Tekstą parengė Dovilė Patackienė
Nuotraukos Dariaus Gumbrevičiaus
Tarpukario Lietuva. Smetoniškasis Kaunas, besipuošiantis modernistinės architektūros pastatais. Inteligentijos ir bohemos būreliai, madas ir tendencijas diktuojantys parsivežtomis iš Paryžiaus patirtimis. Miesto aukštuomenės namų interjerai, besiskleidžiantys art deco stiliumi. Laikmetis, kai Kaunas išgyveno renesansinį miesto atgimimą. Kai jame dirbo ir projektavo modernistinės krypties architektai bei inžinieriai, kaip antai S. Kudokas, F. Vizbaras, V. Landsbergis-Žemkalnis, A. Funkas, E. Frykas ir kt.
Dovilė Patackienė, dailininkė Miglė Kosinskaitė ir architektė Loreta Janušaitienė
Simpatijos XX a. modernistinei architektūrai ir art deco interjerų grožiui atgimsta ir nesiliauja augti šiandien, beveik po 100 metų. Tokią tendenciją iliustruoja 45-uoju numeriu pažymėto namo Kauno centre, E. Ožeškienės g., istorija. Antanas Šatynskis šioje gatvėje nuomos tikslais 1931 m. pradėjo statyti du pastatus, kuriuos suprojektavo gerai vertinamas inžinierius Edmundas Frykas. Po metų trukusių statybų visus tris 45-ajame name esančius butus savininkas išnuomojo. Istorinėje pažymoje minima, kad pirmo aukšto nuoma kainavo 220 litų, antro – 240 litų, o trečio – 270 litų. Tačiau statinys turėjo tik vieną laiptinę, neturėjo vidinio kiemelio ir atskiro lauko sandėliuko, todėl nebuvo labai patogus nuomoti. Tai supratęs, po penkerių nuomos metų, 1937-aisiais, A. Šatynskis namą pardavė seserims Janinai ir Alinai Putramentaitėms. Dar žinoma, kad per Antrąjį pasaulinį karą seserys emigravo į Ameriką, pastatas buvo išnuomotas, o sovietmečiu – nacionalizuotas.
Unikali namo istorija ir XX a. 3–4 dešimtmečiuose klestėjęs Kauno tarpukario kultūrinis kontekstas sužavėjo ir dailininkę Miglę Kosinskaitę. Ji nupirko vieną trečiajame aukšte esantį 80 kv. metrų butą. Daug pastangų bei finansinių išteklių įdėjo į namo fasado rekonstrukciją. Daug metų išskirtinėje vietoje šalia Evangelikų reformatų bažnyčios (K. Reisonas, 1940 m.) stovėjęs apleistas pastatas tik pernai neatpažįstamai pasikeitė. Dabar jis išsiskiria baltu elegantišku fasadu, grakščiomis proporcijomis, suapvalintos formos balkonu su išsaugotu minimalistiniu dekoru ir įspūdingu moderniu karnizu su meistriškai suapvalintu kampu. Išskirtinis fasado architektūros dekoro elementas – piliastras – ant kurio tarp antro ir trečio aukšto sienos nutūpęs iš specifinės tarpukaryje naudotos smėlio ir betono masės nulietas pelėdos simbolis. Gaila, kad iki šiol nežinomas šio elemento pasirinkimo motyvas.
Apie namo fasado restauravimo darbus kalbamės su buto savininke dailininke Migle Kosinskaite ir projekto architekte Loreta Janušaitiene.
Migle, kokia šio buto atsiradimo jūsų gyvenime istorija?
Mano dukra surado šį butą 2007 m. Tai buvo prieškrizinis nekilnojamojo turto beprotystės laikotarpis. Pasidavėme masinei manijai ir ieškojome būsto dukrai tiek Vilniaus, tiek Kauno senamiesčiuose. Tai buvo savotiškas mudviejų hobis. Ne veltui duktė šiandien pasirinkusi interjero dizainerės profesiją. Ji ir gyveno šiame bute beveik 10 metų, kol persikėlė su šeima į Vilnių.
Kuo jus sužavėjo šis tarpukario laikų modernistinės architektūros pastatas ir galimybė jame gyventi?
Kaune yra daug puikių namų ir gerokai prabangesnių butų. Tačiau mes su dukra šį butą įsimylėjome vos jį pamačiusios. Dėl jo keisto suplanavimo, dėl unikalaus privataus kiemelio aplink visą butą, įremtą į namo sienos šlaitą. Tokio kito namo nėra. Jis buvo labai apleistas, bet buvo vertas, kad jį atgaivintume.
Koks buvo didžiausias vidinis motyvas įsigyjant šį būstą – išsaugoti istorinę pastato vertę ir puoselėti mūsų kultūrinį palikimą, atkurti to laikmečio aplinkos dvasią interjere ir gyventi nepaisant šiandieninių interjero madų, o gal gera finansinė investicija?
Nepatikėsite, bet pirma švystelėjusi mintis buvo, kaip jį išgelbėti ir neduoti suniokoti kitam galimam savininkui, puoselėjančiam plastikinių langų ir „euroremonto“ viziją. Ne veltui išsaugojome paradines namo fasado duris, autentiškus laiptinės langus ir netgi jų rankenėles. Bute palikau ir originalias eglutės rašto parketlentes, duris, jų vyrius, rankenas. Buto planas taip pat išlikęs toks, koks buvo: išgriovėme tik senas spintas ir sandėliukus virtuvės zonoje: jų vietoje dabar įsikūręs valgomasis.
Reikia labai mylėti tokius istorinius namus, kad ryžtumeisi juose gyventi. Namo fasado atnaujinimo procesas užtruko nuo balandžio mėnesio iki vėlyvo rudens. Tai buvo įdomi mokykla. Dabar žinau, kokių klaidų nedaryčiau. Tikiuosi, kad daugiau tokios patirties nebeprireiks. Nors dar laukia antras namo atnaujinimo etapas – stogo keitimas...
Dauguma baldų jūsų bute autentiški, art deco ir bauhauso stiliaus, netgi nerestauruoti. Kokia jų atsiradimo istorija? Kaip vadinate savo namų interjero stilių?
Neįsivaizduoju, kaip galima įsikelti gyventi į dažais kvepiančius namus vien tik su naujais daiktais ir baldais. Man tai kelia didžiulę nuostabą. Lyg anksčiau žmogus niekur negyveno, neturėjo asmeninės istorijos... Tikriausiai ši tendencija yra sovietmečio išdava: norime atsikratyti praeities ir būti modernūs. Visą laiką ilgėjausi visuomenės suvokimo kurti šeimos namus, kuriuose būtų saugomas keleto kartų užgyventas turtas ir į kuriuos sugrįžtų vaikai bei anūkai. Žinoma, sunku palaikyti šią idėją stiprėjant individualizmo aukštinimui ir mažėjant naujai statomų būstų plotui.
Globalizacija keičia tradicijas, tačiau, mano supratimu, namų nebuvimas – tai yra šaknų neturėjimas. Todėl ir perkėliau savo viziją į šį būstą. Saugau dalį jau mirusios mamos daiktų, močiutės baldus. Kavos stalelis miegamajame – senelio palikimas. Giminės fotografijos ant antikvarinės aptakių formų indaujos, visos mano vaikystės knygos, indai – jie keliauja su manim iš vienų namų į kitus. Taigi mano namai nėra sąmoningai kurtas vieno interjero stiliaus projektas. Vadinu juos savaiminiais, naminiais, eklektiškais.
Taip savotiškai palaikote tvarumo idėjas ir minimalaus vartojimo gyvenseną?
Kodėl reikia išmesti seną daiktą, pakeisti jį madingesniu nauju, jeigu turimas dar nebyra ir atlieka savo funkciją? Ši įsigalinti tvarumo tendencija – be galo gera. Aš su šia filosofija gyvenu visą gyvenimą. Išėjusių protėvių daiktai yra išmetami arba turi toliau kažkur gyventi. Renkuosi būti jų saugotoja ir patiriu didelį malonumą juos atnaujindama ir prikeldama antram gyvenimui.
Namuose yra nemažai paveikslų – tai rinktinė meno darbų kolekcija ar jūsų tapyti kūriniai?
Namie turiu tik du savo tapybos darbus: „Pasiklydę vertime“ ir mamos išsaugotą „Florą“. Visi kiti – mano sūnaus M. Daujoto ir dailininkų draugų L. Liandzbergio, V. Vasiliūno, A. Gražio, A. Miežio, R. Petrausko darbai.
Gimėte ir augote Vilniuje, Žirmūnų rajone, studijų metais ištekėjote, persikėlėte į Kauną, į nuosavą namelį Palemone, vėliau keletą metų gyvenote dvaro sodyboje Žemaitkiemio kaime, dabar įsikėlusi į istorinį, kultūros paveldui priklausantį namą Kauno senamiestyje. Sakote, kad neįsivaizduojate savęs gyvenančios naujos statybos bute besikuriančiame miegamajame miesto rajone?
Tikrai ne. Nuo vaikystės turėjau svajonę gyventi miesto centre, senamiestyje. Daugelį metų gyvenimas mane blaškė po visokius rajonus ir priemiesčius, bet pagaliau vizija išsipildė. Aš tik treti metai gyvenu taip, kaip norėjau visą gyvenimą. Automobiliu beveik nesinaudoju, viską apeinu pėstute, mano darbo studija – gretimoje alėjoje, netoli ir kitos dailės galerijos. Panašų lizdelį esu susikūrusi ir Vilniuje, sename name netoli Halės turgaus.
Esate dailininkė, kurios laisvalaikis – statybos, hobis – interjero dizainas. Esate stačiusi namą šeimai, naujam gyvenimui padėjote prikelti dvaro sodybą, Šančių kareivinėse restauravote dirbtuves, rekonstravote šį butą Kauno senamiestyje. Šie namai – galutinė jūsų stotelė?
Niekada nežinai, kaip viskas susiklostys, gal kada nors teks gyventi kaime. Šiandien norėčiau manyti, jog tai paskutiniai mano kurti namai.
Ką jums reiškia namai ir kodėl juose nedirbate?
Namai man – privati zona. Labai gera gyventi savo meninėje erdvėje, pagal savo tvarką. Man to itin trūko gyvenant dvare. Ten virė atskiras gyvenimas: įvairūs renginiai, meniniai plenerai, visur zujantis aptarnaujantis personalas. Dabar savo namuose jaučiu ramybę, juose praleidžiu nemažai laiko. Su draugais ir vaikais čia renkamės šventėms, daug gaminame, bendraujame. Dirbu atskiroje studijoje Laisvės alėjoje dėl patogumo: paveikslams tapyti ir sandėliuoti reikia daug erdvės.
Kokių turite ypatingų dienos ritualų gyvendama šiame autentiškame pastate?
Dievinu rytais neskubėdama gerti kavą priešais kiemelio langus ir stebėti zylutes bei kėkštus, lankančius mūsų sumeistrautą lesyklą, ypač – tikrą snieguotą žiemą...
Dailininkės bute autentiškais baldais atkurtos darbo, miegamojo ir poilsio erdvės liudija kadaise čia karaliavus to laikmečio dvasią. Miglė Kosinskaitė savo gyvenimo būdu, profesija, buto interjeru tarsi susitapatina ir palaiko ryškų tarpukario Kauno identitetą. Savo namo atkūrimo pavyzdžiu ji nebyliai kviečiai ir kitus Kauno modernistinės architektūros pastatus atgimti naujam gyvenimui. Puošti miestą. Saugoti mūsų kultūrinį paveldą. Galiausiai – išgirsti Kauno tarpukario istoriją...
Loreta, su Migle susipažinote prieš 15 metų viename Žemaitkiemio dvaro sodybos renginių, kur jus sužavėjo skulptūriškas juodai baltas moters paveikslas „Aiškiaregė“. Susidraugavote. Vėliau Miglė pas jus užsakė šio namo restauracijos projektą. Kas buvo sudėtingiausia E. Ožeškienės g. 45 namo atnaujinimo procese?
Kaip šio namo fasado restauracijos architektė, nesusidūriau su sunkumais valstybinėse institucijose. Priešingai, ten į restauravimo projekto sprendinius žiūrėjo geranoriškai ir su palaikymu. Užsakėme polichrominius tyrimus, padarėme fasadinio tinko sudėties analizę. Dideliam mūsų nustebimui, fasadas buvo dažytas baltai, panašiai kaip A. Iljinienės namas K. Donelaičio g. 19, Kaune (architektas A. Funkas, 1933–1934 m.) ar diplomato P. Klimo vila „Eglutė“ (F. Vizbaras, 1929 m.). Visa tai dar kartą įrodė, kad to laikmečio modernizmas propagavo švaros architektūrą, kuriai būdinga šviesus, neretai – baltas dažymas, vertikalios ir horizontalios linijos, stačiakampiai langai, minimali puošyba. Tokie paprastai buvo visuomeniniai pastatai, pvz., „Pienocentro“ bendrovės rūmai, o čia baltas – gyvenamasis namas. Žinoma, visuomeninių pastatų tinko baltumui išgauti buvo naudojami balto marmuro grūdeliai ir žėrutis, gyvenamieji namai dažniau buvo tinkuojami paprastu sudėtiniu tinku, o paskui nudažomi.
E. Ožeškienės 45-ojo namo fasado dekorui nemažai žalos padarė sovietmečiu tiesti inžineriniai tinklai. Ne vietoje įrengtas nuotekų šulinys sudarkė autentiškas mozaikinio betono laiptų pakopas. Per stebuklą vieną išlikusią restauravome, o likusias atkursime vėliau, perkėlus šulinį. Išliko visiškai originalūs mediniai laiptinės langai su rankenėlėmis, netgi glaistu sutvirtintas stiklas, juos restauravome. Sunkiausia buvo rasti kvalifikuotų specialistų, kurie galėtų profesionaliai atlikti fasado skulptūrinių elementų restauracijos darbus. Turėjome tikslą tinkamai atkurti sraigės formos dekoro elementą pagal vieną dar išlikusį originalą iš tarpukaryje naudoto betono ir žvyro masės mišinio. Galiausiai tai pavyko.
Ekskursas iš architektūros istorijos: „Tarpukario modernizmo architektūrai būdingas minimalizmas. Pastatų forma buvo lenkta, stogai plokšti, fasadas dengtas tinku, be ypatingų pagražinimų ar dekoro elementų. Minimaliomis priemonėmis siekta sukurti visavertį kūrinį. Architektūroje netrūko šviesos, erdvumo, elegancijos ir funkcionalumo. Statyti ne tik visuomeniniai, bet ir gyvenamieji modernistiniai namai su dailiai išlenktais balkonais aplink fasadą. Tai bylojo apie naująją filosofiją, laisvą mąstymą ir išsivadavimą iš carinės Rusijos diktuotų sąlygų.“
Kas šiame E. Ožeškienės g. name gyveno okupacijos metais? Kokią žalą butų autentiškumui padarė šie prašalaičiai?
Kaip mes, architektai, mėgstame juokauti, kad geriausia restauracija namui – skurdas. Šie išlikę butai buvo rasti gana vargani, todėl tai laikome savotiška sėkme, nes nebuvo pridaryta žalos autentiškoms detalėms. Nacionalizuotuose butuose gyvenę žmonės sovietmečiu išlaikė originalias duris, jų rankenas, langus, grindis. Vienas didesnių sunkumų remontuojant butą buvo atlupti aliejinių dažų sluoksnius nuo sienų.
Kuo skiriasi architekto darbas projektuojant naujos statybos namą ir restauruojant seną, istorinę vertę turintį pastatą?
Projektuodamas naujos statybos namą esi vienintelis autorius. Restauruodamas seną objektą, turi perprasti kito autoriaus braižą ir dirbti taip, kad nesunaikintum pastato savasties ir autoriaus indėlio. Pagrindine užduotimi tampa pagarba autoriaus darbui. Tai labai atsakingas, daug kantrybės reikalaujantis ir gerokai sunkesnis, nei atrodytų iš pirmo žvilgsnio, darbas.
Kaunas – vienintelis Lietuvoje yra gavęs Europos paveldo ženklą už daugiau nei 40 įvertintų modernistinės architektūros objektų. Taip pat siekia būti įtraukas į UNESCO paveldo sąrašą. O populiarus britų leidinys „The Guardian“ Kauną jau seniai yra įtraukęs į Europos miestų, kuriuose XX a. 3–4 dešimtmečiuose klestėjo art deco stilius, dešimtuką. Kodėl XXI a. žmogus žavisi šiais stiliais? Kokia jų paslaptis?
Esu liudininkė to, kad dar dešimtajame dešimtmetyje nedaugeliui asmenų buvo įdomus išlikęs architektūrinis tarpukario laikų paveldas. Pirmaisiais nepriklausomybės metais tokius istorinio paveldo butus naujieji savininkai remontavo, griovė ir metė lauk viską, ką buvo įmanoma pakeisti naujais gaminiais ir apdailos prekėmis. Netgi iš valstybinių institucijų nebuvo jokios pagalbos. Juridiškai tai buvo neapsaugotas architektūros laikotarpis.
Viskas pasikeitė, kai architektai, istorikai ir menotyrininkai bendra iniciatyva išjudino Kauno istorinio palikimo išsaugojimo judėjimą. Pradėtos rengti nemokamos parodos, ekskursijos, rašomi straipsniai, teikiami objektai valstybinei apsaugai ir tarptautiniam pripažinimui. Dėl visos šios gerosios propagandos dabar populiaru atgaivinti istoriją išlendant iš mokslinių apibrėžimų ar datų skaitymo popieriuje ir realiai prisiliečiant prie kalbamo laikmečio.
Pirmasis tarpukario paveldo atgimimo pranašas buvo 2013 m. knyga „Kauno tarpukario architektūra“ (sudarytojai architektai G. Balčytis, A. Prikockienė, J. Kančienė), vėliau pasirodęs architektūros gidas „Kaunas 1918–2015 m.“ (leidykla „Lapas“, sudarytoja J. Reklaitė) ar „Optimizmo architektūra, Kauno fenomenas 1918–1940 m.“ (M. Drėmaitė, 2018 m.). Šia tema išleista architektūros istorikės M. Drėmaitės knyga „Baltic Modernism“ ir V. Petrulio monografija „Paveldas kaip konfliktas: metodologinės Lietuvos XX a. architektūrinio palikimo vertinimo prielaidos“, vertingos ir šių jaunų mokslininkų vedamos paskaitos, renginiai.
Tokių jaunųjų entuziastų kaip architekto A. Grigo, istoriko Ž. Rinkšelio ir jų kolegų dėka gyvuoja puikūs projektai „Kaunas 2022. Modernizmas ateičiai“, „Ekskursas“, gido J. Oškinio ekskursijos apie Kauno tarpukario paveldą organizacijoje „Gražinkime Kauną“.
Lietuviškieji art deco baldai skyrėsi nuo Europoje vyravusio modelio. Jie buvo daug kuklesni, nuosaikesni, sumišę su tautiniu liaudies menu ir kitais stiliais. Kodėl?
To stiliaus baldai dažniausiai buvo gaminami su riešuto arba Karelijos beržo faneruote, buvo dailių lenktų formų, su ryškiais kokybiškais gobelenais. Tačiau pas mus iš tiesų vyravo lengvas perėjimas iš griežto art deco stiliaus į lengvesnį lietuvišką. Tai savaip, galima sakyti, inspiravo ir prezidento A. Smetonos politika: netgi menas turėjo padėti stiprinti lietuvybę ir nacionalinį identitetą. Šiandien už nemažai išsaugotų ir restauruotų šio laikmečio baldų turėtume dėkoti skulptoriui, baldų restauratoriui ir kolekcininkui Dainiui Lanauskui.
Ekskursas iš meno istorijos: „Kaip atpažinti art deco stilių? Muziejininkai ir istorikai neabejodami tvirtina, kad šį baldų stilių labiausiai išduoda suapvalintos formos. Tai jaukūs ir estetiški daiktai, jų formos šmaikščios, elegantiškos, netgi asimetriškos ir visada aptakios.“
Žurnalas „Interjeras.lt pataria“