Laurynas Žakevičius: ,, Namas - ne kojinės, po kelių dienų neišmesi"

Unikalus L. Žakevičiaus projektas, pelnęs
pirmąją konkurso ,,Mano EKOnamai“ vietą.

Kodėl pasirinkote architekto profesiją?

Tikslingai norėjau ir siekiau šios profesijos. Jau paskutinėse mokyklos klasėse žinojau, kad noriu būti architektu, ir tam ruošiausi. Taip jau 12 metų esu architektas.

Lietuvoje yra pakankamai daug architektų. Sakykite, kuo išsiskirate iš jų?

Lietuvoje architektų gal net per daug. Nenoriu pradėti dabar save girti. Tiesiog labai mėgstu savo darbą, į jį žiūriu rimtai, viską atlieku nuoširdžiai. Dažniausiai mano projektai ir kuriami interjerai modernūs, tačiau požiūris į visumą kinta priklausomai nuo laikotarpio. Šiuo metu esu natūralių tipinių lietuviškų medžiagų atstovas. Man patinka medis, molis, šiaudai, iš kurių siekiu sukurti patrauklią, modernią, pasaulietišką architektūrą. Visada stengiuosi su užsakovais diskutuoti ir pateikti argumentuotą savo poziciją, nes jaučiuosi atsakingas už tai, kaip projektas funkcionuos po kelerių metų. Namas – ne kojinės, po kelių dienų neišmesi.

Ar jau turite realizavęs projektų iš molio?

Kol kas ne. Lietuvoje trūksta realaus įgyvendinto pavyzdžio. Mano nuomone, visi moliniai pastatai, kurie jau realizuoti, yra nepatrauklūs. Man patinka, kai viskas atliekama švariai, gražiai, vyrauja aiški, tiksli linija. Labai tikiuosi, kad greitu metu galėsiu įgyvendinti gražų, išdirbtą projektą, ir panaudosiu jame minėtas vietines medžiagas.

Neretai architektai pradeda gilintis į interjero dizaino sritį, nes čia turi daugiau saviraiškos galimybių, nei kurdami lietuvių taip mėgstamus „namus-dėžutes“, kurie labai panašūs, kuriuose trūksta drąsių, išskirtinių sprendimų. Kokia Jūsų nuomonė apie Lietuvos privačių namų architektūrą?

Visų pirma, kyla klausimas, kas yra „dėžutė“? Jei namas kubo, stačiakampio formos, man tai yra „dėžutė“, o jei ant jo trikampis šlaitinis stogas, aš tai jau suvokiu nebe kaip „dėžutę“. Jeigu žmonės rinktųsi „dėžutę“, tai dar būtų gerai, tačiau dabar prisistato neskoningų, vienodų, kičinių namų. Tai neturi nieko bendra su skirtingais žmonių skoniais. Profesionalaus architekto akis įžvelgia, ar namo projektas iki galo padarytas, ar tai kažkoks idėjų, sudėtų į vieną vietą, kratinys. Mane labai erzina tokie kolegų darbai. Architektūra turi būti iki galo suvaldyta.

Ne kartą paminėjote sąvoką „graži architektūra“. Kas Jums yra graži architektūra?

Graži yra Nacionalinė dailės galerija, negražus yra CUP'as (Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė), gražus yra viešbutis „Reval Hotel Lietuva“, „Swedbank“ pastatas... Tai paprasta atskleisti visiems žinomais pavyzdžiais, kuriuos dabar matome pro langą. Man patinka suvaldyta architektūra, atspindinti savo laikmetį, suvaldytos proporcijos. Nacionalinės dailės galerijos architektūra, mano nuomone, niekada nepasens, nes taip sudėliotos ir nepriekaištingai suvaldytos „dėžutės“ turi išliekamąją vertę.

Ne paslaptis, kad daugelis architektų šiandien gyvena iš smulkiosios privačių namų architektūros ir interjerų projektavimo. Papasakokite, kaip sekasi sutarti su skirtingo būdo ir stiliaus užsakovais, kartais reikalaujančiais neįtikėtinų dalykų?

Pripažįstu, Lietuvoje smulkioji architektūra klesti. Smagu dirbti, kai užsakovas ir architektas randa bendrą kalbą: kai užsakovas supranta, kad būsto projektavimas – architekto darbas, o architektas siekia visko, kas geriausia ir gražiausia jo užsakovui. Ne kartą atsisakiau projektų, kai nesutapo mano ir užsakovo požiūriai. Nesistengiu labai ilgai šypsotis, jei jaučiu, kad nesusišnekame. Be to, mažiausiai noriu vėliau kažkam teisintis, kad užsakovo prašymu dariau nesąmones, dėl kurių ir pats užsakovas galiausiai liko nepatenkintas. Tam tikras pastovėjimas už save yra būtinas siekiant gero rezultato.

Kokių klaidų daro užsakovai, kreipdamiesi į architektus?

Neretai pasitaiko, kad užsakovas nusiperka sklypą ir tik tada kreipiasi į architektą. Reikėtų į architektą kreiptis dar prieš perkant sklypą, nes tik specialistas gali matyti, kaip tame sklype komponuosis būsimas pastatas. Pavyzdžiui, jei sklypas orientuotas į šiaurę, bus sunkiau suprojektuoti namą su geru vaizdu pro didesnius langus ir tuo pat metu neturėti didesnių šilumos nuostolių. Jei nori namą pastatyti, kad jis tau tarnautų, o ne tu jam, būtinai reikia iškart išsiaiškinti visus galimus niuansus.

Taip pat svarbu, kad ateidamas pas architektą žmogus turėtų viziją, kokių namų tikisi. Užduodu kertinius klausimus, prašau drąsiai rodyti patikusius pavyzdžius. Visiškai nesuprantu ir netoleruoju, kai žmonės, ypač užimantys tam tikrą padėtį visuomenėje, drovisi rodyti patikusius pavyzdžius, bijo pasirodyti neskoningi, pradeda teisintis. Mano nuomone, užsakovas, kuris nėra profesionalas, tikrai neprivalo išmanyti visų architektūros niuansų ir turi drąsiai klausti visko, dėl ko jis abejoja. Tik bendravimas ir pasitikėjimas duoda norimą rezultatą.

Kuriant namus, vieniems architektams svarbiausia grožis, kitiems – funkcionalumas, mada, ekologija... Kam prioritetus teikiate Jūs?

Aš esu architektas ir man svarbu, kad pastato kontekstualumas, estetika ir jo funkcionalumas sudarytų bendrą visumą. Tik taip įsivaizduoju sėkmingą rezultatą. Taip pat svarbu, kad jaustųsi architekto braižas, nes mados kinta labai greitai ir jų vaikytis tikrai ne visada verta. Dar man svarbu, kad estetiško ir patrauklaus pastato eksploatacija reikalautų kuo mažiau energetinių resursų. Nenoriu, kad su kiekviena gauta sąskaita būtų keikiamas architektas. Tikrai tikiu, kad pastatai turi būti vis draugiškesni gamtai.

Ar turite svajonių projektą, kurį norėtumėte įgyvendinti? Koks jis?

Svajonių projektai buvo studijų metu. Dabar svajonė ta, kad žmonės jaustųsi mano suprojektuotame pastate gerai, kad tas pastatas turėtų išliekamąją vertę. Čia daugiau tikslas, o ne svajonė. Architektūra – tokia veikla, kurios rezultatas priklauso nuo architekto: kiek jis domisi naujovėmis, kiek įsigilina į projektą. O jei sėdi ir svajoji, tai nelabai matomi ir rezultatai.

Kokie Jūsų artimiausi profesiniai planai?

Toliau projektuosiu kokybiškus ir gerus pastatus, kursiu malonią aplinką. Noriu, kad užsakovai taptų reiklesni, žingeidesni, norėtų gyventi gražiau, įdomiau, kokybiškiau, šilčiau, jaustų atsakomybę už visumą, o ne tik už savo sklypą. To Lietuvoje dar trūksta.

2010- 2012m. realizuoti interjerai

Parengė: Agnė Rutkauskaitė
Nuotraukos: Darius Gumbrevičius, Leonas Garbaravičius, Evelinos Gumuliauskaitės.