Tekstą parengė Dovilė Patackienė
Nuotraukos iš „DO Architects“ archyvo
Jie neslepia, kad yra darboholikai, o visi jų laisvalaikio susitikimai baigiasi kūrybinių minčių apie naujus projektus lietumi. Apie architektūros ir interjero santykį šiuolaikiniame statybų kontekste kalbame su studijos „DO Architects“ įkūrėjais, architektais ir partneriais: Andre Baldišiūte, Gilma Teodora Gylyte, Sabina Daugėliene ir Algimantu Neniškiu.
Architektas ar interjero dizaineris. Kurio profesionalo reikia žmogui, įsigijusiam naują būstą?
Sabina: Mes juokaujame, kad labai dažnu atveju, įsigijus pastatytą būstą, architekto jau nebereikia. Iš tiesų nedėliojame visko į lentynėles ir neatskiriame architektų ir interjero dizainerių kaip skirtingų profesijų atstovų. Mūsų komandoje, kurią sudaro net 40 žmonių, dirba skirtingo profilio specialistai – tiek architektai, tiek interjero dizaineriai, tiek urbanistai. Visi jie labai skirtingi ir reikalingi, nes jų patirtys ir matymas neprieštarauja vieni kitiems, o papildo. Andrė: Praktikoje į didesnių erdvių planavimą – gatvių, viešųjų erdvių – sąmoningai įtraukiame ir interjero dizainerius, nes jie skirtingai jaučia mastelį, t. y. aplinkos, kuri arčiausiai žmogaus smulkumą, nes juk viskas turi būti pritaikyta galutiniam vartotojui, t. y. žmogui. Gilma: Šis principas veikia ir atvirkščiai – projektuojant interjero erdves naudinga skaityti urbanistikos vadovėlius ir suvokti, kaip žmonės juda erdvėje, patalpoje, gatvėje. Todėl šios ribos persipynusios, nes viskas yra apie žmogų. Tarpdiscipliniškumas šiandien svarbus bet kokiame kūrybiniame procese, nes viskas persipynę. Algimantas: žvelgiant į senos statybos visuomeninius objektus arba butus, jaučiasi, kad juos projektavo vienos srities statybų inžinieriai. Juk jeigu interjero dizaineris būtų turėjęs galimybę prisidėti prie sovietinių daugiabučių projektavimo, jų laiptinės ir koridoriai nebūtų tokie nykūs, kokie yra. Priešingas pavyzdys – dabartiniai užsienio architektų darbai, pvz., Olandijos viešosios erdvės ir gatvės, kur kiekviena trinkelė, augalas, suolelis suprojektuotas apgalvojant visumą – estetinį vaizdą, funkciją, žmogų.
„DO Architects“ sudaro 40-ies architektų komanda. Kiek projektų vienu metu valdote ir kaip juos pasiskirstote?
Sabina: Projektas projektui netolygus: projektavimo, viešųjų konkursų ir statybų procesai ilgi ir tęstiniai. Turime miegančių ir turime nuolat aktyviai veikiančių projektų. Bendras visų skaičius siektų keliasdešimt. Norėdami apžioti tokį didelį dramblį, dalinamės darbais. Andrė: Vienas partneris vienu metu turi nuo keturių iki šešių projektų, tačiau kūrybiniame procese dalyvaujame visi kartu su biuro architektų komanda. Per metus turime tik keletą privačių klientų, daugiausia dirbame su visuomeniniais projektais. Algimantas: Mūsų dažnai klausia, ar turite daug darbų? Atsakome, kad mes jų visada turime daug, nes laikotarpiais, kai jų apmažėja, susigalvojame darbų patys: nubraižome kokio namo fasado renovacijos projektą ir nunešam vystytojui, siūlydami įgyvendinti. Toks buvo pirmasis Svencelės konteinerių miestelio projektas, Melnragės gelbėjimo stotis, ne viena Vilniaus gatvė, mūsų biuras Raugyklos g., kuriame dabar kalbamės ir kt.
Žinomiausi visuomeniniai jūsų įgyvendinti darbai – MO muziejus, „Svencelė Master Plan“, SEB banko biuras, „Uptown Park“ ir kt. Koks šiuo metu pagrindinis svarbiausias jūsų projektas, kurį nekantraujate pristatyti?
Andrė: tokių projektų yra ne vienas, bet dabar, prasidėjus naujiems mokslo metams, norėtųsi paminėti Tolminkiemio gimnaziją Pilaitės rajone Vilniuje ir vaikų darželį „Pelėdžiukas“ Pagiriuose, Vilniaus rajone. Mokyklos atidarymas planuojamas kitų metų rugsėjį, o darželis jau veikia nuo šio mėnesio.
Kaip apibūdintumėte, koks yra jūsų biuro projektų stilius? Kokios bendrosios „DO Architects“ vertybės ir darbo principai?
Sabina: Esminis mūsų studijos požiūris – pastatas, jo patalpos, gatvė, šaligatvis – tai vientisa erdvė, reikalaujanti kompleksinio požiūrio. Į viešąsias erdves, gatves, holą, skverelį kaip į namus be mūsų niekas daugiau nepažiūrės. Tai mūsų, kaip profesionalų, specializacija, todėl ir imamės šios misijos. Algimantas: Didžiausias pokytis, kurį norisi daryti savo darbų pavyzdžiais, – tai projekto visumos požiūris. Miesto studijų analizės parodė, kad žmogus, judėdamas viešosiomis erdvėmis ir gatvėmis iš vieno taško į kitą, praleidžia labai daug laiko. Andrė: Kodėl visi tiek dėmesio skiria vidaus erdvių dizainui ir tiek mažai – gatvių dizainui? Kaip pasikeistų mūsų gatvės, jeigu galvotume apie jų grožį ir dizainą – apželdinimas, poilsio suoleliai, paradinės durys, netgi durų skambutis – viskas svarbu ir daro interaktyvų poveikį mums, miesto gyventojams. Gilma: Todėl mes savo projektuose ypatingą dėmesį ir rūpestį skiriame viešosioms erdvėms. Tai turi daugiau prasmės, negu projektuoti privataus žmogaus interjerą, kuriuo mėgausis tik jis vienas.
Kokia stiprioji „DO Architects“ pusė ir pranašumas prieš rinkoje esančias konkurentus? Sabina: Vienareikšmiškai, tai yra žmonės, kuriuos esame subūrę į komandą. Jie skirtingi, bet panašūs vertybėmis. Negalėdami visi visko išmanyti, žaidžiame derinukus: papildome vienas kitą savo stipriosiomis savybėmis. Taigi drąsiai teigiu, kad sugebėjimas dirbti komandoje – stiprioji „DO Architects“ pusė. Algimantas: Integralumas – taip pat mūsų veiklos pagrindas ir išskirtinumas. Projektą matome kompleksiškai – dirbdami su interjeru, atsižvelgiame į jo eksterjerą. Mums natūralu gatvę suvokti kaip objekto vidaus tąsą, todėl darbo sritys persipina ir nuo kambario projektavimo pereiname į lauko erdvių projektus.
Ar architektas turi įsiklausyti į kliento pageidavimus ir jo skonį ar vis dėlto projektuoti namą, atsižvelgdamas į sklypo landšaftą, vietą?
Andrė: Šios sąlygos jokiu būdu neprieštarauja viena kitai. Visada darome ir viena, ir kita. Be galo daug komunikuojame su klientu prieš kurdami jo namus. Visada apsilankome esamuose kliento namuose. Užtrunka nemažai laiko, kol su klientu „susideriname žodyną“, t. y. susideriname sąvokas, žodžių prasmes ir terminus, kalbame ir turime omenyje tą patį. Sabina: Kiekvienas žmogus labai daug dėmesio, jėgų ir laiko skiria savo būstui. Pastebėjome tokią koreliaciją – kuo būstas mažesnis, tuo daugiau žmogus skiria laiko ir pastangų jam įsirengti. Gilma: Kurdami interjerą ir projektuodami jo erdvę galvojame apie žmogų, kuris čia gyvens. Visada įsiklausome į jo gyvenimo būdą ir nekvestionuojame, kodėl jis nori namuose statyti paveldėtą prosenelių baldą, tebūnie ir bevertį, bet brangų prisiminimą. Interjero stilistiką diktuoja žmogus ir jo istorija. Čia lyg lyginčiau monofunkcius Vilniaus senuosius gyvenamuosius rajonus ir senamiestį, kuris klesti, nes turi savo istoriją, daugiasluoksniškumą, krūvį, susijusį su atsiminimais, senelių pasakojimais ir asmeninėmis patirtimis. Taip ir su privačiais interjerais – jų vertę kuria asmeninės istorijos ir patyrimai, paveldėti senelių baldai, sukauptos meno kolekcijos, brangūs dovanoti ar iš kelionių atsivežti daiktai. Tokie elementai yra turinys, su kuriuo mes dirbame, nes juos pasitelkę sukuriame unikalų kūrinį, t. y. žmogaus namus. Sabina: Siekiame kurti tokius namus, kuriuose žmogus galėtų atsiskleisti ir būti jam prasmingų, brangių daiktų apsuptyje.
Šis biuras Raugyklos gatvėje – jūsų projektas, naujam gyvenimui prikeltas apleistas pastatas. Dirbate čia tik ketvirtus metus, bet vėl ruošiatės kraustytis. Kur dabar?
Andrė: Įmonę įkūrėme 2013 m. Per šį laikotarpį esame dirbę Šv. Stepono, Pilies, Raugyklos gatvėse. Keisdami darbo aplinką, siekiame neužsibūti vienoje vietoje, norime iššūkių, išeiti iš komforto zonos ir daryti įtaką aplinkai. Būdami kūrėjai, sąmoningai kuriame priežastis pažvelgti į gyvenimą erdvėje plačiau. Gilma: Mums, kaip biurui, svarbu keisti darbo erdvę kas keletą metų, nes supratome, kad galime daryti didelę įtaką ne tik pačiai erdvei, kurioje dirbame, bet ir jos prieigai, gatvei, kvartalui ar net rajonui. Treji ketveri metai vienoje vietoje – pakankamas laikas erdvei suaktyvinti ir padaryti aplinkai gerą įtaką savo buvimu. Taigi jau vasario mėnesį ruošiamės persikelti iš Raugyklos g. į naują būstinę Vilkpėdėje. Nekantraujame stebėti, kokį pokytį suteiksime tam rajonui savo atsiradimu. Algimantas: Susikurtoje komforto aplinkoje per daug atsipalaiduojame ir pasidarome tingūs. Išėjimas iš susikurto burbulo žmogų turtina, todėl norime tai patirti savo kailiu ir kitus įkvėpti savo pavyzdžiu.
Ergonomika, naujausios technologijos, tvarios ir ekologiškos apdailos medžiagos, apšvietimo projektavimas – kas svarbiausia projektuojant pastatą?
Andrė: Šviesa – vienas svarbiausių elementų projektuojant objektą. Jeigu tinkamai suprojektuoji natūralų ir dirbtinį apšvietimą, visa kita – antraeiliai dalykai. Namų erdvėje žmogus neturėtų jaustis kaip ant scenos su per daug ryškia šviesa. Renkamės mėnulio šviesos kolorito ir apšviesto paviršiaus sprendimus. Sabina: Funkcija ir patogumas taip pat svarbu – namai ir sprendimai turi būti paprasti, viskas pritaikyta žmogui.
Kas yra išmanusis namas, išmanusis projektavimas? Ar tai privaloma šių laikų statiniui? Algimantas: Jau kalbėjome, kaip sukuriame mažos erdvės dydžio iliuziją, kada viena patalpa vagia plotą iš kitos, tai irgi yra erdvės išmanumas. Didelės erdvės išmanusis projektavimas reikalingas tam, kad procesai būtų lengviau kontroliuojami. Pats išmanumas namo patogesnio nepadaro, jeigu sistema sudėliota neišmintingai. Ar tikrai reikia išmaniųjų sprendimų 30 m² bute, kai viskas ranka pasiekiama? Andrė: Išmaniosios namo technologijos yra šiuolaikinės rinkos paslauga, bandanti įsitvirtinti rinkoje ir kasmet tobulėjanti. Todėl kyla rizika, kad po 10 metų viską reikės demontuoti ir vytis naujas tendencijas. Be to, svarbu mokėti atsirinkti, ko tikrai reikia. Į viską žiūrime tikslingai ir kritiškai galvodami, ar tikrai visose erdvėse pritaikoma išmaniojo namo filosofija ir ar visi šeimos nariai sugebės ja naudotis.
Koks yra architektų požiūris į būsto interjerą? Svarbiau fasadas ir pastato konstrukcija ar tai, koks jo interjeras?
Andrė: Esame turėję ne vieną interjero konsultaciją su privačiais asmenimis, kuriems sakėme, kad namų jausmą jie gali susikurti tik patys. Taip, mes projektuojame statinius, erdves, apšvietimą, darome kitus techninius planus, tačiau namai yra privatus objektas, atspindintis juose gyvenančius žmones. Sabina: Interjerus vis dėlto kuriame labiau kaip architektai nei interjero dizaineriai: dažnesniu atveju perstumdome sienas, keičiame erdvių apšvietimą, funkcijas. Praktikoje turėjome ne vieną projektą, kur erdviškai perdėliojus patalpas ir pakeitus jų konfigūraciją, mažas namas tapdavo didelis, patogus gyventi. Algimantas: Taigi mes tarsi magai per erdvių persiklojimus mokame sukurti iliuziją, tarsi gyventum didesniame name, negu byloja faktiniai kvadratiniai metrai.
Taigi išduokite skaitytojams, kokie sprendimai didina patalpos erdvę?
Andrė: Darėme tokį eksperimentą: programoje subraižėme nedidelę patalpą ir keitėme sienų ir lubų spalvas, langų dydžius, durų vietą erdvėje. Padarėme gal 30 skirtingų variantų ir kiekvienas jų atrodė skirtingos kvadratūros. Sabina: Kampai erdvę riboja, ypač tamsūs. Jeigu žvilgsnis praslysta ir nukeliauja per langą, stiklo sieną ar duris į kitą erdvę, tai jau erdvės išplėtimas. Natūrali dienos šviesa, langas į erdvę su langu, berėmės lubų aukščio durys, besitęsiančios sienos iš vienos erdvės į kitą, aukštos lubos, lango rėmas iki kampo taip pat didina erdvę. Gilma: Anfiladinis pastato erdvių išdėstymas, būdingas senovės dvarams, formuoja tolimą žvilgsnį ir bendrą erdvės suvokimą bei pajautimą, koks yra visas patalpos suplanavimas ir tūris. Jeigu protas susikuria iliuziją, kad gali matyti plačiai, pamatyti žvilgsniu į priekį, pati erdvė atrodo didesnė.
Architektai yra menininkai, kūrėjai ar inžinieriai?
Andrė: O kas yra kūrėjas? Ar mokslininkas, sukūręs naują baltymą arba skiepą, nėra kūrėjas? Sabina: Ar tik tapytojas su dažų palete yra menininkas? Juk net menininkai neslepia, kad nėra absoliutaus ir mistinio įkvėpimo, o dažniausiai – disciplina grįstas darbas. Kiekvieną kartą, kai veiksmą darome antrą kartą, mes jį jau kartojame, nebesukuriame nieko nauja. Kada sukuri kažką, ko prieš tai nebuvo, remiantis visu kontekstu ir aplinkybėmis, – tai yra tiesioginis kūrybos rezultatas. Taigi esame tarpdisciplininiai menininkai, besinaudojantys skirtingomis žiniomis ir mokslais.
Esate darboholikai?
Sabina: Neslėpsiu, kad atvažiuoti į biurą šeštadienį ramiai paeskizuoti naują idėją yra laimė. Andrė: Esame visiški darboholikai. „DO Architects“ veikla laužome stereotipą, kad architektas yra genijus, atsiskyręs kūrėjas, galintis padaryti stebuklą, nes turi antgamtinių galių. Mes taip nemanome, nes žinome, jog reikia daug dirbti, skirti daug laiko projektui, tikrinti, moderuoti, įsiklausyti į savo patirtį, į užsakovo pageidavimus, kad išsigrynintų pagrindinė idėja ir gimtų nuostabūs kūriniai. Gilma: Mes nemokame dirbti užsidarę ir neveikiami aplinkos. Mūsų projektų rezultatai yra juodo darbo ir bendradarbiavimo pasekmė. Tai nėra pataikavimo klientui išraiška, tai – architektų ir užsakovo bendrų patirčių atspindys bei pasekmė.
Žurnalas „Interjeras.lt pataria“