Tekstą parengė Žydrė Dargužytė
Nuotraukos iš asmeninio albumo

Garsus skulptorius Romas Vilčiauskas, prieš šešerius metus patyręs padegėlio dalią, neseniai atsistojęs ant kojų po sunkios komos, beveik atstatęs savo namus, iki šiol negali visiškai atsiduoti kūrybiniam procesui – po audringų skyrybų su antrąja žmona jis neteko beveik viso turto, pinigų, vidinės ramybės. Jau keliolika metų Romą dažniau nei sostinėje galime sutikti atokioje sodyboje Molėtų rajone, netoli Jaurų kaimelio. Dabar kūrėjas gyvena tyliai, apsuptas miškų, tarp dar tyliau gimstančių tobulo grožio skulptūrų, o ištikimiausias jo bendražygis – landsyrų veislės šuo Orijonas. Pastarasis – ne tik draugas, bet ir nebylus įvykių bei kūrybinių procesų liudytojas. Prieš susitikimą Romas mane įspėjo, kad jei atvažiuosiu ne su visureigiu, teks traktorių išvagotu keliu bristi kelis šimtus metrų, palikus mašiną ant žvyrkelio. Kai sustojau sutartoje vietoje, skulptorius ir Orijonas manęs jau laukė. Interviu prasidėjo dar nepasiekus namų.


Romai, kaip Jūs gyvenate? Matau, kad kūrybai vietos čia daug: tiek viduje, tiek lauke netrūksta erdvės. Ar šiuose plotuose nesijaučiate vienišas?

Jau penkis mėnesius gyvenu vienas su šunimi, skulptūromis, medžiais ir paukščiais. Gaila tik, kad name jau kurį laiką atjungta elektra – tai trukdo darbui, be to, buitinių rūpesčių daugiau: neveikia skalbimo mašina, žiemą užšalo vandens sistema. Kūrenu krosnį, geriamojo vandens kaimynas atveža. Džiaugiuosi, kad dienos ilgėja, tampa šviesiau, galiu anksčiau pradėti ir vėliau baigti darbus. Skaitau prie žibintų su saulės elementais – dieną jie sukaupia šviesos, o vakare apšviečia mano knygų puslapius. Vienišumo jausmas, neslėpsiu, kartais aplanko, bet sulaukiu bičiulių iš Vilniaus. Jie nedažnai atvažiuoja, bet yra tokių, kurie nepamiršo, bičiuliaujasi. Pakalbame prie taurės vyno ir apie gyvenimą, ir apie darbus. Kaime būnu vis dažniau, mat į sostinę nebetraukia, jaučiuosi nuo to, kas vyksta didmiestyje, gerokai atitrūkęs. Šuo Orijonas – mano bendražygis ir draugas.

Kai kalbate, mano akys klaidžioja Jūsų skulptūrų paviršiais: atrodo, kad jos yra gyvos ir gyvena savo gyvenimą čia, šalia Jūsų. Ar sunku pragyventi iš kūrybos?

Būna visokių momentų – sunkiausiais palaiko bičiuliai. Kai yra užsakymų, nesiskundžiu, tikrai galiu užsidirbti, bet kol kas pinigų užbaigti namo statyboms neužtenka. Dar reikia daug darbo atlikti: laiptus į antrąjį aukštą įsirengti, svečių kambarį, vonią, baldus susiprojektuoti. Matyt, šitas namas – viso mano gyvenimo darbas.

Buvote sunkiai susirgęs. Kas tuomet rūpinosi namais ir kaip priėmėte tai, kad negalite dirbti?

Liga nemenkai mane iškankino. Po komos negalėjau nei kurti, nei buities darbų atlikti taip, kaip priklauso. Nepaisant to, kad ilgą laiką praleidau ligoninėse ir pas mamą Vilniuje, galvoje nuolat kirbėjo įvairiausi kūrybiniai projektai. Juk pirmiausia jie gimsta mintyse, o tik paskui virsta kūnu. Dažnai kur kas ilgiau galvoju, ką kursiu, negu kuriu. Kiekvienas darbas turi subręsti. Jei jaučiu, kad dar ne laikas ir nesu išgryninęs idėjos, nesiimu kurti. Aš niekad neeskizuoju, kaip pats juokauju, piešinėlių su savimi nenešioju. Vis dėlto, kai pradedu dirbti, ilgai žiūriu į kūrinį – per dienų dienas, mąstau, ką pakeisti, kaip patobulinti, o tada vėl prisiliečiu.

Esate itin gerai išstudijavęs žmogaus anatomiją. Kai žiūriu į Jūsų darbus, atrodo, jog iš jų smelkiasi tikra emocija.

Tiesa, man ypač svarbi emocijos raiška, plastika. Kai užsakovas man pasako, kad mano sukurtas darbas kas rytą jį pasveikina, būnu labai laimingas.

Ar neskauda širdies pagalvojus apie tai, kad dabartinis Jūsų gyvenimo etapas visomis prasmėmis kitoks nei buvęs: seniau gyvenote komfortiškai, mieste turėjote didelį namą, visada buvote arti kūrybos bendraminčių, dukrų?

Negalvoju apie tai, nes laikas eina greitai. Pasikliauju visatos dėsniais: manau, jog niekas nevyksta be priežasties. Tikiu, kad esu ten, kur ir turiu būti. Nors iki parduotuvės net šeši kilometrai, aplink šiurpso tik kelios kaimynų trobos, jaučiuosi gyvenantis, kaip noriu: iš esmės turiu visko, ko man reikia. Jaučiuosi laimingas. Nebijau mirti, bijau per mažai šioje žemėje nuveikti.

Kaip Jūsų darbai randa savininkus, juk net kompiuterio neturite?

Kompiuterio man tikrai nereikia. Darbai visada randa savo namus, mat jei kas nors patiko, pirkėjas būtinai pasakys ir kitam. Rekomendacijos, seni ryšiai – taip ir pasklinda mano kūriniai po pasaulį. Esu surengęs ne vieną parodą užsienyje ir Lietuvoje.

Ką kuriate šiuo metu?

Esu pradėjęs net kelis darbus. Vienas iš jų skirtas šventajam Hubertui atminti. Pasirinkau momentą, kai jis nusilenkia baltam elniui. Man svarbu savo kūriniuose sustabdyti ir užfiksuoti akimirką.

Iš kur semiatės jėgų kūrybai? Ar didžiuojatės savo darbais, juk jie įvertinti ne tik šalyje, bet ir už jos ribų?

Nesididžiuoju tuo, kad esu autorius, juk jėgų gaunu iš visatos: iš jos šviesos, iš meilės, iš tikėjimo. Visada sakau sau, kad aš ne vienintelis šį darbą dirbu. Tiesiog darau tai, ką geriausiai moku, ir stengiuosi nuolat augti dvasiškai: skaitau, domiuosi viskuo, kas aplink mane. Nesu susikoncentravęs vien į kūrybą – man reikia ir medžius skiepyti, ir daržus prižiūrėti, ir žolę pjauti.

Kam dedikuojate savo skulptūras?

Šviesai, gyvenimui, kelionei ir kūrybai.

Gal turite kūrybinę svajonę?

Detalaus plano nėra, bet yra svajonių. Labai noriu pastatyti paminklą mokytojui. Jo kamienas būtų 7–8 m aukščio, o lajos vietoje – šimtai tūkstančių paukščių, ant kurių nugarų būtų parašytos buvusių, esamų ir būsimų mokytojų pavardės, viršūnė – dievui.

Koks menas Jums imponuoja? Ką kaip savo srities profesionalas manote apie skulptūrą?

Prie širdies tas, kuris turi išliekamąją vertę. Esu prasmingo vaizdavimo mene šalininkas. Man patinka kūriniai, turintys išliekamąją vertę, nevertinu performansų, instaliacijų.

Skulptūra yra amatas. Norint juo užsiimti, reikia išmokti viską apskaičiuoti, gebėti padaryti karkasą, išmanyti žmogaus anatomiją, dirbti su pasirinkta medžiaga, pavyzdžiui, bronza.

Kas sunkiausia pačiam ir kiek laiko per dieną triūsiate?

Dirbti su bronza – pragariška. Reikia ryti dulkes, tad kartais nesinori to daryti – neretai tenka save priversti. Šiuo metu plušu nuo kelių iki keliolikos valandų per parą. Kai degu idėja – laiko neskaičiuoju. Kai vienas darbas nusibosta, imuosi kito. O kai kurti negaliu, einu skaldyti malkų. Prie namų visad apstu veiklos.

Ar metų laikas turi įtakos Jūsų kūrybai?

Nelabai, bet jaučiu troškimą gyventi taip, kad vasarą, bent tris mėnesius, galėčiau nedirbti, tačiau plano iki šiol nepavyksta įgyvendinti. Norėčiau nusipirkti darbui reikalingų medžiagų ir užbaigti tvarkyti namus, bet šiuo metu trūksta finansinio stabilumo.

Romai, tiek daug patyrėte ir sukūrėte. Kas Jums padeda atsitiesti po patirtų likimo smūgių?

Tikėjimas, filmai, knygos ir muzika. Gaila, kad tiek daug man svarbių dalykų suniokojo ar amžiams pasiglemžė gaisras.

Mūsų pokalbio su Romu kelias valandas įdėmiai klausėsi Orijonas: kai šeimininkas prabildavo apie liūdnus dalykus, šuo giliai atsidusdavo. Sodybą palikau saulei nusileidus, o visą kelią pakeliui į namus galvojau apie tai, kiek daug drąsos, vidinių jėgų ir sąmoningo apsisprendimo reikia gyventi atskirtyje, atsidavus kūrybai ir klausantis gamtos bei erdvės diktuojamų ritmų. Interviu metu Romas nesiskundė gyvenimu ir, regis, nesureikšmino bėdų, kurios keletą metų smogė viena po kitos. Atsitiesti po jų ir vėl pasveikinti rytą reikėjo mokytis iš naujo – daug prarandant ir tikint, kad viskas, kas vyksta, yra taip, kaip ir turi būti. Šiuo metu jo gyvenimas vėl teka įprastu ritmu – atsitraukus ligai, Romas aktyviai kuria, kartais pritrūkdamas plastilino modeliuoti, vildamasis, jog po teismo sprendimo vėl bus įjungta elektra.

www.romasvilciauskas.lt

Žurnalas „Interjeras.lt pataria