Tekstas: Vaivos Mažonės
Fotografijų autoriai:
Tomas Marozas
Vaiva Mažonė
Lukas Mykolaitis
Vaiva Mažonė
Pastatai, neišlaikę vertingų architektūrinių savybių, kartais gali nustebinti prisikėlę naujam gyvenimui ir pripildę erdves vertingo turinio. Vienas tokių, žavinčių savo istorija ir turiniu, įsikūręs Kauno senamiestyje. J. Naugardo ir Muitinės gatvių sankirtoje esantis pastatas turi turtingą praeitį – XVII amžiuje šiame name gyveno Hanusas Naugardas – vienas žymiausių pirklių ir visuomenės veikėjų, kūrusių Kauną; vėliau, XX amžiuje, tris dekadas čia veikė legendinis subkultūrinis alaus baras „B.O.“ („Blue Orange“), o neseniai čia įsikūręs „Bōheme House“ viešbučio ir restorano kompleksas atvertė naują istorijos lapą.
Tarpukariu datuojamame, tačiau visiškai sunykusiame pastate buvo nuspręsta atkurti Kauno tarpukario bohemos kultūrą eksperimentuojant moderniomis architektūrinėmis priemonėmis ir kuriant modernią bohemišką atmosferą. Tarpukario įpročiai, tradicijos ir būdingi bruožai buvo šiuolaikiškai interpretuoti. Art deco stiliui būdingos apvalios formos interjere buvo perteiktos skulptūriškomis suapvalintų formų sofomis, lenktais turėklais ir mid-century baldais. Akcentu tapo ir apvali skylė gėrimų sienoje – ji buvo inspiruota dar XVI amžiuje Florencijoje išpopuliarėjusiu „Buchette del Vino“ vyno langeliu. Jis šiame objekte buvo apkaustytas natūraliu žalvariu ir tapo tiek funkciniu baro gėrimų atidavimo vietos elementu, tiek viso viešbučio vizitine kortele.
Aštuoni apartamentai su skirtingais interjerais, kino teatras, stogo terasa ir baras buvo sukurti eksperimentuojant medžiagomis, stiliais ir architektūriniais naratyvais. Čia interjero elementai tapo istorijos pasakotojais. Nedidelių erdvių senamiesčio namas skatino vienoje patalpoje derinti skirtingas funkcijas ir taip sukurti netikėtumo efektą. Baseino kopėčiomis pasiekiamas 2 m² ploto miegamasis, stiklinės miegamojo lubos ir amfiteatriniame rūsyje įrengta skalbykla. Vakare ji virsta privačiu kino teatru – taip erdvės trūkumas gali tapti privalumu ir suteikti netikėtų, monumentalių patirčių.
Prieš šimtmetį gyvavusi tradicija vonios kambariuose turėti švieslangius paskatino viešbučio vonios kambariuose sukurti natūralios šviesos srautus naudojant rifliuotą stiklą, arkinius langus ir vitrinas. Fenomenalių tarpukario menininkų gyvenimo būdas įkvėpė kurti savitas erdves: scenografijos apartamentuose svetainės zonoje buvo atsisakyta sofos – vietoje jos svečiai kviečiami lotoso poza prisėsti ant meditacinio kilimo. Tarpukario eklektika paskatino eksperimentuoti žalvario metalu ir jį naudoti buitiškiausiose vietose – virtuvės stalviršiams ir fasadams. Viešbučiai yra būtent ta vieta, kur galime trumpam pabėgti nuo kasdienės namų rutinos, atrasti save netikėtose erdvėse ir įsikvėpti.
Nors šiandien nedaugelis Kauno senamiesčio stogų leidžia pažvelgti į miestą tarsi iš paukščio skrydžio, jau XX a. 3-iajame dešimtmetyje pirmieji reprezentaciniai Lietuvos banko rūmai viršutiniame aukšte slėpė stogo terasas su apželdintais sodais. Todėl ypatingą šio viešbučio ir restorano vietą buvo nuspręsta pabrėžti sukuriant panoraminę erdvę ant stogo. Atsidarius elektriniam stogo liukui, čia atsiveria 50 m² dydžio stogo terasa, kur vaizdai 360 laipsnių kampu aprėpia visą senamiestį, Rotušės bokštus ir tęsiasi iki pat Prisikėlimo bažnyčios ir Aleksoto žalių šlaitų.
Per kelerius metus išpopuliarėjęs viešbutis šiemet išaugo – jame atsivėrė naujas restoranas. Jo interjero koncepciją padiktavo svečius pasitinkanti „Buchette del Vino“ skylė sienoje. Taip naujojo restorano horizonte buvo sukurta koncepciją pratęsianti dvimetrinė natūralaus žalvario saulė. Nors iš pirmo žvilgsnio tai monumentali skulptūra, tačiau tai kartu ir funkcinis baldas – drabužinė svečiams.
Senamiesčio objektams būtina sąlyga – natūralios ir ilgaamžės medžiagos, padedančios patalpoms gražiai senti. Tai natūraliai besioksiduojantis žalvaris, ąžuolinis parketas, natūralaus marmuro stalai, nerūdijančiojo plieno durys. Specialiai sukurti sunkiasvoriai krėslai su plieninėmis ir medžio masyvo kojomis skirti įžeminti, sulėtinti svečiui ir leisti ilgiau mėgautis maistu. Skulptūriški baldai buvo sukurti siekiant subalansuoti mid-century ir art deco stiliaus apvalumus bei industrinį plieno šaltumą.
Pop-up patyriminė vakarienė
Pop-up patyriminė vakarienė
Restoranas rytais skirtas pusryčių kultūrai puoselėti, o vakarais virsta degustacinių patyriminių vakarienių zona, todėl jai buvo būtini daugiafunkciai sprendimai, lengvai reorganizuojami stalai ir skirtingas nuotaikas kuriantis dimeriuojamas daugiasluoksnis apšvietimas. Skulptūriški ir vietas keičiantys objektai leis interjerui organiškai kisti ir toliau kurti pop-up patyrimines erdves, taip nuolat stebinant ir įtraukiant svečią.
Pop-up patyriminių vakarienių koncepcija gimė dar per statybas, 2023-ųjų žiemą, kai čia kapitalinio remonto darbai buvo mėnesiui sustabdyti Kalėdoms. Betoninė erdvė buvo apsodinta keturiasdešimčia aukštaūgių eglių: jos pripildė vietą dideliu kiekiu drėgmės ir tikro miško kvapo. Restorano centre iš statybinių faneros atraižų buvo sukurtas 12 metrų stalas. Grindys buvo padengtos sodriu ir drėgnu rūku, o svečiams buvo serviruojamas miško meniu – nuo samanų duonos su gilių griliažo sviesto iki laukinio fazano ir miško skruzdėlyno su aguonpienio putėsiais. Tai buvo mėnesio trukmės patyriminis miškas, o sustabdytos statybos ir laikina instaliacija leido svečiams patirti erdvės virsmą prieš pat atveriant nuolatinio restorano duris. Šis projektas atskleidė, kaip statybiniai elementai ir architektūriški sprendimai gali sąveikauti su gastronomijos pasauliu – papildyti ir praturtinti vienas kitą.
