Kalbino Lina Žukauskaitė
 |
Grafikas Geraldas Šlektavičius (g. 1952) – tylusis maištininkas, ryškia spalva ir tiksliu meistro rankos judesiu kuriantis gyvą, ritmingą meninę tikrovę, priešingą niūrioms istorinėms aplinkybėms ir pilkam kasdienybės fonui. Vėlyvuosiuose darbuose intelektualiai suvaldydamas gamtos stichijas, jis grakščiai sujungia juslinį ir kultūrinį patyrimą. G. Šlektavičiaus darbų yra įsigijęs MO muziejus, Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos dailės fondas, Maskvos dailės fondas, M. K. Čiurlionio galerija Čikagoje, JAV, privatūs kolekcininkai Lietuvoje, JAV, Izraelyje, Vokietijoje, Švedijoje, Prancūzijoje ir kitose pasaulio šalyse.
Gerbiamas Gerardai, prasitarėte, kad visada buvote miesto žmogus. Kaip ši aplinkybė veikė Jūsų asmeninę ir kūrybinę biografiją? |
Mano vaikystė prabėgo Užupyje, kieme šalia senosios vaistinės. Tuometinis rajonas neturėjo nieko bendro su dabartiniu. Jame virė gyvenimas, Vilnelė buvo švari, saulėtą dieną pievelėse deginosi žmonės, maudėsi vaikai. Sereikiškių parke vyko įvairūs renginiai, veikė kino teatras, o ko verti buvo trys bronziniai drambliukai!
Mano mama buvo giliai tikinti moteris ir mus, mažus vaikus, vesdavosi į Šv. Onos bažnyčią. Senoji Vilniaus architektūra, bažnyčioje skambanti vargonų muzika, giesmės, paveikslai – tikra menų sintezė – labai paveikė mane. Jeigu būčiau augęs kitokioje aplinkoje, gavęs daugiau racionalios informacijos, tikriausiai būčiau pasirinkęs kitą specialybę.
1970–1976 m., studijuodamas tuometiniame Vilniaus dailės institute, ne tik įgijote tvirtus profesinės meistrystės pagrindus, bet, nepaisant suvaržymų paženklinto laiko, stipriai praplėtėte savo kultūrinį akiratį.
Nežinau, kokie santykiai tarp dėstytojų ir studentų vyrauja dabar, bet mūsų laikais jie buvo labai šilti. Dažnai lankydavausi Rimtauto Gibavičiaus, Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus dirbtuvėse. Mano jaunystės metais nebebuvo tokio stipraus ideologinio spaudimo, dailininkus pasiekdavo knygos kitomis kalbomis iš Vakarų. Mums taip pat pavykdavo pavartyti jas pas savo dėstytojus. Iki šiol prisimenu, kaip iš B. Žilytės buvau pasiskolinęs knygą apie šveicarų tapytoją Paulį Klee anglų kalba. Veikiausiai viskas būtų susiklostę kitaip, jeigu dėstytojų ir studentų santykiai būtų buvę formalūs ir šalti.
Užsimenate, kad XX a. 8-ajame dešimtmetyje naujus horizontus vėrė Krokuvos meno bienalė.
Krokuvos meno bienalėje galėjai pamatyti pažangiausius viso pasaulio meno atstovų darbus. Tokie pavyzdžiai skatino stengtis. Didžiausią įspūdį 1972 m. ir 1976 m. paliko japonų grafika. Ay-O, Shiro Fukasawos, Akiros Kurosaki pavardės įsirėžė visam laikui. Sužavėjo jų techninis tobulumas. Menininkui tai vienas svarbiausių kūrybos kriterijų. Visada stengiuosi, kad darbuose tiksliai sutaptų klišės ir spalvos.
Kartu su žmona, grafike Birute Stančikaitė, taip pat dalyvaudavote Talino grafikos trienalėse, kurias prisimenate kaip gyvą kūrybinių mainų erdvę.
Lietuvą pasiekdavo informacija iš Lenkijos, o Estiją – iš Suomijos. Prisimenu, kaip nuvažiavę į Taliną visada prašydavome įjungti televizorių (juokiasi). Ekrane transliuodavo sporto varžybas, bet jos, regis, spinduliuodavo laisvės jausmą. Stiprų įspūdį darė estų estampistai, kurie, kaip ir japonai, dirbo itin tiksliai. Šiandien Talino trienalėje gali išvysti naujausias technologijų tendencijas. Regis, matai klasikinį ofortą, o pasirodo, kad tai – skaitmeninis atspaudas.
Jūsų pavardė žymi svarbų posūkį Lietuvos grafikos istorijoje – esate vienas svarbiausių spalvotosios grafikos pradininkų.
Studijuojant tuometiniame Vilniaus dailės institute, spaudos pasaulyje atsirado šilkografijos technika. Kijeve jos mokėsi Eduardas Jurėnas ir Mikalojus Povilas Vilutis. Grįžę jie įkūrė šilkografijos dirbtuves. Man iš karto patiko ši technika, norėjau ją įsisavinti. Šilkografija puiki tuo, kad, kuriant atvaizdą, jo nereikia apversti kaip oforto, litografijos, medžio ar lino raižinio. Spaudžiant daugiaspalvį darbą, ryškūs dažai gerai sulimpa, spalvos ilgai neišblunka. Šilkografijos technika sukūriau ir aukščiausiu balu įvertintą diplominį darbą „Studijų metai“ (1976). Tuo metu trūko reikiamos įrangos, o dažai ir skiedikliai buvo labai nuodingi, todėl, baigęs institutą, grįžau prie klasikinių grafikos technikų.
Nepaisant to, buvote taip ištobulinęs lino raižinio techniką, kad daugelis manė, jog likote ištikimas šilkografijai.
Taip, naudodavau kelias klišes, plonu sluoksniu spausdavau dažą, bet lino raižinį riboja tiražas. Kokybiškai gali sukurti apie trisdešimt atspaudų.
Nedidelis tiražas būdingas visiems Jūsų darbams. Veikiausiai tai buvo sąmoningas pasirinkimas?
Jūsų tiesa. Dailininkui pavojinga be saiko tiražuoti savo darbus, tai neleidžia judėti pirmyn.
Nuolatinė naujumo paieška atspindi žmogaus charakterio savybes: atvirumą ir smalsumą nepalankiomis istorinėmis aplinkybėmis pavertėte džiaugsmingu asmeniniu maištu.
Tikriausiai taip ir buvo. Visada dirbome dviese, todėl stengiausi, kad mūsų darbai būtų skirtingi. Birutė gilinosi į litografiją, o aš į lino raižinį. Ankstyvaisiais kūrybos metais norėjau išnaudoti spalvą. Jos žavesį stipriai pajutau 1970 m. vasarą, padėdamas B. Žilytei ir A. Steponavičiui tapyti Valkininkų vaikų sanatorijos „Pušelė“ freską. Vėlesni mano darbai kartais būdavo kritikuojami kaip pernelyg spalvoti (juokiasi).
Nuolatinis nesutapimas tarp pilkos sovietinės aplinkos ir Jūsų ryškios kūrybinės tikrovės.
Matote, nuo savęs nepabėgsi (juokiasi). Aš nemąstau vaizdais. Mano kūryba prasideda nuo minties. Iš pradžių sugalvoju ir tik tada pamatau vaizdą. Mano paveikslai gimsta kaip idėja, todėl dažniausiai dirbu ciklais.
Jūsų pirmasis ciklas „Studijų metai“ dar fiksuoja gyvenamą aplinką ir tuometinę socialinę tikrovę, tačiau, rodos, kad jau tada ją išgrynina ir apibendrina, paversdamas taiklia kasdienybės freska.
Visiškai teisingai pastebėjote. Diplominis darbas buvo mano pirmasis rimtas kūrinys šilkografijos technika. Jame užfiksuotas ir naujų atradimų, ir spalvos, ir jaunystės metų žavesys. Jau tuomet sugalvojau atspaudus sujungti į vieną temą, ką dariau ir vėliau, jungdamas darbus į ciklus. „Studijų metai“ man atrodo nepasenę ir dabar, dažai visiškai neišblukę.
Idėja kaip atspirties taškas labiausiai išryškėja Jūsų vėlesniuose darbuose. Juose daug gamtos, virstančios stilizuotais ornamentais, geometrinėmis figūromis.
Viskas kyla iš gyvenimo. Studijuodamas turėjau vieną patirtį, kurią užfiksavau „Studijų metuose“. Vėliau patirtis keitėsi, kito ir darbai. Man visada buvo artimas filosofinis, apibendrinantis žvilgsnis.
Ar Jums vis dar įdomu išbandyti ką nors naujo?
Taip, labai įdomu. Technikos sąlygos nuolat keičiasi, todėl nebegaliu dirbti taip, kaip dirbau anksčiau. Nebėra tokio linoleumo, kokį naudodavau savo raižiniams, nebėra staklyčių, kuriomis juos spausdavau. Neseniai grįžau prie piešinio, norėčiau plačiau išbandyti skaitmeninės spaudos galimybes. Vincas Mykolaitis-Putinas yra sakęs: „Jeigu eilėraštyje atspėji kitą žodį, jis yra prastas.“ Dailininkas taip pat turėtų vengti pasikartojimo. Kūryboje svarbiausia neprarasti laisvės.
Daugiau nuotraukų:
Žurnalas „Interjeras.lt pataria“