Kalbino Gytautė Ivanauskaitė
Kiekvienas turime vienokį ar kitokį hobį, kartais net nesusimąstome, kiek jis gali turėti įtakos mūsų gyvenimui. Susipažinus su Ieva Gaile, man ši tiesa pasitvirtino dar kartą. Teisininke dirbanti mergina stebina savo fotografijomis. Dar įdomiau – ji, savamokslė, paskutinę minutę nusprendė dalyvauti tarptautiniame Sony World Photography Awards konkurse ir pateko į finalą. Tai – itin įdomus gyvenimo vingis. Apie tai ir apskritai apie gyvenimą bei svajones su Ieva pasišnekėjome gan atvirai.
Fotografuoti pamėgai paauglystėje, kai dovanų gavai veidrodinį fotoaparatą. Tiesa, dabar nuotraukas dėl patogumo darai telefonu. Galbūt turi minčių vėl eksperimentuoti su veidrodiniu ar skaitmeniniu, juostiniu fotoaparatu?
Visko gali būti, priklausomai nuo to, kiek ir kuria linkme tobulės tiek telefonų kameros, tiek veidrodiniai ar skaitmeniniai aparatai. Bent dabar daryti nuotraukas telefonu labai patogu, nereikia nieko nešiotis, nereikia specialiai ruoštis, nusiteikti, kad dabar jau einu fotografuoti. Žinoma, užeina noras kažką įamžinti ir veidrodiniu aparatu, ypač kai pamatau šviesos ir šešėlių žaismą. Arba kai būna gražus mėnulis per pilnatį – net su pažangiausių telefonų kameromis negalima padaryti gerų mėnulio ar žvaigždėto dangaus nuotraukų. Jei veidrodiniai ir skaitmeniniai aparatai taps tokie kompaktiški kaip telefonai, manau, tikrai bandysiu fotografuoti ir su jais.
Svajojai būti architekte, o tapai teisininke. Kaip tai nutiko?
Ne tik architekte svajojau būti (juokiasi). Vaikystėje troškau būti ir šiukšliavežio, paskui – troleibuso, būtinai seno, to surūdijusio, girgždančio, vairuotoja. Su tomis svajonėmis visko būna. Kaip nutiko, pati nežinau. Vaikystėje daug piešiau, vėliau vis mažiau, o paskutinėse mokyklos klasėse visai piešimą apleidau. Maniau, kad stojant į architektūrą jo labai reikia. Taigi jau vien todėl, kad trūko akademinio piešimo įgūdžių, net nebandžiau. Be to, paskutinėse klasėse pasinešiau į kalbas, papildomai mokiausi prancūzų, ispanų kalbų kursuose, patraukė socialiniai mokslai, ėmė dominti, kaip veikia visuomenė, kas yra teisingumas, kaip jis vykdomas. Ant tos bangos baigiau mokyklą. Rinkausi tarp socialinių ir humanitarinių mokslų, bet nusprendžiau, kad tebūnie teisė.
Visgi architektūra nepaliko tavo gyvenimo – pamėgai ją įamžinti nuotraukose. Kadangi tavo galerija plati – nuo Vilniaus senamiesčio vaizdų iki Romos ir kitų miestų gatvelių, galbūt turi sau labiausiai patinkančią nuotrauką arba už jos slypinčią istoriją?
Gal išskirčiau nuotrauką Tiltai tarp epochų – ji rodo, kad kartais geri darbai gimsta netikėtais būdais ir netikėtose vietose. Važiavau 17 troleibusu. Kai jis sustojo prie šviesoforo, verslo centro Artery dalis tobulai įsikomponavo tarp Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios bokštų. Pagalvojau, kokia gera būtų nuotrauka, bet supratau, kad iPhone priartinimas nėra geriausia jo funkcija, todėl iš troleibuso nelipau. Bet mintis, kad reikėtų tokios nuotraukos, neapleido. Todėl po kelių dienų pasiskolinau Samsung telefoną su geresne priartinimo funkcija ir grįžau tiksliai į tą vietą padaryti nuotraukos.
Tapai Europos regiono finalininke konkurse Sony World Photography Awards. Jo komisijai pro akis neprasprūdo ir diskusijų sukėlė nuotrauka From Fascism to Fendi, padaryta Romoje. Kodėl pateikei būtent ją?
Palazzo della Cività Italiana – ikoniškas Italijos racionalizmo ir fašistinės architektūros pavyzdys. Simetriškos šio pastato architektūros ir kontraversiškos jo istorijos santykis pasirodė itin parankus dabartinei mano „juodo dangaus“ stilistikai, nes puikiai perduoda emocinę įtampą, raginančią persvarstyti prieštaringai vertinamų istorinių pastatų paskirtį. Tai juk itin aktualu ir Lietuvai. Kad pasirinkau šitą nuotrauką – labiau atsitiktinumas. Kadangi spaudė terminai, reikėjo greitai atsirinkti, šis darbas man pasirodė tinkamiausias pasauliniam konkursui. Tačiau, manau, turiu ir kitų ne mažiau stiprių architektūrinių fotografijų, kaip antai jau minėta Tiltai tarp epochų.
Ar šis įvertinimas padarė įtaką tavo, kaip fotografės, augimui? Galbūt atvėrė kelią naujoms galimybėms arba įkvėpė tave naujoms paieškoms, projektams?
Įvertinimas tikrai labai svarbus ir motyvuojantis, ypač dėl to, kad tai buvo pirmasis mano konkursas. Jame sumaniau dalyvauti spontaniškai, paskutinę minutę, todėl sėkmė dar netikėtesnė ir malonesnė. Laimėjimas naujoms paieškoms neįkvėpė – einu savo, man patinkančiu ir tinkamu keliu. Žinoma, tokio prestižinio konkurso įvertinimas yra didelis paskatinimas toliau užsiimti šia veikla: kadangi nesu profesionali fotografė, pasaulinio garso meistrų pripažinimas yra ypač svarbus. Tai tarsi patvirtinimas, kad einu tinkamu keliu.
Kokią šalį ar miestą svajoji aplankyti ir įamžinti? Kokia numatyta artimiausia kelionė?
Artimiausia kelionė – į Edinburgą, tiksliau, į Glazgą. Glazgo fotografijų galerijoje liepos mėnesį vykstančiose parodose Travel ir Yellow bus eksponuojamos mano nuotraukos. Glazge tik aplankysiu tą galeriją, o būsiu Edinburge, nes manau, kad ten daugiau galimybių ką nors įdomaus nufotografuoti. Ypač domina 18–19 a. administraciniai pastatai, to laikmečio aukštuomenės gyvenamieji namai ir rezidencijos. Man atrodo, kad apniukęs Škotijos oras, sukuriantis artimą mano stilistikai nuotaiką, ir miesto architektūros derinys galėtų duoti įdomių rezultatų. Taip pat spalio 4–5 dienomis mano fotografijų paroda bus rengiama architektams, interjero dizaineriams ir naujakuriams rengiamoje parodoje ARCHzona – tai dar viena įdomi patirtis.
O šiaip aplankyti noriu daug ką, net ir tas šalis, tas vietas, kuriose jau esu buvusi. Tarkime, man visais atžvilgiais patinka Viena (Austrija). Tai mano miestas, jame jaučiuosi komfortiškai. Jei ne Lietuvoje – tai vienintelė vieta, kur norėčiau gyventi. Aišku, ir nuvykti ten norisi kuo dažniau.
Ačiū už pokalbį.