Architektūros fondo žvilgsnis į save ir į pasaulį

Viktorija Karsokaitė

Architektūros fondas Lietuvoje veikia jau beveik du dešimtmečius ir per tą laiką įgyvendino ne vieną projektą. Visuomenei geriausiai žinomas „Open House Vilnius“ kasmet sutraukia tūkstančius architektūros mėgėjų ir smalsuolių, kurie nori išvysti, kas dedasi už uždarų durų ir kaip tie statiniai iškilo. Architektūros fondo direktorius Martynas Germanavičius mano, kad visuomenė išmoko pajausti gerą architektūrą ir pabrėžia to svarbą. Be to, jis išskiria opiausias problemas, apie kurias architektų bendruomenei svarbu diskutuoti. Tai – architektų pataikavimas vystytojams ir tvarumo tema statybose. 

Martynas Germanavičius. Nuotraukos autorius Andrej Vasilenko

Architektūros fondas veikia beveik 20 metų – nuo 2004-ųjų. Ką pavyko per šį laiką nuveikti? 

Architektūros fondas prasidėjo paroda „Žvilgsnis į save“, kuri kilo iš kultūriniame lauke nebuvusio reflektavimo apie architektūrą. Kažkuria prasme tas žvilgsnis ir toliau yra vienas iš esminių mūsų tikslų. Per tą laiką ne tik ėmėme reflektuoti, bet ir mėginame kurti, formuoti architektūros kultūrą. 

2005-aisiais buvo išleistas pirmasis Vilniaus architektūros gidas. Maždaug nuo 2009–2011 m. į organizaciją įsitraukė būrys bendraminčių ir ėmė drauge sistemingai vystyti skirtingas veikimo kryptis: Pokalbių fondas organizavo paskaitų ciklus su įkvepiančiais pašnekovais iš Lietuvos ir užsienio; Ekskursijų fondas rengė ekskursijas po architektūros objektus skirtinguose Lietuvos miestuose, galima sakyti, jog iš jo išsivystė tokie projektai kaip „Open House Vilnius“ ir „Pastatai kalba“; Vaikų fondo ištakose gimė „Keliaujančių architektūros dirbtuvių“ sumanymas; Aktualijų fondas buvo skirtas apžvelgti svarbiausiems įvykiams Lietuvoje ir architektūros kritikai vystyti, jo tąsa yra projektas „Aikštėje“. Po dešimties veikimo metų organizacija veikia ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiškai. Architektūros fondas prisidėjo rengiant jungtinį Baltijos paviljoną 2016-ųjų Venecijos bienalei, o 2018 m. prodiusavo nacionalinio „Pelkių paviljono“ projektą. 2020 m. organizacija prisijungė prie „Future Architecture“ platformos (prieš metus ji tapo LINA). Stipriausias Europos architektūros kultūros organizacijas vienijanti platforma suteikia galimybę kylantiems kūrėjams pristatyti savo tyrimus ar kūrybos praktikas, siekiančius atliepti klimato kaitos iššūkius, visoje Europoje. Vietinius kūrėjus taip pat skatiname vystyti savo inovatyvius tyrimus ar kūrybos metodus „Eksperimentų platformos“ programoje.

Kokia fondo veiklos filosofija? Į ką fokusuojatės? 

Mūsų veikimo ašis yra architektūros edukacija. Ją labiau suprantame kaip galimybių kūrimą  patiems atrasti ir mokytis. Pavyzdžiui, „Open House Vilnius“ savanoriai susipažįsta su architektūra, ruošia ir veda ekskursijas. Per visą procesą jie yra kuruojami patyrusių žmonių, kurie skatina atrasti savo žvilgsnį į architektūrą, suprasti savo santykį su ja ir įžvelgti jos bendrąsias vertes. Skirtingais formatais – kūrybinėmis dirbtuvėmis, paskaitomis ar leidiniais – edukacija yra svarbus dėmuo ir kituose mūsų projektuose.

Kodėl reikalinga ir svarbi Architektūros fondo veikla? 

Gyvename demokratiškoje, pliuralistinėje visuomenėje, kurioje veikia daug skirtingų žmonių, priimančių erdvinius sprendimus. Tad bendras supratimas apie mus supančią aplinką, architektūrą ir erdvinius poreikius yra ne tik kelių ekspertų reikalas. Organizacija siekia prisidėti prie platesnio ir gilesnio mūsų visų įsitraukimo į architektūros ir aplinkos kūrimą.  

Kokius dabar projektus planuojate įgyvendinti artimiausioje ateityje? 

Šiais metais pradėjome koordinuoti didelio mastelio tarptautinį bendradarbiavimo projektą „Open House Europe“, kuris jungia beveik 12 miestų. Neseniai praėjo „Open House Vilnius“. Visus metus skirtinguose Europos miestuose vyksta „Open House“ renginiai, tad iš Vilniaus padedame partneriams įgyvendinti numatytas tarptautines veiklas. Šiemet dar daug veiksmo bus ir Lietuvoje. Vasarą vyks 10-asis Keliaujančių architektūros dirbtuvių ciklas, o Eksperimentų platformos dalyviai su mentorių pagalba rutulios savo idėjas. Rugsėjo pradžioje vyks atviros architektūros savaitgalis „Pastatai kalba. Druskininkai“, o spalio pabaigoje – Architektūros fondo forumas. 

Ar pastebite visuomenės požiūrio kismą į architektūrą? Kaip prie to prisidėjo Architektūros fondas? Ar žmonės išmoko atskirti, kas yra gera architektūra? 

Man atrodo, kad taip. Apskritai susidomėjimas architektūra yra išaugęs. Griežtų kriterijų, kas yra geroji architektūra, nesiekiame įteikti, bet tikiu, kad gerą architektūrą intuityviai jauti. Dažniausiai trūksta pažinimo, laiko išmokti reflektuoti aplinką ir artikuliuoti, kas žadina tuos potyrius. Erdvinis raštingumas susijęs su šia patirtimi ir gebėjimu matyti alternatyvas, tad galbūt savo pirmą būstą statantys žmonės gyvena idėjomis, kurias mato aplink ir labai nesusimąsto, jog galima būtų kitaip kurti savo aplinką. Manau, kad Architektūros fondo vystomos veiklos suteikia labai įvairių galimybių patirti, išgirsti ar patiems mąstyti, kaip mes kuriame ir esame veikiami architektūros. 

Bet ar iš tiesų išmokome vertinti architektūrą? Nes kai diskusijos pasisuka šia linkme, dar vis kalbame, kas yra gražu, o kas ne, ir pagal tai vertiname architektūros kokybę. 

Grožio pojūtis dažnai remiasi pirmine reakcija. Jeigu šis klausimas sužadina diskusiją, svarbu gebėti artikuliuoti, kas mums sukelia tokias emocijas. Architektūra yra erdvinis rebusas, kurios sprendimas yra estetinė forma, tad mes siekiame pamatyti visą kontekstą, kuriame jis gimė.

Kokios problemos šiuo metu architektūroje opiausios? 

Viena iš opiausių vystomų temų yra didelis statybų sektoriaus poveikis klimato kaitai Tarša, kurią sukuria statybos, skatina iš pagrindų permąstyti, kaip kuriame architektūrą. Kai kalbame apie maisto pramonę, regime, kad žmonės yra vis sąmoningesni rinkdamiesi vieną ar kitą produktą, nes svarbus tampa ne tik skonis, bet ir produktų kilmė, etiškumo standartai. Manau, kad ir kuriant architektūrą su laiku vis svarbesne architekto darbo dalimi tampa gebėjimas kurti iš etiškai pagamintų medžiagų, kritiškai įvertinti realų erdvės poreikį ir, esant galimybei, sugebėti minimaliai pakeisti tuos elementus, kurie esančiam pastatui ar erdvei leistų veikti šiuolaikiškai. 

Pastaraisiais metais tvarumo tema yra ganėtinai populiari, kone kiekvienas apie tai pasisako. Kaip manote, kodėl statybų ir architektūros sektoriai dar vangiai apie tai kalba? Ko reikia, kad paskatintume diskusijas? 

Žinoma, reikia daugiau kalbėtis ir kelti supratingumą. Apskritai manau, jog mes judame gera linkme, bet, iš kitos pusės, itin trūksta realių alternatyvų. Tvarumas nėra vien tik idėja – tai ir aktyvus veiksmas, be jo mes lengvai atsiduriame situacijoje, kai suprantame, kad elgiamės žalingai, bet tarsi atrodo, jog neturime iš ko rinktis. Tai yra iliuzija: architektai ir turi būti kūrėjai, parodantys, kaip tvarumo siekius galima būtų įgyvendinti praktiškai. Todėl labai norisi, kad  savo veikimo įtaką suprastume plačiau nei tik pastatų dizainas. Nuo mažų žingsnelių, tokių kaip erdvių ir infrastruktūros pernaudojimas, iki tvarių medžiagų ar žiedinės ekonomikos sistemų kūrimo. 

O kaip plėtotojai vertina tvarumo klausimą? Ar vis dar aukščiau visko pelnas, ar jų požiūris keičiasi? 

Tikrai matau, kad atsiranda atvejų, kai užsakovai vis labiau remiasi tvarumo principais. Žinoma, kai yra vystoma pelno tikslais, piniginė grąža dažnai vis dar svarbiausia jų matoma vertė. Tačiau ji apgaulinga: pavyzdžiui, pigių medžiagų industrija iš tolimiausių pasaulio šalių egzistuoja todėl, kad joms išgauti yra išnaudojami žmonės. Tad kalbėdami apie tvarumą negalime ignoruoti ir socialinio teisingumo klausimų. Šiuo atveju matau ir didesnį valstybės vaidmenį per      reguliavimus formuojant, kad tvarumo principai taptų ekonomiškai naudingais. 

Vaikštant po „Open House Vilnius“ pastatus visur buvo akcentuojamas senosios kartos architektų pasipriešinimas nusistovėjusioms normoms, vystytojams, jų noras išsaugoti Senamiestį. Tačiau, kalbant apie dabartinius laikus, labai dažnai pasigirsta visuomenės kritika, kad pataikaujama plėtotojams. Kodėl taip yra? 

Jeigu sulaukei pasiūlymo, jį priėmei ir jį įgyvendinai, tikrai nesi bejėgis. Tačiau dar tvyro įsitikinimas, kad jei tu nepadarysi, padarys tavo kolega, manoma, jog vystytojai neišvengiamai kažkaip prastums projektą. Visa tai skamba bejėgiškai, nes save pastatome į tokią poziciją, kur atliekame  tai, kuo netikime. Tai yra dar viena skausminga problema, nes architektai dar vis pasirodo kaip pametę supratimą, kokį poveikį jie gali daryti ir labai dažnai save mato tik kaip vykdytojus. Manau, kad mes vis dar mokomės gyventi laisvosios rinkos sąlygomis, bet vis geriau suprantame, jog reikia  ne tik savo interesus tenkinti, bet ir rūpintis bendruoju gėriu, nes veikiame visuomenėje. Pavienių žmonių balsai turi būti labiau girdimi. Architektūros fonde  siekiame suteikti galimybę architektams galimybę išeiti iš tos  užsakovo  – vykdytojo paradigmos, aktyviau veikti pilietiškai,    kurti ir siūlyti įkvepiančias vizijas, susijusias su mūsų aplinkos kūrimu.     

Kokie yra Architektūros fondo planai? Galbūt rengiatės keisti kryptį ar esate priėmę kitus sprendimus? 

Dauguma veiklų gerai veikia, tad planuojame jas tęsti. Dabar siekiame daugiau bendradarbiauti su tarptautiniais partneriais. Matome, kad, net veikiant vietos lygmeniu, svarbu palaikyti dialogą, žinoti, kas vyksta užsienyje, keistis žiniomis. 

Architektūros fondas prasidėjo paroda „Žvilgsnis į save“, o dabar norisi ne tik žvilgsnio į save, bet ir platesnio konteksto matymo, buvimo dialoge su juo.            

Žvilgsnis į pasaulį? 

Galėtų būti žvilgsnis ir į pasaulį, bet aktyviai dalyvaujant jį kuriant ir saugant.      

Dėkoju už pokalbį.