DIZAINAS SU AVIACINE GAIDELE

Jonas Malinauskas

Tėvo paragintas, jis išvyko į Paryžių studijuoti tapybos, tačiau netrukus jo dėmesį patraukė sparčiai besivystanti taikomosios dailės šaka – pramonės gaminių dizainas. Čia pat įvyko ir pavardės transformacija – prie banaliosios pavardės galūnės jaunuolis pridėjęs savo inicialus suteikė jai panašumą į ispanišką prieskonių pavadinimą (sazon) ir visam likusiam gyvenimui liko Sikstenu Sasonu.

Grįžęs į Švediją, jis pradėjo piloto tarnybą šalies karinėse oro pajėgose, tačiau smarkiai nukentėjo lėktuvo katastrofoje, prarado vieną plautį ir kelis mėnesius praleido ligoninėje. Išėjęs iš jos, Sikstenas neatsižadėjo aviacinės karjeros ir įsidarbino neseniai įkurtoje įmonėje SAAB (Svenska Aeroplan AktieBolag), pradėjusioje karo lėktuvų gamybą Švedijos oro pajėgoms. Čia jis prisidėjo kuriant naikintuvus ir bombonešius, tarp kurių buvo ekstravagantiškas naikintuvas SAAB-21, išbuvęs rikiuotėje net iki šeštojo dešimtmečio vidurio.

Antrajam pasauliniam karui einant į pabaigą, įmonės vadovybė pradėjo svarstyti tolesnės veiklos perspektyvas. Buvo sukurta keletas jūrinių katerių, sunkvežimių ir motociklų prototipų, tačiau perspektyviausia ir pelningiausia visgi atrodė lengvųjų automobilių gamyba. Pradžioje buvo nuspręsta verstis savųjų specialistų jėgomis, tačiau sparnų konstrukcijų skyriaus vadovas Gunaras Liungstremas, 1945 m. subūręs 16 inžinierių grupę, netruko įsitikinti, kad daugelio jų pažintis su automobiliais apsiribojo važinėjimu taksi, ir tik du specialistai teturėjo vairuotojo pažymėjimą. Tad buvo kreiptasi į kitus įmonės darbuotojus, tarp kurių atsidūrė ir Sikstenas Sasonas. Jis priėmė kvietimą su didžiausiu entuziazmu, nors jo patirtis automobilių dizaino srityje apsiribojo vieninteliu prototipu, pagamintu Husqvarna įmonei 1941 m. Deja, šis dvivietis aparatas turėjo daugiau benzininio pjūklo nei automobilio bruožų: jo triratė važiuoklė pasirodė esanti labai nestabili, o durų neturintis plastikinis (!) kėbulas su medžiaginiu stogu nebuvo itin patogus. Po daugybės patobulinimų Husqvarna vadovybė galų gale atsižadėjo šio projekto, tačiau įgautą patirtį Sasonas panaudojo 1946 m. ruošdamas pasiūlymą pirmajam SAAB automobilio prototipui, pavadintam Projekt 92, arba Ursaab (originalusis Saab).

Prototipo Ursaab eskizas ir prezentacijos piešinys, 1946 m.

Įmonės vadovybė naujajam automobiliui kėlė labai prieštaringus reikalavimus: tai turėjo būti paprastas, pigus ir lengvas automobilis, kartu išsiskiriantis iš konkurentų originaliais ištaigingo dizaino bruožais. Formos pagrindu paėmęs lėktuvo sparno profilį, Sasonas remdamasis aviacijos konstruktoriaus patirtimi, atsisakė laikančiojo rėmo ir daugelio kėbulo išorės dalių, tarp jų bagažinės dangčio ir dviejų durų iš keturių. Galinis automobilio langas buvo padalintas perpus ir sumažintas iki minimumo, kad nepakenktų kėbulo standumui. Šiek tiek komiškai atrodė siauri priekiniai ratai, visiškai uždengti itin plačių sparnų, tačiau tai leido išvengti sniego sankaupų ratų nišose žiemą. Dėl visų šių ypatumų automobilis pasižymėjo itin žemu oro pasipriešinimo koeficientu (0.30). Jis buvo pasiektas grynai empiriškai, be jokių bandymų aerodinaminiame vamzdyje. Aptakią lašo formą pritaikyti transporto priemonėms gerokai anksčiau siūlė, pavyzdžiui, amerikiečių dizaineris Normanas Bel Gedes, bet būtent S. Sasonas teorinę idėją pavertė serijiniu automobiliu. Be to, Ursaab turėjo ir praktinių patogumų: silpnutis 18 AG (vėliau 28 AG) dvitaktis DKW motoras buvo išstumtas toli į mašinos priekį, paliekant didžiąją vidaus erdvės dalį keleivių salonui.

Po ilgų bandymų ir tobulinimų 1949 m. automobilis buvo paleistas į gamybą SAAB 92 pavadinimu ir iškart pelnė publikos bei kritikų palankumą. Iš pradžių automobiliai buvo dažomi vien tik „firmine“ žalia spalva, siejama su karo laikų naikintuvais, vėliau spalvų gama prasiplėtė iki penkių. Ikoniška automobilio kėbulo forma tapo skandinavišku VW „Vabalo“ atitikmeniu ir Švedijos dizaino vizitine kortele. 92-as buvo ne kartą pavaizduotas reklaminiuose plakatuose, filmuose ir net pašto ženkluose.

Revoliucingos Siksteno Sasono dizaino idėjos buvo taikomos daugelyje vėlesnių SAAB automobilių modelių, įskaitant legendinius 96, 99 bei sportinius kabrioletus Sonet. Netgi stilingoje 9000 modelio automobilių šeimoje, išvydusioje pasaulį jau po Sasono mirties, aiškiai atsispindi aviaciniai šio prekių ženklo genai, kadaise įdiegti garsiojo dizainerio.

Atsisakęs vylingų Detroito „Didžiojo trejeto“ pasiūlymų, Sikstenas įkūrė nuosavą dizaino įmonę ir pradėjo bendradarbiauti su kitais žymiais Švedijos gamintojais. Iš garsiojo prekių ženklo įkūrėjo Viktoro Hasselblado jis gavo pasiūlymą sukurti pirmą pasaulyje vidutinio formato fotokamerą su keičiamais objektyvais. Projekto prototipu tapo nukritusiame vokiečių žvalgybiniame lėktuve aptiktas fotoaparatas. 1948 m. rudenį buvo pagamintas pirmasis „civilinis“ Hasselblad 1600F modelio prototipas – jis tapo gausios V šeimos (V-family) pradininku. Kruopščiai suprojektuota ergonomiška konstrukcija leido jungti prie korpuso ne tik keičiamus objektyvus, bet ir skirtingų tipų juostų kasetes, įskaitant polaroidinių momentinių nuotraukų blokus, o vėliau – ir skaitmeninius vaizdo jutiklius. Kameros pasirodė tiek tvirtos ir patikimos, kad būtent jas NASA pasirinko fotografuoti kosminių skrydžių metu, tarp jų ir vykdydama Apollo programą. Chrestomatinę Žemės patekėjimo nuotrauką Apollo 8 misijos narys Viljamas Andersas atliko specialiai patobulintu Hasselblad HDC fotoaparatu. Per vėlesnes misijas dauguma kamerų liko Mėnulio paviršiuje – atgal į Žemę grįžo tik juostų kasetės. Užtat nusileidimo Mėnulyje 50-ųjų metinių proga specialios serijos V tipo Hasselblad 907X modeliai buvo pelnytai papuošti lentelėmis On the Moon since 1969.

Dar studijų metais Sikstenas pagarsėjo kaip talentingas techninių prezentacinių iliustracijų atlikėjas. Šių įgūdžių jam prireikė ne tik kuriant iliustracijas karo lėktuvų eksploatacijos vadovėliams, bet ir teikiant pasiūlymus buitinės technikos gamintojams: juk būtent prezentaciniai piešiniai, o ne maketų nuotraukos tais laikais sudarė reklaminių skrajučių ir plakatų vizualųjį pagrindą. Vieną pirmųjų dulkių siurblio piešinių, vėliau virtusių Electrolux įmonės serijiniu produktu, Sasonas atliko dar karo metu, 1943 m. Vėliau buvo daug šaldytuvų, indaplovių, grindų blizgintuvų ir kitų buitinių prietaisų projektų. Iš daugelio šiai firmai sukurtų projektų ypač išgarsėjo 1957 m. pagamintas dulkių siurblio modelis Z70: jis išlaikė dalelę automobilinės formos dinamikos ir kartu įgijo naujų praktiškų bruožų, kaip antai keičiamų šepečių ir suvynioto maitinimo laido tvirtinimo įtaisą viršutinėje korpuso dalyje. Kuklūs šio modelio darbiniai eskizai puikiai atskleidžia estetiškos formos visumos ir atskirų detalių konstrukcijų dermės paieškas.

Ne mažiau dėmesio Sasonas skyrė ir įmonei Husqvarna. Nors automobilinis projektas ir neišdegė, bet pokario metais pasaulį išvydo keletas grandininių pjūklų, maišytuvų, siuvimo mašinų bei elektrinių lygintuvų projektų, o prie transporto priemonių temos Sasonas grįžo 1955 m., sukurdamas lengvojo 175 cm³ motociklo Silverpilen (Sidabrinė žvaigždė) dizainą. Šiai įmonei buvo dedikuotas ir paskutinis Maestro darbas – 1967 m. pradžioje užbaigtas elektrinės vaflinės dizaino projektas, kuriame aiškiai apčiuopiamas ryšys jei ne su karo aviacija, tai bent jau su anuomet populiariomis skraidančiomis lėkštėmis.

Sikstenui einant vos 55-us metus pasireiškė senosios avarijos pasekmės – nustojo veikęs vienintelis likęs plautis, ir jo gyvybė užgeso. Tačiau racionalaus ir energingo Sasono dizaino pėdsakai dar ir šiandien pasireiškia tiek naujuose SAAB bendrovės automobilių modeliuose, tiek visame Skandinavijos buitinės technikos dizaine.

Daugiau nuotraukų:

Žurnalas „Centras“