Kalbino Vytautas Gurevičius
Nuotraukos: Daivos Kairevičiūtės, Audrio Matulaičio, Gabrielės Gurevičienės ir Dainiaus Vyto
Audrys Matulaitis
Siesikų pilis nuo 2018 m. patikėjimo teise yra valdomas Ukmergės kraštotyros muziejaus. Nors vyksta pilies antro aukšto tvarkybos darbai, istorijos mėgėjai ir dabar gali savaitgaliais apsilankyti pilyje ir dalyvauti ekskursijoje.
Nuo pat 1999 m. Siesikų pilyje besisukantis Audrys Matulaitis yra pilies administratorius. Jis šiuo metu ne tik veda ekskursijas, bet ir vadovauja tvarkybos darbams. Su Audriu susitikome pasivaikščioti po legendomis apipintą pilį ir pasigilinti į istorinius faktus.
Ar prie pilies mus pasitikusi patranka yra autentiška?
Taip. Viena iš septynių išlikusių. Ji yra su užkalta dagties skyle. Tai buvo daroma, kad priešas negalėtų ja pasinaudoti. Dar po tris mūsų patrankas yra Nacionaliniame ir Kauno Karo muziejuose.
Kokia buvo pilies paskirtis?
Visų pirma, pilis yra įtvirtintas gyvenamasis namas, taigi čia visuomet buvo gyvenama. Pilį iš trijų pusių supo gynybinis griovys – fosa, iš ketvirtos – Siesikų ežeras, o dviejuose pastato kampuose buvo flanginei gynybai skirti bokšteliai. Siesikų dvaras buvo Daumantų Siesickių tėvonija. Jo statusą gynęs Lietuvos Statutas skelbė, kad tėvonijos negalima parduoti, įkeisti, dovanoti ar pralošti, ją būtina išsaugoti. Visas pirmasis aukštas buvo skirtas ūkinėms reikmėms, o antrajame, 4 patalpų bute, gyveno ponų šeima.
Tėvonijos statusą turinčiame dvare įprastai gyvendavo tik dvi kartos – tėvai ir vaikai. Dvarą įsigijus Daugėloms, per 1820–1840 m. vykdytą rekonstrukciją pastatas įgavo klasicistinių bruožų, erdvios patalpos buvo susmulkintos – kambarėlių padaugėjo daugiau nei dvigubai. Caro valdymo metais čia gyveno apie dvi tris trisdešimtis žmonių – kelios kartos. Jiems tikrai turėjo būti ankšta. Yra žinoma, kad kai atvažiuodavo svečių, XX a. pradžioje juos įkurdindavo priešais pilį esančioje mokykloje.
Kokie patalpų planavimo išskirtinumai išliko?
Pirmame aukšte įrengta daug nišų rakandams, namų apyvokos daiktams pasidėti. Maistas buvo gaminamas archajišku, labiau viduramžišku būdu – ūkiniuose židiniuose. Taigi kiekviename pirmojo aukšto kambaryje spragsėjo židinys.
Šeimininkų kambariai buvo šildomi renesansinėmis koklinėmis krosnimis – išlikusios jų pakuros. Šeimininkų miegamasis buvo su visais patogumais: tualetu (į jį būdavo pilama durpių) ir židiniu, buvo ir krosnis, deja, ji neišlikusi. Iš virtuvės į miegamąjį veda atskira tarnų laiptinė. Prie miegamojo šliejasi unikali pusantro kvadratinio metro dydžio maldų patalpa. Joje pagal bizantinę tradiciją yra nedidelis kupolas ant pendantyvų. Matyt, maldykla buvo skirta pirmajai pilies šeimininkei, kuri buvo stačiatikė.
Pirmoji su Siesikų žemėmis susijusi data – 1441 m. Ar šios vietovės yra minimos anksčiau?
1441 m. dokumentas nurodo Panoteriuose Siesikų parapijai dovanotą žemę, bet kontekstas gerokai platesnis. Remiantis išlikusiais dokumentais, keli bajorai ilgus dešimtmečius bylinėjosi dėl žemių Panoteriuose. Kuo ilgiau tęsėsi byla, tuo „senesnių“ dokumentų buvo minima, todėl kai kurios datos neatrodo patikimos. Tačiau seniausias Siesikų bažnyčios varpas yra datuojamas XV a. antra puse, tad Siesikai XV a. tikrai egzistavo. Šalia Siesikų ežero dunksantys du piliakalniai buvo naudojami dar anksčiau – I tūkstantmetyje.
Vienuose šaltiniuose minimi du, kituose – keturi pilies bokštai. Kiek iš tiesų jų buvo?
Pradžioje buvo du, vėliau kurį laiką buvo iškilę trys bokštai. Kai pilis buvo pastatyta, stūksojo du bokštai. Dabar iš jų telikęs vienas – šiaurės vakarų kampe. Dar vienas apvalus bokštelis buvo pietryčių kampe. Jis buvo nugriautas arba XVII a. pabaigoje, arba XVIII a. pradžioje vieno iš Daugėlų. Tačiau septynioliktojo amžiaus pirmoje pusėje buvo pastatytas dar vienas keturkampis bokštas šiaurės rytų kampe. Jis ir dabar yra išlikęs, visai nepanašus į gynybinį bokštą, taigi neturėjo tokios paskirties. Remiantis istoriografija, pirmame bokšto aukšte pirmiausia buvo iždas, o antrame aukšte patalpa panaši į darbo kambarį – studijolą. Vėliau pirmame aukšte įrengta areštinė – daboklė – su įėjimu iš lauko ir grotomis ant langelių.
Mes dažniausiai įsivaizduojame, kad pilis turi keturis simetriškus bokštus. Iš tiesų mūrinė statyba buvo brangi, o bokšteliai buvo skirti flanginei fasadų gynybai. Matome, kad ilgiausia siena siekia iki 45 metrų, taigi ir resursai buvo naudojami taupiai. Jeigu siena būtų siekusi 70 metrų, būtų reikėję keturių bokštelių, nes šūvio atstumas būtų buvęs per trumpas.
Ar yra šaltinių, liudijančių apie pilies šeimininko raštingumą?
Daumantai Siesickiai buvo išsilavinę žmonės – daugelis jų iš kartos į kartą buvo Vilkmergės pavieto žemės, taikos teisėjais, „laisvuosiuose menuose“ pasižymėję. Yra išlikęs laiškas. 1704 m. dvaras buvo užpultas švedų. Po antpuolio Mikalojus Daumantas Siesickis skundėsi, jog švedų pulkininkas Clasas Bonde išgrobstė biblioteką ir visa kita, kas buvo vertinga. Taigi galima teigti, kad XVIII šimtmetyje knygų buvo, ir žmonės buvo raštingi, mokėjo lotynų kalbą ir galėjo pasirašyti. Garsioje Kėdainių sutartyje yra dviejų Daumantų Siesickų autentiški parašai su vardais ir pavardėmis. Tuo tarpu šimtai bajorų ant tos pačios sutarties dėjo kryžiukus, nes buvo neraštingi.
Koks buvo pagrindinis šeimininkų pajamų šaltinis?
Daumantams Siesickiams pagrindines pajamas davė atlygis už valstybinę tarnybą ir dvaro gaminama žemės ūkio produkcija. Daugėlos, matyt, tenkinosi dvaro ir bravoro duodamomis pajamomis. XIX a. jie turėjo teisę parduoti 100 litrų degtinės per mėnesį. Degtine buvo prekiaujama Siesikų miestelio karčemoje, kuri taip pat priklausė dvarui.
Kaip sekasi renovacijos darbai ir ar išliko daug autentikos?
Antrojo aukšto tvarkybos darbai vykdomi pagal architektės Gražinos Kirdeikienės projektą. Radome tikrai daug autentikos, tad stengiamės ją išsaugoti. Autentiškos yra visos XVI a. pradžios pastato sienos, planinė struktūra, maldykla miegamajame, buvusioje dvaro kanceliarijoje yra išlikusios senosios keraminių plytelių grindys, o didžiojoje menėje yra apie 70 m₂ pasaulietinės XVII a. pirmosios pusės sieninės tapybos. Ji kol kas nerestauruota, bet jau galima atsekti, kas buvo vaizduojama. Čia matyti dvi temos: dvylikos mėnesių darbų ciklo fragmentai pagal Antonio Tempesta graviūras ir antikinių mitų siužetai iš Ovidijaus „Metamorfozių“. Menėje yra ir seniausias Lietuvoje esantis šuns atvaizdas.
Girdėjome, kad šioje pilyje yra architektūrinių kodų?
Taip, sunkiausiai įmenama pilies paslaptis susijusi su Saulės kelione dangaus skliaute. Kad per saulėgrįžas ir lygiadienius didžiojoje menėje būtų galima stebėti tam tikrą Saulės „fenomeną“, turėjo būti atitinkamai pasaulio šalių atžvilgiu orientuotas pastatas, parinktos langų vietos, atsižvelgta į natūralų horizontą ir stebėtojo aukštį virš jūros lygio. Nežinoma, kokių paskatų vedamas statytojas būtent taip perteikė savo pasaulio supratimą. Kol kas vyksta jos tyrinėjimai, tikiuosi, jog netolimoje ateityje galėsiu pasidalinti savo įžvalgomis šia tema.
Koks dar dvaras Lietuvoje vertas išskirtinio dėmesio?
Baltadvaris – Molėtų rajone, prie Videniškių kaimo. Dvaras stovi Siesarties upės kilpoje, ant stataus, aukšto skardžio. Ten galima praleisti valandų valandas, nors dvaras be stogo, jau griūvantis. Regis, Algio Kavaliausko dėka paskutiniame XX a. dešimtmetyje buvo pasirūpinta užkonservuoti pastatus – virš irstančių sienų buvo pastatytos medinės „daržinės“. Kai Siesikuose būdavo kas nors neaišku, važiuodavau į Baltadvarį pasižiūrėti, patyrinėti mūrus. Tas dvaras tikrai turi dvasią.
Ačiū už pokalbį.
Daugiau nuotraukų:
Žurnalas „Interjeras.lt pataria“