Kalbino Vytautas Gurevičius
Nuotraukos Gretos Skaraitienės, Ryčio Seskaitčio, Audriaus Solomino, Contour Art Gallery
Laisvydė Šalčiūtė ir Vilma Mačianskaitė
Vilma Mačianskaitė – ekonomistė, menotyrininkė, keliaujančios Kontūro galerijos (angl. Contour Art Gallery) vadovė. Galerininkė kuruoja menininkus iš visos Lietuvos ir padeda jiems siekti taptautinio pripažinimo. Šiuo metu menotyrininkė dirba kartu su Laisvyde Šalčiūte, Raimondu Gailiūnu, jaunosios kartos atstove Diana Remeikyte (spalio–lapkričio mėn. surengė parodą Yra skirtumas laikinojoje erdvėje Lydos g. 4) ir Dainiumi Trumpiu, kurio parodą Skarda buvo galima išvysti dar šį rudenį dviejose Vilniaus erdvėse – laikinojoje Contour Art Gallery erdvėje Lydos g. 4 ir Pamėnkalnio galerijoje. Ketverius metus V. Mačianskaitės kuruota menininkė Eglė Ridikaitė buvo apdovanota Vilniaus miesto savivaldybės mero premija (2017), Vyriausybės kultūros ir meno premija (2018) ir Nacionaline kultūros ir meno premija (2020), galerijos pastangomis buvo išleistas išsamiai jos kūrybą pristatantis katalogas. Susitikime su Vilma pasikalbėjome apie jos gyvenimą dirbant keliaujančioje galerijoje ir jos atstovaujamą menininkę Laisvydę Šalčiūtę, šiais metais laimėjusią Liuksemburgo meno prizą.
Kokia jūsų bendradarbiavimo su Laisvyde istorija, kuo ji jums ypatinga?
Mes su Laisvyde dirbame ketverius metus. Pirmasis mūsų pasirodymas kartu užsienio meno scenoje buvo Veronos meno mugė (2018). Vežėme kūrinius iš ciklo Giesmių giesmė (arba Saliamono giesmė). Tada Mantujos kunigaikščių rūmų muziejaus darbuotojai ją atrinko kaip geriausią mugėje pristatomą menininkę ir pakvietė surengti parodą Mantujos kunigaikščių rūmų muziejuje. 2019 m. paroda įvyko, ją aplankė virš šimto tūkstančių žmonių. Tai labai didelis matomumas.
Laisvydė Šalčiūtė – išskirtinė menininkė, žavinti savo išsilavinimui: ji ne tik stipri tapytoja, amato išmanytoja, bet ir turi itin stiprų teorinį pagrindą. Žygimantas Augustinas apsigynė meno daktaro laipsnį. Lietuvoje yra nedaug meno daktaro laipsnį turinčių menininkų, kurie sugeba ne tik kažką padaryti, bet ir stipriai pagrįsti, ką ir kodėl daro. Gal paprastam žmogui neįgudusia akimi tai nėra iš karto matoma, bet labai gerai pastebima specialistams, giliau pasižiūrintiems į darbus.
Laisvydė nemėgsta būti vadinama grafike. Mes dažnai prašome taip jos neįvardyti, nes ji yra itin plataus žanro menininkė. Ji daro absoliučiai viską – instaliacijas, fotografijas, o pastaruosius metus užsiima tapyba, rašo tekstus, kuria meno objektus. Ir ji vis vien siejama su grafika, nes studijas pradėjo Grafikos katedroje, nors tai buvo labai seniai.
Šios išskirtinės menininkės darbuose gausu simbolių. Apie ką jie?
Laisvydės kūriniuose dažnai aptinkamas Meliuzinos simbolis. Šis tapytojos sukurtas personažas keliauja per daugelį jos darbų. Šviečiančiomis akimis, su nimbu ant galvos. Per jį Laisvydė pasakoja ir kuria savo istorijas. Meliuzina ir visokiomis teorijomis paremta jos daktaro studija „(Melo)dramos. Trys kūno vizualizacijos strategijos“.
Atrodo, kad jums ir Laisvydei svarbu griauti stereotipus. Kokius?
Jeigu Laisvydės paklausia, kiek jai metų, ji atsako nenorinti, jog kūryba būtų vertinama pagal amžių ir lytį. Dažnai menininkai vertinami pagal amžių. Kai studijavau menotyrą, skaičiau begalę meno rinkos knygų apie tai, kaip nustatoma kūrinių vertė ir kaip vertinami menininkai. Kai yra žinomas amžius, pagal jį žiūrima, kokiose parodose menininkas dalyvavo, ką laimėjo ir su kokiais kitais kūrėjais pasirodė. Vyresnio amžiaus menininko kūrinių vertei pasaulinėje meno rinkoje gali turėti įtakos solidus kūrybos katalogas, bendrų parodų su pasaulinio garso menininkais kiekis ar jas rengusių institucijų prestižas. Bet daugelis Lietuvos vyresnės kartos menininkų, dirbusių sovietmečiu ir nesitaiksčiusių su režimu, išvis neturėjo galimybės pasirodyti parodose, jau nekalbant apie tarptautinius projektus ar katalogus.
Kitas aspektas – menininko vertinimas pagal lytį ir visuomenėje nusistovėjęs požiūris į moterį. Norėdama pasiekti tiek pat kiek vyras, moteris turi įdėti daugiau darbo bei pastangų. Laisvydė drąsiai apie tai kalba ir sako, kad menas neturi būti geras ir gražus, menas turi provokuoti ir kelti klausimus. Jos darbuose atsiranda įžūlių nuogų figūrų ir pašėlusių minčių, ji piešia ir nuogus vyrus. Jai nesuprantama, kodėl tik moterys nuogos?! Jeigu dailininkas tapo nuogą moterį, jis yra labai šaunus vyras, o kai Laisvydė, visiška introvertė ir darboholikė, piešia nuogus vyrus, žmonės sako, jog ji arba vyro neturi, arba jai su galva negerai.
Papasakokite daugiau apie Liuksemburgo meno prizą.
Pinacothèque – privatus muziejus Liuksemburge, įkurtas Hervé Lancelino – vieno įtakingiausių meno kolekcininkų Europoje. Čia eksponuojami jo asmeniškai atrinkti XX a. pradžios–XXI a. kūriniai. Pinacothèque bendradarbiauja tiek su Pompidou modernaus meno muziejumi Paryžiuje, tiek su Meksiko miesto muziejumi – iškilių meno įstaigų sąrašas itin platus. Liuksemburgo meno prizas yra kolekcininko įsteigta premija, kurią asmeniškai skiria pats Lancelinas nuo 2015-ųjų. Laisvydė Šalčiūtė buvo viena iš dvidešimt keturių šių metų Liuksemburgo meno prizo konkurso finalininkų, trys jų buvo paskelbti laureatais ir apdovanoti piniginiais prizais. Menininkė laimėjo trečią vietą ir 10 000 eurų premiją.
2015-aisiais pradėtas rengti konkursas sulaukdavo kiek daugiau nei 200 dalyvių. Jame būdavo renkamas vienas laureatas iš dešimties–dvylikos finalininkų ir nugalėtojas. Pastarasis gaudavo 25 000 eurų premiją (nuo 2019 m. premija buvo padidinta iki 50 000 eurų). Šiemet sulaukta net 639 paraiškų, išrinkti dvidešimt keturi finalininkai, o trims laureatams apdovanoti skirta net 80 000 eurų. Pirmos vietos laimėtojai Celinai Portellai iš Brazilijos atiteko 50 000, kanadiečiui Francis O’Shaughnessy – 20 000, o Laisvydė Šalčiūtė pelnė trečią vietą ir 10 000 eurų. Konkurso finalininkus renka muziejus, o laureatus – nepriklausoma komisija, sudaryta iš meno rinkos profesionalų, atstovaujančių įtakingoms meno institucijoms. Vien tai, kad ta komisija vertina ir peržiūri darbus, yra didelis pasisekimas – atsidurti tokių žmonių akiratyje reiškia labai daug. 2017 m. į finalą taip pat buvo patekusi lietuvių menininkė Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė. Kiekvienais metais po premijos įteikimo būdavo eksponuojami finalininkų kūriniai. Šiemet tokio pratęsimo nėra, bet Hervé Lancelinas asmeniškai parašė pasveikinimo laišką Laisvydei. Menininkė iškart po žinios paviešinimo pradėjo gauti kvietimus bendradarbiauti ir rengti parodas užsienyje.
Kokie jūsų ateities planai, kuo ypatinga jūsų darbo koncepcija?
Mano darbą galima įvardinti kaip galerininkė be galerijos. Įsteigti meno galeriją ir pradėti kuruoti menininkus buvo spontaniškas sprendimas. Sprendimą pradėti menotyros magistro studijas lėmė tai, kad tuo metu šefavau vieną jauną dailininkę. Studijuodama rašiau darbus apie Lietuvos menininkų karjeros galimybes, kaip turėtų dėliotis jų karjera ir ką jie turėtų daryti, nes yra tikrai gerų kūrėjų, bet su jais nelabai kas vyksta. Mano idėja besimokant ir rašant darbus ta linkme ir rutuliojosi. Dažnai organizuojame parodas įvairiose komercinėse, dar neįrengtose, parduoti ar nuomoti skirtose patalpose. Jas su profesionalių architektų pagalba laikinai pritaikome menui. Net dvi gan ilgai pirkėjų laukusios erdvės, kuriose 2021 m. rengėme parodas, patraukė dėmesį ir po renginių buvo greitai nupirktos. Studios 85, Subačiaus g. 85, surengėme dvi parodas – Nuojautos ir abejonės bei Pasikartojimai (kuruota aktorių Jolantos Dapkūnaitės ir Arūno Sakalausko), o Pranciškonų parko komplekse esančioje patalpoje, Ydos g. 4-59, vyko Dainiaus Trumpio paroda Skarda ir Dianos Remeikytės paroda Yra skirtumas. Prieššventiniu laiku su 11 menininkų darbais įsikūrėme Liejyklos g. 8. Patalpas galerijai suteikę jų savininkai jau sulaukė nuomininkų peržiūrų.
Kalbant apie tarptautinius galerijos pasiekimus – Contour Art Gallery stendas 2018-ųjų Art Verona meno mugėje sulaukė spaudos dėmesio ir buvo išrinktas į TOP 10 mugės stendų. Minint asmeninius iššūkius: didžiosios Lietuvos šiuolaikinės tekstilės menininkės, tokios kaip Laima Oržekauskienė, Lina Jonikė, Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė – gavo ispanų menininkės, kuratorės Marijos Ortegos pakvietimą surengti parodą Madride. Jų kvietimu būsiu šios parodos kuratorė ir organizatorė. Jau dabar dirbame dideliu tempu, o paroda turėtų įvykti 2023-aisiais. Taip pat 2022 m. gegužę turime atidaryti rokiškiečio menininko Raimondo Gailiūno parodą Rokiškio dvaro muziejuje. Nuolatinę muziejaus ekspoziciją papildysiantys Gailiūno darbai kurs su ja dialogą. Tai – itin daug iššūkių ir drąsos reikalaujantis projektas tiek mums, tiek muziejui.
Pokalbio pabaigoje kartu su Vilma pajuokavome, jog ji parodomis galėtų ne tik viešinti menininkus, bet ir nekilnojamąjį turtą reklamuoti.
Žurnalas „Interjeras.lt pataria“