Interjero dizainerė Lina Urban
Nuotraukų autorė Lilija Lozovič
1946 m. paskutinės benediktinės išsikėlė iš vienuolyno, įsikūrusio Vilniaus senamiestyje. Sovietmečiu patalpos naudotos kaip administracinės viešųjų institucijų ir butų erdvės. Anot dizainerės Linos Urban, istorinė aplinka, kontekstas ir pagarba išlikusiam paveldui suteikė ramaus ir solidaus interjero viziją.
Išskirtinai skliautuota erdvė leido kurti klasikos elementais perpintą interjerą. Eglutės raštu išklotas parketas, aukštos grindjuostės, filinginės durys, lengvi klasikiniai virtuvės ir spintų fasadai, kontrastingai suderinti su modernumu: geometriniais svetainės, šoniniais sofų ir blizgaus MDF TV staliukais. Daugelis šviestuvų šiuolaikiniai, neimituojantys senovės. Visa 70 kv. m erdvė išdėstyta taip, kad būtų laisva judėti, o iš visų kambarių zonų būtų patogu bendrauti.
Įrengiamų patalpų nišas dizainerė norėjo kuo funkcionaliau išnaudoti. Pavyzdžiui, vietoj poros lentynų autorė sumanė sukurti mini sekcijas su gražiais apvadais ir grindų spalvos lentynomis, o virtuvės zonoje vieną nišą paversti indauja su uždaromis varčiomis. Dėl būtinos ir naujai vedžiojamos šildymo sistemos Lina Urban nišų apatines dalis paskyrė radiatoriams paslėpti.
Norint dailiausiai pabrėžti įspūdingas lubas, dizainerė apšvietimo taškus parinko ties valgomojo stalu, poilsio zona, virtuvės darbastaliais. Papildomai įrengtas skliautų foninis pašvietimas, židinio zona, keli staliniai sofų šviestuvai kuria švelnesnę, romantiškesnę nuotaiką.
„Miegamajame pasiūliau sukurti subtilią viešbučio nuotaiką. Šį efektą sustiprina simetriški lovos staliukai su masyviais staliniais šviestuvais. Už lovos esančią nišą nusprendžiau dekoruoti maksimalaus dydžio lubų rozete. Tai šiuolaikinis poliuretano gaminys, naudojamas luboms šviestuvo montavimo vietoje, tačiau čia jis įmontuotas sienoje. Deja, tai nėra autentiška detalė, tačiau jau keletą kartų girdėjau to klausiant – vadinasi, ji išties savo vietoje. Mėgstu savo darbą, tad, norėdama gauti maksimalų rezultatą, rūpinausi net ir smulkiu dekoru, kaip antai vienodai įrėmintais senaisiais apylinkių vaizdais, ieškojau nuotraukų, derinau spaudą“, – apie projekto įgyvendinimą pasakoja L. Urban.
Kuriant šį interjerą svarbiausia – pagarbus elgesys su paveldu ir istorija. Siekta maksimaliai išsaugoti tai, kas sena, ir pritaikyti šiuolaikiniam gyvenimo būdui. Norėta išsaugoti ir išryškinti XVII–XVIII a. planinę struktūrą, autentiškas keraminių plytelių grindis, įspūdingus skliautus. Koridoriaus, vonios ir miegamojo grindys yra autentiškos keraminės plytelės, manoma, 200 metų senumo. Deja, dizainerė negalėjo rasti informacijos apie jų datavimą (KPD registre jos yra saugomos, tačiau nedatuojamos). Didžiausias iššūkis meistrams buvo įrengti vonioje kanalizaciją: plyteles teko juvelyriškai išimti ir vėl sudėti.
Koloritą padiktavo juodi, pilki, rausvi augaliniai keraminių grindų plytelių motyvai, bet jas norėjosi pagyvinti ryškesne spalva. Sodriai tamsiai žalią užsakovai patvirtino vos užsiminus – brangakmenio spalva suteikia daugiau prabangos ir gilumo. Smulkios auksinės ir bronzinės detalės, kaip antai baldų rankenėlės, šiandien labai aktualios interjeruose, su pilkais, žaliais atspalviais jos dera itin prabangiai ir rafinuotai. Kitos smulkmenos dėliojosi natūraliai – pagalvėles, augalai atkeliavo dekoruojant, paskutiniame etape.
Mūsų klimato zonoje dažnai trūksta saulės šviesos, todėl interjero autorė stengėsi žemiškomis spalvomis sukurti padūmavusį, vakarėjantį vaizdą, nesiekiantį išbalinti ar pridėti nereikalingo dirbtinio apšvietimo, kuris, istoriškai žiūrint, nebuvo būdingas vienuolyno patalpoms. Vakarėjant būste dar labiau juntama istorinė, kiek dvarininkiška atmosfera, kuri leidžia atsipalaiduoti ir bent trumpam nusikelti į anuos laikus.
Daugiau nuotraukų:
Balsavimas konkurse „Metų interjeras/Auksinė paletė'18“