FORMOS IR ERDVĖS POETAS

Jonas Malinauskas

Italų dizaino korifėjus Gio Ponti, prisimindamas pirmąjį Kuramatos atvykimą į Europą, rašė, kad jo atsivežti darbai vaizdžiai atspindėjo pokario Japoniją – vietą, kurioje „senovės tradicijos sparčiai virsta nauju fiziniu ir kultūriniu kraštovaizdžiu“. 

Dizainerį ypač traukė Italija, nes ten tuo metu dygo pirmieji postmodernizmo daigai. Pirmuoju Kuramatos užsakovu tapo garsioji įmonė Cappellini, kuriai suprojektuota komoda Progretti Compiuti netrukus tapo postmodernizmo ikona. Deja, dėl  originalios banguotos korpuso formos kilo aibė technologinių problemų ir komodos serijinę gamybą teko atidėti net aštuoniolikai metų. Su kitais projektais sekėsi kiek geriau; serviravimo staliukas Ko-Ko, fotelis Sofa with Arms ir vežimėlis Steel Pipe Drink Trolley iki šiol tebėra Cappellini gamybos programoje. Atskirai verta paminėti komodą Homage to Mondrian, kurios projektu Kuramata pagerbė savo mėgstamą olandų avangardo menininką. 

Būtina paminėti, kad Shiro Kuramata buvo ne tik projektuotojas, bet ir savito braižo grafikas.  Šmaikščiais humoristiniais piešiniais jis dažnai iliustruodavo savo projektų idėjas ir papildydavo parodų ekspozicijas. 

Plačiai žinomu modernios medžiagos – plieninio tinklo – pritaikymo baldų dizaine pavyzdžiu tapo sėdimieji baldai How High the Moon. Šis pavadinimas buvo įkvėptas vienos iš Shiro mylimų Duke’o Ellingtono džiazinių temų. Fotelio ir dvisėdės sofos tūriai yra suformuoti vien tik iš perforuoto plieninio tinklo be jokių papildomų konstrukcijų. Ažūrų interferencija sukelia įdomius šešėlių žaidimus, o blyškus nikeliuoto tinklo spindesys iš tiesų primena mėnulio šviesos raibulius vandens paviršiuje. Lenktą tinklinę struktūrą Kuramata taip pat pritaikė ir kompanijos XO Design užsakymu sukurtai kėdžių serijai Sing Sing Sing (1985 m.). Tinklinės konstrukcijos lankstumas, kaip ir daugelis kitų Kuramatos projektinių idėjų, netiesiogiai iliustruoja tradiciniam japonų dizainui būdingą sibui – medžiagos natūralaus grožio principą.

Kritikai dažnai atkreipdavo dėmesį į Kuramatos projektų minimalizmą, vadino dizainerį „tuščios erdvės poetu“. Šį epitetą puikia iliustruoja vienas žinomiausių jo kūrinių Stiklinė kėdė (1976 m.). Baldo konstrukciją sudaro  keletas briaunomis suklijuotų mineralinio stiklo lakštų be jokių papildomų sujungimo detalių. Visiškai skaidri struktūra „ištirpina“ fotelio formą ir sukuria tuštumos iliuziją – tol, kol į jį atsisėdęs žmogus savo poza nužymi baldo siluetą. Iš vienos pusės, tai atitinka tradicinio japonų būsto filosofiją – daikto neturi matytis tol, kol jo neprireikia. Iš kitos pusės, baldo „ištirpinimas“ ore atitinka tuščios erdvės pranašumo koncepciją, populiarią ir mūsų dienomis. 

Atkreipęs dėmesį į avangardinę Kuramatos projektų stilistiką, garsusis Ettore Sottsass 1981 m. asmeniškai pakvietė jį prisijungti prie dizaino grupės Memphis įkūrėjų komandos. Naujai sukurtas stilius, pradžioje kritikų apibūdintas kaip „priverstinės vedybos“ tarp Bauhauzo ir Fisher-Price (JAV lavinamųjų vaikiškų žaislų gamybos įmonė – aut. past.), greitai sulaukė populiarumo, galerijų ir kolekcininkų dėmesio. Specialiai Memphio grupės parodoms sukurtuose balduose  Shiro Kuramata plačiai naudojo ne tik ryškias spalvas ir pigias laminato dangas, bet ir margąjį mozaikinio betono (terazzo) dekorą – jis tapo išskirtiniu Memphio grafiniu motyvu. Pavyzdžiui, staliuko Kyoto Table projekte (1983 m.) tamsaus akmens inkliuzai sintetinio užpildo paviršiuje buvo pakeisti spalvoto stiklo gabaliukais, dėl kurių paviršius įgavo vizualinio lengvumo. Kitame projekte, pavadintame Ritz Scrittoio (1980 m.) dizaineris demonstratyviai įspraudė tarp stačiakampių medžio plokščių ryškų centrinio stalčiaus akcentą. 

E. Sottsass’ui taip patiko Kuramatos kūryba, kad kiekvieną kartą, kai šis pabaigdavo naują projektą, jis paprašydavo Kuramatos papasakoti apie tai Domus žurnalo skaitytojams. Ettore’ės nuomone, „Shiro vizija“ neatspindėjo konkretaus stiliaus, o veikiau buvo bandymas perteikti neramią šiuolaikinės egzistencijos būseną. „Joks Kuramatos objektas, baldas ar instaliacija niekada neišsitenka vien tik savo fizinėje plotmėje“, – teigė italas.

Geriausiai šį teiginį iliustruoja fotelis Miss Blanche (1988 m.). Jo korpuso pagrindinės dalys  suformuotos iš masyvių skaidraus akrilo blokų, kuriuose yra įlietos ryškiaspalvės plastmasinės rožės. Šią sentimentalią kompoziciją įkvėpė T. Wiliams’o pjesės Geismų tramvajus 1951 m. ekranizacijos pagrindinė herojė Blanša (akt. Vivien Leigh), gyvenusi trapiame iliuzijų pasaulyje.

8-ajame dešimtmetyje dizaineris nenuilstamai tyrinėjo spalvoto stiklo formodaros galimybes, pagrindinį dėmesį skirdamas šviesos ir spalvų sąveikai. Įdomiu šių tyrimų rezultatu tapo vazų serija Acrylic Bud, kurių vidiniai rožinės spalvos inkliuzai „ištirpsta“ skaidriuose stačiakampiuose tūriuose.  

Kito ryškiaspalvio objekto pavadinimas Cabinet de Curiosité (pranc. Įdomybių kabinetas) yra aliuzija į terminą „Kunstkammer“/„kunstkamera“ – taip Naujųjų amžių pradžioje vadinosi erdvės, skirtos nepaprastiems gamtos ir meno objektams eksponuoti. Pirmą kartą šis baldas buvo eksponuotas Paryžiaus Yves’o Gastou galerijoje 1988 m. Ažūrinė spintelės konstrukcija, kaip visada, yra griežtai modernistinė, o ryškios spalvos yra aiškiai paimtos iš memfiškojo postmodernizmo arsenalo. Spintelės grožis, kurį pats Kuramata apibrėžė japonišku terminu „neiro“, arba „garso spalva“, sustiprėja, kai plastmasinę konstrukciją perverianti šviesa paskleidžia aplinkui ryškiaspalvius atspindžius. „Užkerėjimas taip pat turėtų būti laikomas funkcija“, – šio baldo esmę juokaudamas apibūdino pats dizaineris. 

Kur kas mažiau nei baldai yra žinomi Shiro Kuramatos restoranų bei barų interjerai – jų menininkas per visą gyvenimą yra sukūręs kone tris šimtus. Deja, projektai buvo menkai dokumentuoti, tad daugelis interjerų jau yra negrįžtamai pasikeitę. Vienintelė išimtis yra Kiyotomo sušių baro interjeras Tokijuje (1988 m.). Kaip ir baldų projektuose, dizaineris šio baro erdvėje suderino rafinuotą požiūrį į medžiagų ir tekstūrų kontrastus su spalvų ir formų žaismingumu. 2019 m. šis baras, kadaise buvęs mėgstama Tokio architektų bendruomenės susibūrimų vieta, in corpore buvo perkeltas į Honkongo šiuolaikinio meno muziejų M+.

Ypatingi kūrybiniai ryšiai siejo Kuramatą su garsiausiu Japonijos couturière Issey Miyake. 1973 m. Miyake įsteigė savo prekių ženklą ir iškart kreipėsi į jauną ir perspektyvų dizainerį, kad šis suprojektuotų pirmojo jo salono interjerą From-First Building pastate Tokijo centre. Nuo to laiko iki savo karjeros pabaigos Kuramato sukūrė keliasdešimt Miyake parduotuvių interjerų skirtingose pasaulio šalyse. Daugumoje jų dizaineris naudojo „firmines“ medžiagas – metalo strypų ir perforuoto tinklo konstrukcijas bei mozaikinio betono dangas su spalvoto stiklo intarpais. Lakoniška interjero detalių stilistika puikiai derėjo su griežtų siluetų Miyake drabužių kolekcijomis. 

Dviejų meistrų bendradarbiavimas neapsiribojo vien interjerais. 1990 m. Issey Miyake užsakymu Kuramata sukūrė originalius flakonus naujajai kvepalų linijai „L’Eau d’Issey“. Buvo pagaminta keletas prototipų, kuriuose kvepalai užpildė įmantrias erdves stiklinių tūrių viduje. Panašią idėją Sh. Kuramata jau įgyvendino 1983 m., sukūręs U formos butelį viskiui „Robert Brown“. Deja, to meto technologijos neleido pagaminti itin sudėtingų stiklo liejimo formų. Tik po dviejų dešimtmečių, 2008 m. Miyake pagaliau įgyvendino vieną iš projektų ir skyrė jį šviesiam Shiro Kuramatos atminimui. 

Mirtis pakirto Shiro Kuramatą pačiame kūrybinių jėgų pakilime, kuomet jis, užbaigęs keletą sėkmingų projektų, ketino apsigyventi Paryžiuje ir tęsti ten savo kūrybinę veiklą. Praėjus daugiau nei 40-iai metų po jo išėjimo, dizaino kritikai ir istorikai vis dar tebeprisimena Kuramatą kaip vieną ryškiausių postmodernizmo kūrėjų, sujudinusių tiek Japonijos, tiek Vakarų dizainą.