|
|
Riedame siaurais miško takeliais, paklystame, grįžtame atgal, kol galiausiai privažiuojame beveik šimto metų senumo kaimo sodybą, nuo Vilniaus nutolusią vos 37 kilometrus. Čia jau kurį laiką gyvena Jolanta ir Hubertas Bliujai, kuriuos ir nusprendėme aplankyti. Vasara – atostogų, pramogų metas, todėl ir atvykome pas šiuos netradicinių pramogų organizatorius, kurie pasirodė įdomūs savo gyvenimo būdu, netradiciniais sprendimais ir, žinoma, unikalia gyvenamąja vieta. Visai neseniai pora šiuose namuose gyveno taip, kaip žmonės gyvendavo prieš kelis šimtus metų: vandenį buities reikmėms semdavo tik iš šulinio, maistą gamindavo, arbatą virdavo tik krosnyje ir t. t. Atvykę į sodybą, neatsitiktinai pavadintą „Nuotykių akademija“, joje neradome madingo, modernaus interjero, išpuoselėto eksterjero ar iki menkiausios detalės skrupulingai suderintų akcentų, kurie mūsų rubrikoje „Svečiuose“ jau tapo įprasti... Lankomės sodyboje, norėdami iš arčiau pamatyti, kaip Vilniuje gimusiems ir visą gyvenimą sostinėje praleidusiems žmonėms sekasi įsijausti į kaimo gyvenimo ritmą, kaip sekasi čia įgyvendinti novatoriškas ir kaimui neįprastas idėjas bei puoselėti autentiškos architektūros sodybą. Į kaimą atvedė likimas Vilniuje gimusių ir užaugusių Jolantos ir Huberto Bliujų gyvenimas tekėjo įprasta vaga: darbas, namai, atostogos... Lygiai taip, kaip šiandien gyvena daugelis standartinių miesto šeimų. Bet atėjo diena, kai H. Bliujus suprato, kad dirba ne tai, apie ką svajojo, kad darbe negali savęs atskleisti, realizuoti, todėl priešaky iškilo keletas pasirinkimų: arba šitaip ir gyventi toliau, arba iš esmės keisti savo gyvenimą. H. Bliujus pasirinko sunkesnį, tačiau daug įdomesnį antrąjį variantą, kuris atnešė nemažai išbandymų, neįprastos patirties ir apvertė visą šeimos gyvenimą aukštyn kojomis. Bet apie viską nuo pradžių... Prieš septynerius metus sutuoktiniai, važinėdami Neries regioniniame parke, pamatė sodybą, kuri prikaustė abiejų dėmesį. Vien jau sodybos lokacija buvo (žinoma, vis dar yra) ypatinga: regioninis parkas, pilnas kultūros paveldo objektų, įspūdingų kraštovaizdžių, atodangų, šimtamečių ąžuolų, senoviškų gyvenviečių... Nepaisant to, kad poros pamatyta sodyba sena, buvo akivaizdu, kad ankstesni šeimininkai labai ja rūpinosi. Sakoma, egzistuoja meilė iš pirmo žvilgsnio žmonėms, tačiau lygiai taip pat galima pamilti ir nuostabias vietas. Sutuoktiniai, pirmą kartą pamatę sodybą, greitai pajautė, kad čia yra būtent ta vieta, kurioje norėtų toliau gyventi. Iki tol konkrečių planų dėl gyvenamosios vietos pokyčių jiedu neturėjo. Pasvajodavo kaip ir daugelis, tačiau sprendimams vis dar buvo „dabar ne tas“ metas. Anot J. Bliuj, toliau įvykiai klostėsi labai natūraliai: įsimylėjus šią sodybą, paaiškėjo, kad ji kaip tik parduodama, atsirado ir pinigų, kurie nebuvo paruošti tokiam dideliam pirkiniui, ir visos kitos aplinkybės buvo palankios. Tokius gyvenimo pokyčius moteris ramiai pavadina tiesiog palankiu likimu... Įsigijus sodybą, pirmasis kardinaliems pokyčiams ryžosi ir į sodybą atsikraustė H.Bliujus. Ugningo charakterio vyrui visada reikėjo kažko daugiau, nei darbas biure nuo aštuntos valandos ryto iki penktos vakaro, todėl ne kartą pats dalyvavęs komandos formavimo mokymuose, pradėjo domėtis galimybėmis pačiam juos organizuoti. Visa tai, kas jau išbandyta, buvo nebeįdomu, todėl pora aktyviai ieškojo naujų netradicinių sprendimų. Vieną dieną Lenkijoje išvydę Sibiro haskių kinkinius, nutarė patys pradėti juos auginti. Sutuoktiniai prieš septynetą metų buvo pirmieji Lietuvoje, pradėję šunų kinkinių sportą, inicijavę ir organizavę nacionalines ir tarptautines šunų sporto varžybas. J.Bliuj šypsodamasi prasitaria, kad anksčiau nesidomėjusi sportu, šiandien gali pasigirti, kad ji profesionali sportininkė, kinkinių varžybose neretai užimanti prizines vietas. Kaip teigia pašnekovai, anksčiau jie žinojo, ką reiškia auginti vieną šunį, bet tai nė iš tolo neprilygsta 6–7 šunų auginimui. Šiandien sodyboje gyvena net 27 šunys, ir tai šeimininkams yra tiesiog įprasta kasdienybė. Gausėjant šunų skaičiui, jiems reikėjo vis daugiau laiko, dėmesio, todėl tik prieš keletą metų J. Bliuj paliko kosmetikos įmonės vadovės darbą Vilniuje ir išvyko gyventi į sodybą. Kaip pati įvardino, geriau daryti vieną dalyką, bet gerai, nei daug, tačiau netinkamai. Šiandien Bliujų sodyboje nėra to, ką įprasta išvysti kaime. Pora neaugina jokių gyvulių, nesėja daržovių ir, kaip nuoširdžiai pasakė, net neįsivaizduoja, kaip tai daroma. „Mes netradiciniai kaimiečiai, einantys kitokiu keliu, bet jis mums labai patinka“,– šypsodamasi ištaria J. Bliuj. Tai jūs čia gyvenate? Šiandien dažnas sodybos lankytojas su nuostaba veide paklausia: „Tai jūs čia ir gyvenate?“ Sodyba statyta 1923 metais, todėl neretam atvykėliui kelia nuostabą, kad XXI amžiuje dar galima taip gyventi tokiame name. J. Bliuj atskleidžia, kad paskutiniu metu į sodybą atvažiuoja žmonės, kurie čia gyveno prieš 40, 50 ir daugiau metų ir pastebi, kad čia mažai kas pasikeitė nuo tada, kai išsikėlė. Bliujų šeima jau dabar planuoja surinkti nuotraukų iš ankstesnių sodybos gyventojų ir surengti mini parodą, atskleisti šios vietos unikalumą. Vaikai, kurie pirmą kartą lankosi sodyboje, dėl jos autentiškumo ir panašumo į Rumšiškių namus neretai ir šią vietą pavadina tiesiog Rumšiškėmis. J. Bliuj pasakoja, kad vieta, kurioje yra sodyba, taip pat įpareigoja. Čia yra regioninis parkas, kuriame negali pristatyti modernių stiklinių pastatų ar priestatų. Pagal parko reikalavimus, viskas čia turi likti taip, kaip buvo kadaise. Tenka susidurti su žmonėmis, kurie neretai skundžiasi įsigiję sklypus ar sodybas regioniniuose parkuose ir negalintys juose įgyvendinti savo novatoriškų statybų projektų. Kokia situacija yra šioje Neries draustinyje įsikūrusioje sodyboje, pasiteiravau savo pašnekovų ir sulaukiau kiek netikėto atsakymo. J. Bliuj atskleidė, kad jie labai gerbia šio parko vadovę Audronę Žičkutę, gamtą, todėl reikalavimams ne tik kad nesipriešina, bet ir juos palaiko, visuomet jų paiso. „Reikia gerbti ir saugoti viską, kas tave supa, ir jokiais būdais negriauti“, – sako J. Bliuj. Tik įsikūrusi šioje sodyboje, J. Bliuj sunkiai įsivaizdavo, kaip čia viskas turi atrodyti, kaip ir ką įrenginės, todėl intensyviai pradėjo domėtis senoviškomis sodybomis, jų interjerais, būdingais bruožais... Ir viskas ne tik dėl smalsumo, bet ir dėl realios galimybės toliau saugoti ir puoselėti originalią autentiką savo sodyboje. Mados keičiasi, atsiranda daug technologinių sprendimų, o autentiški pastatai – tai mūsų praeities kultūra, to negali naikinti. Seniau kaimų sodybose žmonės gyvendavo viename kambaryje ir ten vykdavo pagrindinis šeimos gyvenimas. Persikėlus gyventi į sodybą, šis paprotys natūraliai prigijo. Ir nežinia, ar dėl vietos stokos, ar tiesiog dėl patogumo, bet čia taip pat gyvenimas verda viename pagrindiniame kambaryje, kuris paprastas, minimalistinis, neperkrautas įvairiomis detalėmis. Didžiąją laiko dalį praleidžiantys gamtoje, Bliujai nenorėjo gyventi „daiktų“ namuose. Kaip patys įvardino, pas juos yra visko, ko reikia. Kurį laiką pagyvenusi sodyboje, pora atskleidžia supratusi, kad žmogui daug nereikia, todėl paklausti, be kokio namų daikto negalėtų gyventi, prie ko yra taip pripratę, jie tepasakė, kad prie daiktų „neprisiriša“. Be to, namuose nėra tiek daug vietos, kad galėtų apsikrauti nefunkcionaliomis smulkmenomis. Anot pašnekovų, namai turi būti patogūs ir tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai. Kai vieno namo neužtenka... Poros sodyboje visais metų laikais liūdėti nėra kada. Be gausaus būrio augintinių, čia nuolat atvyksta svečių, dėl kurių taip pat reikia pasistengti. Sodyboje intensyviai verda ne tik poros asmeninis gyvenimas, bet ir vystoma darbinė veikla: komandos formavimo renginiai, mokymai, šeimų šventės... Iš vienos pusės, tai labai smagu, iš kitos – kartais jaučiasi asmeninio privatumo stoka. Visuomet turi būti pasitempęs, palaikyti deramą lygį, kad būtų patogu ne tik patiems, bet ir svečiams, kurie atvyksta pramogauti į sodybą, atskleidžia J. Bliuj. Tai tikriausiai ir buvo pagrindinė priežastis, kuri padiktavo naujo namo statybas. Dar nežinia kuris – naujai statomas ar senasis namas – bus skiriamas sodybos svečiams, kurie šiuo metu apsistoja indėniškose tipi palapinėse. Kol kas apie naujojo namo ypatumus pora nelinkusi daug kalbėti. Jie žino viena: namo interjere tikrai bus seni antikvariniai baldai, o eksterjerą puoš dailios dekoratyvios langinės, kurios būdingos seniesiems Neries regioninio parko namams. Senovinių parko trobų langai dailinami šoninėmis lentomis, kurių apačios baigiamos drožiniais. Viršuje visada daromas karnizas – profiliuotų lentų antlangis, ryškiai išsikišantis iš sienos plokštumos. Virš karnizo dažnai montuojamas kiauraraštis drožinys. Po palange esanti lenta paprastai turi kuklesnį dekoratyvaus drožinio papuošimą. „Paprastai žmonės pirmiausiai įkuria gražią, išpuoselėtą sodybą, tada pradeda galvoti apie kaimo turizmo, kulinarinio paveldo puoselėjimo ar kitokį verslą. Mūsų sodyba lyg ir nėra kažkuo labai ypatinga išoriškai, tačiau žmonėms čia patinka. Dalinamės viskuo, ką patys turime geriausio. Gamta, aplinka, autentiškumas – svarbu, bet, manau, svarbiausia – gera vidinė būsena, kurią skleidžiame. Norime perteikti savo svečiams, kad galima ir kitaip gyventi kaime, be jokių suvaržymų, dirbti mėgstamus darbus ir tiesiog mėgautis beribe laisve. Nuoširdžiai dalinamės savo įspūdžiais ir patirtimi. Realiai parodome, ką reiškia auginti dvidešimt šunų, ir nesakome, kad turite patys tiek auginti, kad tikrai suprastumėte, ką tai reiškia. Čia žmonės randa tikras emocijas, tikrus jausmus, tikras pramogas.“ Kad pašnekovai taip kalbėdami nei kiek neperdeda, įsitikinome patys. Natūralus nuoširdumas čia liejasi per kraštus. Svajojantiems kada nors įsikurti sodyboje Persikėlę į kaimą sutuoktiniai šiandien jau galėtų patarti daugeliui, kurie tik planuoja įsigyti sodybą. Visada gali mokytis iš savo pamokų, bet jos skausmingesnės, todėl verčiau pasinaudoti nemokamais patarimais tų, kurie jau gyvena sodybose. Būsimiems naujakuriams Bliujai pirmiausiai rekomenduoja atkreipti dėmesį į keletą dalykų: vandens gavimo kelius, vandens telkinio buvimą ar galimybes jam būti ir privažiavimą: ar sodyba toli nuo pagrindinių kelių, ar keliai valomi. J. Bliuj linksmai tarsteli, kad jiems dėl užpustytų kelių problemų niekada nekyla. Jei juos ir užpustytų, visuomet galima pravažiuoti su šunų kinkiniu. Kitas svarbus dalykas būsimiems sodybos gyventojams – investicijos, t. y. ar daug reikia investuoti į sodybą, kad joje būtų galima įsikurti. Gali būti sena sodyba, labai miela, tačiau reikalaujanti didelių išlaidų, todėl vertėtų atidžiai apsvarstyti, kokios tos išlaidos gali būti ir ar jos pasiteisins. Pabaigai Svečiuose pas Jolantą ir Hubertą Bliujus praleidau vos keletą valandų. Tai lyg ir buvo darbinė viešnagė, bet... Šiltas, draugiškas sutikimas, nuoširdus pokalbis, saulėta diena, gamtos apsuptis taip įtraukė, kad nepajutau, kaip greitai pralėkė laikas... Likau maloniai nustebinta, kaip puikiai iš sostinės pasprukę miestiečiai tvarkosi kaime. Na ir kas, kad čia neauga daržovių plantacijos, nesigano būriai galvijų, kuriuos įprasta matyti tradiciniame kaime, tačiau tai, ką radau čia, buvo daug daugiau... Tai buvo mažų mažiausiai iššūkis ir alternatyva tradicinėms, įprastoms kaimo veikloms. Tai akivaizdus pavyzdys, kaip mieste gimę ir augę žmonės moka savaip būti taip arti gamtos, ja džiaugtis, puoselėti ir saugoti. Vertina tai, kas galbūt ne taip šiuolaikiška, ne taip estetiška, bet unikalu, lietuviška ir taip sava. Ačiū
Parengė Agnė Rutkauskaitė Nuotraukos Dariaus Gumbrevičiaus Žurnalas „Interjeras.lt pataria“
|
207