudėtingų uždavinių, nestandartinis stadionas ne tik žavi savitumu, bet ir buvo apdovanotas medaliu už pramoginės paskirties architektūrą.
Šios vietovės istorija byloja apie daugybę pokyčių, nuolatinį tobulėjimą, estetinės minties raidą. Pradžioje teritorija buvo susijusi su kasybos pramone, vėliau ji virto šiukšlynu. Mėginant pakeisti miestelėnų požiūrį į šią vietą, sukelti teigiamas asociacijas, suformuoti naują simbolinę prasmę ir prisijaukinti žmones, buvo imtasi ryžtingų priemonių. Pasiekti užsibrėžtą tikslą padėjo architektų studijos Saucier + Perrotte architectes ir HCMA. Rezultatas – šiandien galima grožėtis vienu didžiausių Monrealio parkų, kurio pagrindiniu uždaviniu tapo aplinkosauga bei ekologiškumas.
Nuo Mirono karjero, esančio būsimame ekologiškame parke, atsiveria naujasis futbolo stadionas po stogu. Architektūrinė statinio išraiška primena topografinę landšafto schemą, kurioje matyti tarsi mineralų sluoksniai, užsimenantys apie geologinę vietovės natūrą. Besitęsiantis stogas, svyrantis virš įėjimo, driekiasi tolyn, kol uždengia futbolo aikštę, nusvyra žemyn ir tampa lauko stadiono žiūrovų sėdimų vietų dalimi. Tokios vientisos struktūros nesuskaido pastato dalimis ir nepadalija horizontalaus elemento į skirtingus lygmenis.
Vienas labiausiai akį traukiančių estetinių akcentų – profesionalus medienos naudojimas tokio masyvaus objekto statybai: pastatas tampa artimesnis žmogui ir ne toks monolitinis, nejaukus, nuobodus. Tokiam įvaizdžiui sukurti buvo pasirinkta juodosios eglės mediena. Lentų tinklas buvo kryžiuojamas sluoksniais. Iš pirmo žvilgsnio regis, jog tai daryta atsitiktinai, tačiau iš tiesų ritmas priklauso nuo inžinerinių ypatybių ir ten, kur reikalinga tvirtesnė atrama, tinklas sutankėja, kur ji nėra būtina – naudojamos lengvesnės konstrukcijos. Žavu ir tai, jog projekto kūrėjai atsižvelgė į vietovę ir suformavo architektūrą, prisitaikančią prie kraštovaizdžio: taip perteikė pagarbą aplinkai ir perdavė žinutę parko lankytojams. Išplėtota infrastruktūra padėjo sukurti funkcionalų parką, kuris nėra skirtas tik sportininkams ar sirgaliams. Čia nutiestais takeliais malonu vaikštinėti šeimoms, senyvo amžiaus žmonėms, vaikams.
Pastato forma, žvelgiant iš šono, yra lygi su horizontu, tačiau, žiūrint į stadioną vis kitu kampu, matyti dinamiškos kompozicijos, mat vyrauja įstrižos kreivės, nevienodų mastelių ir plokštumų, proporcijų žaismas, o skirtingos apdailos medžiagos taip pat sukuria kontrastingą, polėkį žadinantį vaizdą. Futbolo stadionui šitoks charakteringas įvaizdis itin tinka, tačiau labai svarbu, jog perteikiama nuotaika dera su kraštovaizdžiu, savotiškai ugdo lankytojus ir nuteikia juos vertinti aplinkos grožį.
Administracinės bei viešosios erdvės pastato viduje skendi natūralioje šviesoje, nes šias patalpas dengia didžiuliai fasadiniai langai, iš išorės kiek tamsinti ir itin ryškiai atkartojantys sodriomis spalvomis žaižaruojančius peizažo atspindžius. Fasadas įgauna vis kitokių bruožų, o struktūrinės kompozicijos, priklausomai nuo dienos ar metų laiko, nuolat kinta – taip, kaip kinta ir supanti gamta. Nepaisant įspūdingų pastato gabaritų, suskaidytos plokštumos priartina stadioną prie žmogaus mastelio, o pakilusi nuo žemės architektūra atrodo ypač moderniai, darniai ir primena tiltą, siejantį parką su stadionu. Plastiškos formos sukelia lengvumo, laisvumo jausmą – panašus pojūtis kyla sportuojant.
Aktyvumo stoka šiais laikais yra itin didelė problema, nes nuo technologijų priklausomi žmonės neberanda laiko ar jėgų mankštintis. Atpratus nuo fizinio krūvio, slopsta poreikis judėti. Būtent todėl įvairūs parkai, stadionai bei kiti traukos centrai, padedantys lankytojams išsijudinti, yra labai reikalingi. Ekologiškomis idėjomis paremta stadiono architektūra ne be reikalo buvo išrinkta kaip nusipelniusi dėmesio. Pastatai, jautriai įkomponuoti į kraštovaizdį, yra tarsi gera knyga, skatinanti sekti geru pavyzdžiu. Plastiškos formos, atidžiai parinktos apdailos medžiagos, funkcionalumas bei ergonomiškumas – visa tai padeda parko bei stadiono lankytojams suvokti gamtos sąsajas su mūsų pačių kūnais ir kartu neįtikėtinai papildo, o ne sudarko peizažą.
Žurnalas: „Centras“