FORMA, SPALVA IR... SPALVA

V. Pantonas gimė Hamtofto miestelyje, Fiūno saloje, Danijoje. Nuo vaikystės jis svajojo tapti dailininku, bet pradžioje piešti nelabai sekėsi. Odensės koledže įgijęs inžineriaus-statybininko specialybę, jis persikėlė į Kopenhagą, kur 1947 m. visgi įstojo į Karališkją Danijos dailės akademiją.

Pažintis su garsiu apšvietimo dizaineriu Poulu Heningsenu (1894 – 1967) paskatino Vernerį pradėti eksperimentus su naujomis baldų gamybos medžiagomis. Jaunuolio kūrybinį braižą taip pat paveikė bendravimas su iškiliu dizaineriu bei puikiu amatininku Hansu Wegneriu (1914 – 2007), pagarsėjusiu tobulomis klasikinių baldų interpretacijomis. Bet didžiausią įtaką V. Pantono kūrybai turėjo darbas pas žinomiausią to laikotarpio Danijos architektą Arne Jakobseną (nuo 1950 iki 1952 m.) Tenka pripažinti, kad Vegneris nebuvo pats uoliausias darbuotojas, nes nuolat rūpinosi savo papildomais darbais, tačiau visgi spėjo prisidėti prie garsiojo „skruzdėliuko“ – kėdės Ant projektavimo. Tai buvo visų modernistų svajonės įgyvendinimas – pigios, patogios ir kartu technologiškos kėdės, skirtos masinei gamybai, kūrimas. Priminsime, kad vietoje keturių kojelių Ant turėjo tik tris, o jos atlošas pirmąsyk istorijoje buvo gaminamas iš vientiso lenktos faneros lakšto kartu su sėdyne. Tiesa, vėliau Pantonui pavyko sukurti dar labiau minimalistinę kėdę PantoSwing 2K, teturėjusią tik dvi kojas.

Iš pirmųjų honorarų įsigijęs nenaują namelį ant ratų, Verneris pertvarkė jį į ofisą ant ratų ir leidosi keliauti po Europą, ieškodamas naujų užsakymų. Tiesa, pagrindiniai užsakovai tebeliko Danijoje: jau 1955 m. Fritzo Hanseno įmonė pradėjo lengvų karkasinių kėdžių Bachelor ir Tivoli gamybą. Dirbdamas prie viešbučio Коnigen on Funen rekonstrukcijos projekto, V. Pantonas sukūrė legendinę kėdę Cone, sugriovusią visas tuometines baldų kūrimo taisykles: aukštyn kojomis apversto kūgio formos korpusas buvo palaikomas tik plonų atramėlių ir atrodė visiškai nestabilus. Ši forma kėlė nepaprastą publikos susidomėjimą: pasak vienos iš legendų, supančių Pantono kūrybą, pirmą sykį parodžius Cone prekybos salone Niujorke kilo toks ažiotažas, kad policija paprašė išimti kėdę iš vitrinos, kad nesutriktų eismas gatvėje. Realesnis parodos rezultatas buvo tai, kad verslininkas P. fon Halingas, susižavėjęs kėdės dizainu, įkūrė specialią kompaniją Plus-linje Pantono baldų platinimui Naujojo žemyno rinkose. Šios kompanijos veikla netrukus sulaukė tokių įžymybių kaip Andy Warhol dėmesio, o ekstravagantiški danų baldai tapo neatsiejama JAV didmiesčių bohemos aplinkos dalimi.

Vienas iš pirmųjų Europoje V. Pantonas pradėjo eksperimentuoti su pripučiamais minkštųjų baldų elementais. Pateikęs pirmą prototipą 1960 m. baldų parodoje, jis surinko daugybę užsakymų, tačiau nei viena kėdė nebuvo pristatyta užsakovui – polipropileno ir kitų plėvelių suvirinimo technologija dar nebuvo ištobulinta, tad dauguma minkštųjų dalių praleisdavo orą per siūles. Tuomet dizaineriui atėjo į galvą kita idėja – pagaminti nebrangią kėdę iš vientiso plastmasinio ruošinio be jokių sujungimų, perskyrimų ir netgi be kojelių.

Pirmą kartą mintis panaudoti plastmasę pigių kėdžių gamybai kilo garsiajam funkcionalizmo ideologui L. Mies van der Rohe dar prieškario laikais. Nuo 50-ųjų metų pradžios Verneris Pantonas taip pat pradėjo paieškas šioje srityje. Kaip skelbia dar viena legenda, kompaktiško kėdžių sandėliavimo problemos sprendimui jį įkvėpė glaudžiai vienas į kitą sudėtų plastmasinių kibirų vaizdas. Pamažu pradėjo ryškėti S raidės pavidalo forma, vietoje atskirų kojelių turinti pailgą atraminį „liežuvį“. Pirmasis maketas buvo pagamintas dar 1956 m., tačiau kelias į pramoninę gamybą pasirodė besąs ilgas ir sudėtingas. Pirmieji modeliai buvo šaltuoju būdu formuojami iš poliesterio, armuoto stiklo audiniu. Jie buvo sunkūs, nelabai patvarūs ir reikalavo sudėtingų apdailos užbaigimo darbų. Žymiai paprasčiau būtų gaminti kėdes karštojo liejimo būdu, tačiau nei viena kompanija nesiryžo investuoti į tinkamo dydžio įrangą. Tik 60-ųjų viduryje V. Pantono projektu susidomėjo kompanija „Herman Miller“. Jos gamybos vadovas W. Fehlbaumas ne tik susižavėjo S kėdės linijų grakštumu, bet ir įvertino platmasės pranašumą prieš populiariausią tuo metu baldų gamybos medžiagą – medį. 1967 m. pasaulį išvydo pirmieji serijiniai pavyzdžiai; įspūdingo dydžio liejimo mašinoje vienu „prispaudimu“ iš pigaus polistireno buvo išliejama visiškai užbaigta ryškiaspalvė kėdė, nereikalaujanti beveik jokios papildomos apdailos. Gamybos išlaidos sumažėjo kelis kartus ir kėdė, nuo tada vadinta tiesiog „Pantono kėde“, pradėjo triumfo žygį per baldų salonus. Nuo 1999 m. kėdės gamybą perėmė vokiečių firma „Vitra“, liejimui panaudojusi polipropileną, leidusį žymiai praplėsti spalvinę gamą. Kėdė S iki šiol lieka žinomiausiu baldu „Vitros“ gamybos progarmoje; be natūralaus dydžio, firma nuo 2003 m. gamina vaikišką variantą, taip pat ir suvenyrinius modelius (mastelis 1:10), kuriais mėgsta puošti savo perkybos salonus ir parodų stendus.

Dėl itin originalios formos, Pantono kėdė netrukus tapo populiaria Danijos dizaino ikona, minima greta garsiausių H. Wegnerio ir A. Jakobseno kūrinių, taip pat ryškiausiu (tiesiogine žodžio prasme) Pop stiliaus baldo pavyzdžiu. Į nuolatines dizaino ekspozicijas šią kėdę įtraukė žinomiausi pasaulio dailės muziejai – Niujorko Šiuolaikinio meno muziejus, Londono dizaino muziejus ir kiti. Papildomo populiarumo šiam baldui suteikė išradinga reklama spaudos leidiniuose, pavyzdžiui, 1970 m. britų madų žurnalo Nova fotosesijoje „Kaip nusirengti prieš savo vyrą“. Bet tikroji bomba sprogo 1995 m., kai žurnalo Vogue viršelyje pasirodė nuotrauka, vaizduojanti Pantono kėdėje susigūžusią nuogutėlę supermanekenę Kate Moss. Po šio įvykio kėdė visiems laikams įgavo „seksualiausio pasaulio baldo“ reputaciją, nuolat patvirtinamą naujomis erotinėmis fotosesijomis.

„Sėdėti ant kėdės turi būti smagu ir įdomu, kaip kad žaisti žaidimą“, – teigė dizaineris. Šią idėją jis plėtojo ir toliau, kurdamas pakabinamas sėdynes, prieštaraujančias gravitacijos dėsniams bei kėdes iš vielos bei kitų lengvų medžiagų. Pantono fantazijos skrydžio, rodos, buvo neįmanoma pažaboti, o šiuolaikinių medžiagų naudojimas leido realizuoti pačius drąsiausius projektus. Dar 1958 m., būdamas Taikomosios dailės ir dizaino parodos architektu Frederisijos mieste, Danijoje, jis kone pašiurpino rengėjus, baldus ir įrangą pakabindamas ant trosų, nuleistų nuo lubų ir palikdamas tuščią erdvę parterio lygyje. Vėlesnėse teminėse ekspozicijose jis siekė naudoti masyvius plastinius elementus tiesiog ant grindų, formuodamas kompozicijas, pavadintas „interjero landšaftais“. Viena iš įspūdingiausių tokio tipo kompozicijų, pavadinta Visiona, buvo keletą metų iš eilės rengiama tarptautinės baldų parodos metu Kiolne, Vokietijoje. Jos rengimą rėmė chemijos koncernas Bayer, siekdamas parodyti naujausių medžiagų estetines ir technologines galimybes. Ypač pagarsėjo 1970 m. ekspozicija Visiona II, surengta didžiulėje baržoje, prišvartuotoje prie krantinės greta baldų parodos komplekso. Daugybė plastinių elementų iš minkštojo poliuretano apjungė tarpusavyje grindis, sienas ir lubas; priklausomai nuo spalvos jie priminė debesis, jūros bangas arba įkaitusios magmos pliūpsnius; itin ryškių spalvų gradientai sudarė papildomo erdvės gylio įspūdį, kartu primindami fantasy stiliaus iliustraciją. Dėl kontraversiškų Visiona spalvinių sprendimų Vokietijos bulvarinė spauda netgi praminė Pantoną „Dizaino Che Guevara“. Nepaisant to, minėtas interjeras netrukus tapo neginčytina pop stiliaus klasika; daugelis jo elementų vėliau virto savarankiškais dizaino objektais, kaip, pavyzdžiui, fotelis Amoebe arba „dviaukšis“ minkštas baldas Living Tower.

Pagrindines konceptualiųjų interjerų idėjas V. Pantonas sugebėjo puikiai pritaikyti praktikoje. Žinomiausias pavyzdys – Spiegel leidybos koncerno pastatas Hamburge (1969 m.), kuriame dizaineris daugelį viešųjų erdvių įrengė, naudodamas savo projektuotus vienetinius baldus, šviestuvus, tekstilės gaminius, taip pat paruošė spalvines schemas koridoriams ir pasitarimų salėms. Spalvinis interjerų sprendimas pasirodė toks aitrus, kad nepraėjus nei dešimtmečiui, koncerno vadovybė nusprendė atlikti darbo patalpų rekonstrukciją. Baseinas ir dalis holo buvo nuniokota gaisro metu, tad dabar autentišką interjero sprendimą galima pamatyti tik pastato bare, vidaus kiemelyje ir keturių dešimtmečių senumo nuotraukose.

Ne mažiau svarbus buvo V. Pantono įnašas į vėlyvojo modenizmo apšvietimo dizainą – nuo 5-ojo dešimtmečio vidurio iki 1998 m. jis sukūrė apie 30 įvairių šviestuvų modelių. Iš kolegos P. Heningso jis perėmė svarbų principą – uždengus šviesos šaltinį, numatyti galimybes reguliuoti šviesos intensyvumą ir kryptį. Pirmuoju tokio tipo šviestuvu tapo Moon, sukurtas 1960 metais. Nei šviestuvų, nei sietynų Pantonas nevertino kaip atskirų dizaino objektų – visuose projektuose jie tapdavo organiška interjero dalimi, lygiaverčiu aplinkos formavimo veiksniu. Labiausiai buvo mėgstamos apvalios ir rutulinės formos – pavyzdžiui, apvalių formų šviestuvai Flowerpot turėjo pakabinamą ir pastatomą versiją, tačiau buvo sukurtas ir „suplokštintas“ modelis, naudotas kaip sienos puošybos segmentas. Iš tokių šviestuvų suformuoti šviečiantys pano buvo plačiai naudojami aukščiau minėtuose Spiegel leidyklos interjeruose, o laikui bėgant tapo viso pop stiliaus grafine ikona.

Kita V. Pantono propaguota šviestuvų dizaino kryptis buvo siejama su gausybės pakabinamų elementų naudojimu. Tipiški jos pavyzdžiai – Joy serijos sietynai, neseniai minėję sukūrimo 50-metį. Pradžioje gausybė skrituliukų, formuojančių gaubtą, buvo pjaustoma iš perlamutro kriauklių (tai bene vienintelis natūralios žaliavos naudojimo atvejis V. Pantono kūryboje), vėliau juos pakeitė stiklo ir poliruoto metalo diskai. Kitas iki šiol gaminamas šviestuvas – Spiral (1970 m.) yra montuojamas iš spirale susuktų skaidraus arba metalizuoto stiklo juostelių. Dėl natūralios oro konvekcijos patalpose laisvai kabančios juostos pradeda savaime suktis, skleisdamos aplink žaismingus „blikus“ ir šėšėlius.

8-ojo dešimtmečio pradžioje, įsismarkavus postmodernizmo judėjimui ir visame pasaulyje išgarsėjus Memphis kūrybinei grupei, atrodė, kad V. Pantono šlovės žvaigždė jau užgeso. Atviros, o kartais ir rėksmingos pop stiliaus formos bei spalvos pradėtos laikyti vulgaraus skonio apraiška. Užsidaręs savo studijoje Bazelyje, menininkas vertėsi privačių interjerų projektavimu, kartais nepamiršdamas į juos įterpti ir savo autorinių darbų. Taip pat buvo įgyvendinta daugybė smulkiosios plastikos projektų – indai, žvakidės, peleninės, laikrodžiai ir pan.

Pačioje XX a. pabaigoje, atslūgus postmodernizmo bangai ir susidarius tam tikram emocijų vakuumui, nuoširdus V. Pantono ir jo bendražygių optimizmas vėl tapo paklausus, juolab daugelis jų kūrinių jau spėjo pereiti į klasikos kategoriją. Šiuo požiūriu „Vitros“ inicijuotas S modelio gamybos atnaujinimas tapo ne gudria marketingo priemone, o dėsningo estetinės raidos proceso dalimi. Meninkas mirė 1998 m,. likus vos 12 dienų iki didžiulės savo kūrybos retrospektyvinės parodos stambiausiame Kopenhagos parodų centre. Šiandien Danijos ir kitų šalių kompanijos gamina iš viso apie trisdešimt V. Pantono sukurtų baldų bei šviestuvų, iš kurių nei vienas neatrodo morališkai pasenęs.

Vernerio Pantono sukurti baldai, šviestuvai ir interjerai šiandien tebevertinami kaip vieni iš pažangiausių ir intelektualiausių dizaino eksperimentų, toli pralenkusių savo epochą. Geriausi jo kūrybos pavyzdžiai tapo laikui nepavaldžia klasika, net ir ateityje turėsiančia įtakos įvairių dizaino šakų raidai.