Biuras-galerija. Kitoks Mindaugo Vanago požiūris į verslo aplinką

Kalbino Vytautas Gurevičius
Nuotraukų autorius Norbert Tukaj

Kiekviename kabinete telpa du trys darbuotojai, o darbo erdvių sienas puošia pačių išsirinkti paveikslai. Įdomu tai, kad patys darbuotojai rinkosi meną, diskutavo su galerininkais, gilinosi į tapybą. Vienam kolegai taip patiko ši patirtis, kad pats nusprendė įsigyti vieną paveikslų.

Utilitarus klausimas – koks šio biuro plotas ir kiek darbuotojų jame telpa?

500 m², o dirbti gali iki 34 žmonių. Dar turime papildomus 280 „kvadratus“, kuriuos nuomojasi kiti, bet, prireikus plėstis, galėsime laisvai juos išnaudoti. Esame įsirengę virtuvėlę vienoje geriausių erdvių, kadangi mylim kolegas ir jais rūpinamės. Jie gali ne tik gaminti skanią kavą, bet ir gėrėtis nuostabiu miesto panoraminiu vaizdu, atsiveriančiu į Šnipiškes, savivaldybę, kitus dangoraižius ir senamiestį – pagrindinę Vilniaus pažibą. Suplanavimo prasme palikome kabinetinę struktūrą, nes svarstėme, kas būtų patogiau. Dauguma darbuotojų pasisakė už kabinetus, nes produktyvesnis darbas, nėra triukšmo. Be abejo, tai yra brangesnis sprendimas nei open space biuro koncepcija, bet esame investicinio valdymo įmonė, kurioje dirba profesionalai, todėl investuojame į komfortišką darbo aplinką. Žinoma, nenorėjome tipinio kabinetų išdėstymo, todėl pasirinkome laužytą struktūrą ir papildomai sukūrėme bendras vietas – virtuvę, forumą, kuriam dar neturime pavadinimo (juokiasi), keletą nedidelių open space erdvių, skirtų bendram darbui ir bendravimui.

Matau ir įdomaus dizaino baldus – ar galėtumėte papasakoti plačiau?

Visi baldai pagaminti pagal užsakymą. Juos projektavo mūsų biuro interjero autoriai HEIMA architects ir gamintojai. Norėjosi, kad baldai suteiktų šiltumo biurui, tad rinkomės medį su minimalistinio dizaino kojelėmis. O apšvietimo scenarijai yra bendri, derinti prie pastato architektų parinktų pagrindinių apšvietimo tipų. Kadangi pastatas  nestandartinės formos, viduje irgi yra labai įdomių kampų, kaip antai įstriži langų kampai. Mano kabinetas didesnis nei kolegų, bet jį išnaudoju ir kaip didesnių susitikimų erdvę. Mano karjeroje tai ketvirtasis biuras. Pamenu, pirmasis buvo Palangos g., jį pats įrenginėjau 2011 m. Važiavome į Lenkijos IKEA pirkti baldų, nes Lietuvoje nebuvo (juokiasi), viską stilizavome. Antrasis buvo Olimpiečių g., tiesa, dėl įmonės plėtros toje gatvėje keitėme vietas tris kartus. Trečiasis buvo verslo centre Burė – ten CITUS komanda buvo 7 metus. Kadangi įmonių grupė išaugo, CITUS ten ir liko, o dabar esame Artery komplekse, kuriame turime mūsų fondų valdymo įmonę Demus ir Vanagas Group.

Kas yra Vanagas Group? Ar tai tavo, kaip asmeninio prekių ženklo, pradžia?

Čia labiau yra Demus investicijų valdymo įmonės biuras, kuriame esu ir aš – Vanagas Group. Iš tikro tai yra seniausia mano įmonė, įsteigta 2008-aisiais, tik vadinosi kažkaip panašiai – individuali Mindaugo Vanago įmonė (juokiasi). Kadangi nebeliko prasmės laikyti individualią įmonę, ji tapo UAB Vanagas Group. Šiai grupei priklauso ne tik CITUS – nekilnojamojo turto vystymo bendrovė (CITUS – bene labiausiai atpažįstamas brand’as), bet ir investicijų valdymu užsiimantis Demus, ventiliacijos ir rekuperacijos sistemas gaminantis Oxygen bei sutelktinio finansavimo platforma Profitus, valdoma su partneriais bei kitos smulkesnės firmos.

Žinau, kad turi įdomių pomėgių – lenktynės, aviacija. Kokie tavo hobiai už biuro ribų?

Uoj... ko jau ko, bet hobių tikrai turiu daug (juokiasi). Nuo aviacijos iki šiek tiek lenktyniavimo, gal čia labiau buvo vienerių metų aistra. Labai mėgstu triatloną, dalyvavau Ironman, mėgstu keliauti. Dabar itin domiuosi dvarais – vienas iš asmeninių projektų šiuo metu yra dvaro restauravimas mano senelių žemėje. Šalia jo yra jau antram gyvenimui prikelta buvusi grūdų saugykla. Ji tapo meno galerija su gyvenamosiomis patalpomis ir, kaip žinote, laimėjo jūsų rengiamo konkurso Auksinė paletė pastarųjų metų geriausio privataus interjero kategorijoje. Tapyba man arčiausiai širdies, todėl šiek tiek ir kolekcionuoju, stengiuosi prisidėti prie meno kultūros skatinimo Lietuvoje, kad artėtume prie vakarietiškų vertybių. 

Rekonstrukciją pradėjome būtent nuo šio statinio, nes jis nėra saugomas, tad buvo nesunku susitvarkyti visus leidimus, o dabar šalia tvarkomi patys rūmai ir kiti istoriniai pastatai, esantys Rokiškio rajone. Dvaro pavadinimas Kraštų dvaras labai atitinka vietą – pakraštys Lietuvos. Iš tiesų, kaip dvarui tai itin nuošali vieta, nes sovietmečiu jie buvo apstatomi kaimo daugiabučiais ir pan., o aplink mūsiškį kelių kilometrų spinduliu nieko nėra.

Sugrįžkime į miestą. Artery yra dar vienas stiklinis pastatas Vilniuje, kuriuose, kiek žinau iš patirties su „stikliniais“ pastatais, buvo labai blogai su mikroklimato valdymu. Kokia situacija čia ir dabar?

Viskas keičiasi. Faktas, kad projektuojant ir statant pirmuosius „stiklainius“ dar nebuvo sukaupta tokios patirties, nes, kad ir kaip būtų, stiklinis fasadas turi savo pliusų ir minusų. Pliusas – gražiai atrodo, daug natūralios šviesos, gražūs vaizdai. Šiame Studio Libeskind projektuotame komplekse, viename iš pagrindinių CBD (Vilniaus centrinių verslo rajonų – aut. past.), atsiveria geriausias sostinės peizažas. Tiesa, pirmą mėnesį buvome šiek tiek išsigandę, abejojome dėl vėdinimo, bet pastato administratorius sureguliavo sistemą, tad dabar mikroklimatas biure tikrai geras.

Neseniai įstatymiškai įsigaliojo prievolė vystant nekilnojamąjį turtą 1 proc. lėšų nuo bendros sąmatos skirti menui. Ar menas integruojasi į jūsų vystomus projektus, pavyzdžiui, Nemuno kompleksą Druskininkuose?

Labai įdomi istorija. Kai įsigijome buvusią Nemuno sanatoriją Druskininkuose, su mumis susisiekė vietinis Kultūros departamento skyrius. Jie turėjo išsaugoję labai didelį autorinį medinį bareljefą . Jį mums pasiūlė atkurti. Taigi šį bareljefą restauruosime ir eksponuosime komplekse.

Šią prievolę vertinu dvejopai. Iš vienos pusės, visada geriau ne prievolė, o kažkokia paskata, tad principas, kad privalai skirti, neskamba patraukliai. Geriau būtų jį suformuluoti taip: jeigu nori, gali skirti ir gauti kažkokios sąlyginės naudos. Juk tai labiau skatina idėją, kūrybą. Iš kitos pusės, toks sprendimas geras, nes NT objektuose neabejotinai turi atsirasti meno. Gal pavyks sukurti erdves su kokybišku, interaktyviu, traukiančiu menu, kuris būtų ne vien nykus, nekrintantis į akis bareljefas. Tarkim, sukurti įdomesnes autorines vaikų žaidimo aikšteles ar interaktyvias laisvalaikio zonas būtų labai smagu ir jos puoštų miestą. 

Neseniai dalyvavau study-trip: kiekvienais metais su kolegomis važiuojame į skirtingus miestus. Šiemet tai buvo Singapūras. Man labai įstrigo tai, kad ten labai daug aukštuminių pastatų, tad valdžia tarp aukštų skatina įrengti kelių aukštų sodus. Teko lankytis 6 aukštų sode, esančiame pastato viduryje – dvidešimtame aukšte. Ten erdvė be perdangų – laisva, joje yra medžių, vijoklių, krūmų, veikia kavinė. Išeina, kad viduryje pastato turi sodą, kuris suteikia grožio aplinkai, suteikia naudos ir gamtai, o vystytojui suteikia paskatą, nes jeigu įrengi vadinamąjį tarpuaukštį, gali tuo aukščiu iškelti pastatą virš leidžiamos ribos. Vadinasi, tavo statinys aukštesnis, viršutinio aukšto gyventojai gali grožėtis platesne panorama, o viduryje augantis fainas sodas – tai privalumas, mažinantis ir statybinius kaštus. Tokio įrengimo principo prievolės nėra, tik paskata.

Ačiū už pokalbį.