Tekstas: Silvijos Juozelskytės, tekstilės menininkės, dizainerės, LDS tekstilės sekcijos pirmininkės
Fotografijų autorius: Giedrius Akelis
Rugpjūčio 30 d. – rugsėjo 24 d. Vilniuje, Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Arka“, vyko 10-oji tekstilės meno bienalė. Jos kuratorės – Žydrė Ridulytė ir Silvija Juozelskytė. Parodų lankytojai ir tekstilės meno gerbėjai šiemet buvo pakviesti į bienalę, kurioje daug dėmesio buvo skiriama vizionieriškiems menininkų žvilgsniams atskleisti. Menininkų žvilgsniai krypo ne tik naujų medžiagiškumo elementų ieškojimą – kūriniais siunčiama žinutė tvarumo, klimato kaitos, vartotojiškumo ar su šiandiena susijusiomis skaudžiomis, aktualiomis Ukrainos temomis.
Šiais metais išsigrynino (apie 20) ir bienalės dalyvių skaičius, buvo pakviesta dalyvauti nemažai jaunesnės kartos atstovų. Galerijos erdvės nebuvo perkrautos kūrinių, darbai buvo eksponuojami su erdvės atsarga, tad jie vienas kito neužgožė, tik dar labiau vienas kitą papildė ir mezgė saikingus (glaudžius) dialogus.
Kuriančio menininko studija ar dirbtuvės atrodo maža laboratorija. Iš kitos pusės, kūrėjams labai pasisekė, jog jiems netaikomos jokios specialios „meno mene“ formulės, kad galėtų kurti. Jie gali drąsiai improvizuoti ir eksperimentuoti. Tad kviečiu skirti laiko ir pasižvalgyti po vykusios parodos erdves.
Pradėsiu nuo to, kad galerijos palėpėje buvo atverta nauja ekspozicijos erdvė, kurioje dar niekada nebuvo eksponuojama jokia paroda. Čia paslaptingai įsikūrė atskiras Jolantos Sendaitės-Paulauskinės kūrybinės laboratorijos kabinetas, kuriame menininkė bando atkurti audinį kaip žmogaus antrąją odą. Ji tyrinėja bakterinę celiuliozę, užaugintą per natūralią kombučios gėrimo fermentaciją ir iš jos kuria gyvus audinius, kurie gebėtų simbiotiškai sąveikauti su kūnu. Iš kūrybinių tyrimų laboratorijoje užaugintų bioaudeklų siuva drabužius kaip simbolius. Jolanta tyrinėja, ar dėvimos tekstilės medžiagos iš tiesų galėtų veikti kaip antroji oda.
Jolanta Sendaitė-Paulauskienė. „Kismo perspektyva“. Instaliacija 2022m. Bakterinė celiuliozė užauginta kombučios gėrimo natūralios fermentacijos metu
Kitoje ekspozicijos erdvėje pasitinka gurmaniškai atrodantys darbai, primenantys sveikuoliškus ar žaliavalgiškus skanėstus. Jie labai vilioja paragauti. Tai – Indrės Spitrytės instaliacija „Vegetuojanti tekstilė“ ir menininkių dueto Editos Sabockytės-Skudienės ir Alevtinos Ščepanovos instaliacija „Nojaus lysvės“. Šiai instaliacijai sukurti panaudoti: kviečiai, rugiai, miežiai, avižos, vikiai, rapsai, ožragės, ridikai, burokėliai, agurkai, porai, raudonieji kopūstai, garstyčios ir lininiai siūlai. Menininkių duetas ne kartą yra pateikęs bendrų instaliacijų, o šį kartą palietė gan skaudžią karo temą. Greičiausiai ne vienas susimąsto, kas atsitiktų su Žemės planeta, jei ją ištiktų gamtos katastrofa? Kas nutiktų su gyvūnais ir su augalais? Klimato kaita vis labiau verčia svarstyti apie tokius scenarijus ir galimas išeitis. Todėl tam kuriami augalų sėklų bankai, dar vadinami „pasaulio pabaigos saugyklomis“.
Tai viena iš priemonių, skirtų Žemės augalijos rūšims saugoti. Rusijos karinių pajėgų smūgiai sunaikino Ukrainos šiaurės rytiniame Charkivo mieste veikusį unikalų augalų genetinį banką: jame buvo saugoma daugiau kaip 160 tūkst. augalų rūšių ir veislių pavyzdžių iš viso pasaulio, rinktų ištisus dešimtmečius. Prieš šimtmečius išvestų veislių pavyzdžių nebebus įmanoma atkurti, nes šios kolekcijos buvo visiškai sunaikintos. Yra daugybė augalų, iš kurių išgaunami įvairūs tekstilės pluoštai. Mums, lietuviams, gerai žinomi linai. Iš jų stiebo antžeminės dalies išgaunamas lininis pluoštas. Menininkių duetas instaliacijos pagrindą užkloja prijuoste, megzta iš lininių siūlų. Instaliacija mums tarsi primena, kad dauguma tekstilės pluoštų yra augalinės kilmės.
Indrė Spitrytė „Vegetuojanti tekstilė“. 2022 Instaliacija. Augalinės kilmės bioplastikas, skirtingų rūšių dumbliai, bakterinė celiuliozė, pomidorų odelės.
Indrės Spitrytės instaliacija „Vegetuojanti tekstilė“ – tai ekspozicija, reprezentuojanti eksperimentinę kelionę per naujojo medžiagiškumo paieškas. Ši kelionė prasideda nuo eksperimentų laboratorijoje, kurioje maži bandymai išauga į didesnius atradimus. Tekstilė augimo metu susijungia, suauga su asmeninėmis patirtimis, istorijomis bei prisiminimais. Instaliacijoje – augalinės kilmės bioplastikas, skirtingų rūšių dumbliai, bakterinė celiuliozė, pomidorų odelės. Siekiant pakeisti kenksmingus procesus tvariais, atsigręžiama į natūralią aplinką, ieškoma atsakymų gamtoje, plečiant biomedžiagų gamybos ribas ir ekologinę sąmonę puoselėjančią kūrybą.
Bienalėje eksponuojami vilnos vėlimo technika atlikti kūriniai. Neseniai 20-ajį kūrybinį jubiliejų paminėjo tekstilininkių grupė „Baltos kandys“: Austė Jurgelionytė-Varnė, Karolina Kunčinaitė, Miglė Lebednykaitė, Rasa Leonavičiūtė, Laura Pavilonytė-Ežerskienė ir Julija Vosyliūtė. Instaliacija „Spartakas“ nukelia mus į senus tarybinius laikus. Tarsi archyve ant medinių lentynų išrikiuoti įvairaus dydžio, natūralių vilnos spalvų, rankomis nuvelti veltinukai primena to laikmečio parduotuvės prekystalį. Visi gaminiai su originaliomis gamintojo etiketėmis.
Spartakas. 2021-2022
Kitados Anykščių fabrike „Spartakas“ velti įvairių spalvų bei dydžių batukai, kepurės bei kiti neaustiniai gaminiai buvo tiekiami visai Tarybų Sąjungai. Fabriko istorija, prasidėjusi dar tarpukario Lietuvoje, mena, kaip 1922 m. buvo įsteigta vilnų karšimo ir verpimo dirbtuvė. 1940-aisiais ji buvo pavadinta „Vailoku“. Veltinio instaliacija sukurta naudojant išmesti pasmerktus tekstilės gaminius. Tai, kad jie net nebuvo panaudoti ir jau nebėra aktualūs kaip dėvimi objektai, byloja ir apie nuolat besipildančią ir perteklinę tekstilės gaminių rinką. Didžiulė šiandienos pasaulio ekologinė problema – daiktų perteklius. Ją sukėlė industrinės revoliucijos, greitesnių ir pigesnių gamybos būdų atradimas.
Menine žinutė atkreipti dėmesį į gamtos taršą, ekologinę krizę ir asmeniškai permąstyti vartojimo mastą ir antrinių žaliavų panaudojimą skatino Eglės Gandos Bogdanienės instaliacija „Mergaitė“ (200 x 200 x 200 cm) apimtinės formos skulptūrinė figūra iš natūralios vilnos ir nailono pluošto, gauto perdirbus padangas atlikta smaigstymo, daigstymo, formavimo būdu. Pasaulyje kasmet yra pagaminama apie 2,7 milijardai padangų vienetų. Susidaro dideli padangų kiekiai, kurie nėra tinkami naudoti. Paprasčiausias šių atliekų šalinimo būdas yra deginimas ir šalinimas į sąvartynus. Tačiau šie įprasti metodai išskiria šiltnamio efektą sukeliančias dujas bei kitus teršalus. Padangos tekstilė – padangoje esantis tekstilinis tinklas, kuris išlaiko padangos formą ir taip ją sustiprina. Konstrukciniam tinklui gaminti dažniausiai naudojamas poliesteris, nailonas, HDPE ir kt.
Edita Sabockytė-Skudienė ir Alevtina Ščepanova. „Nojaus lysvės“. 2022 Instaliacija. Linas, kviečiai, rugiai, miežiai, avižos, vikiai, rapsai, ožragė, ridikai, burokėliai, agurkai, porai, raudonieji kopūstai, garstyčios. Mezgimas, daiginimas, džiovinimas.
Bienalėje dalyvavo menininkai, ištikimi klasikinio gobeleno technikai. Šių meistrų audimo braižas jau atpažįstamas, tad jų nesumaišysi su kitais autoriais. Tai žymiausi Lietuvos tekstilės kūrėjai, pelnę daugybę prestižinių tarptautinių apdovanojimų, Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijos laureatai – Laima Oržekauskienė-Ore ir Feliksas Jokubauskas. L. Oržekauskienės darbe „Suolas“ (130 x 400 cm) klasikinio gobeleno technika derinama su skaitmenine spauda, kartu įaudžiama aukso spalvos siūlų – juos menininkė plačiai naudoja savo kūryboje. Šį kartą Feliksas Jokubauskas su tapytoja Dalia Kasčiūnaite bendrą kūrinį pavadino „Juodos saulėgrąžos“ (130 x140 cm). Jį skyrė Ukrainos įvykiams atminti.
Kitokia audimo technika – skaitmeninis žakardas. Tai – kompiuterizuotos audimo staklės, kurių technika leidžia moderniau austi, bet reikalauja daug įgūdžių. Kristina Daukantytė-Ass šiuo metu gyvena ir kuria Norvegijoje. Parodoje buvo eksponuojami du jos darbai „Unweaving V“ (150 x 250 cm) ir „Kai sprogsta tyla“ (150 x 300 cm). Anot menininkės, turi eksponuotis erdvėje, toks užmanymas, nes labai įdomu stebėti išvirkščią (blogąją) kūrinio pusę. Tekstilėje visada įdomi ir blogoji (išvirkščioji) pusė: čia atsiskleidžia visas siūlų žaismingumas, persipynimai, spalvų perėjimai. Kūrinio centre – didžiulis ovalas, primenantis kokoną ar kiaušinį. Tai – gyvybės pradžia, gamtos atbudimo, atgimimo simbolis.
Vis daugiau į tekstilės pramonės žiedinę gamybą įtraukiamas perdirbtas plastikas bei plastikiniai buteliai. Iš jų gauti siūlai naudojami kilimams ar tekstilinei avalinei gaminti. Iš perdirbto plastiko pagamintais EkoNat siūlais ataudžia Monika Žaltauskaitė-Grašienė Žaltė. Menininkė pristatė WWW (Women oWn Writing) kūrinį (250 x 420 cm), kompiuterinio žakardinio audimo technologija, ekomedvinė, Čia naudojamos ekomedžiagos simboliškai suaudžia jūros ir dangaus vaizdą, vis primindamos mums apie ekosistemos vienovę. Horizontą užklojantis audeklas yra kaip tinklas, kuris tvyro ore, koduodamas mums atmintį, patirtį ir buvimą čia ir dabar.
Atskiroje erdvėje demonstruoti dviejų menininkių videodarbai lyg pratęsė pačios Monikos Žaltauskaitės-Grašienės Žaltės jūros ir kalnų peizažo mintį. Pasineri į vandenų gelmes ir matai Lolitos Tučinskaitės instaliaciją „Mikrodumbliai-mikrokosmosas“. Meninį projektą sudaro kelių rūšių jūrinių mikrodumblių, tokių kaip Porphyridium purpureum, Chlorella vulgaris, instaliacija ir jų projekcijos. Instaliacijoje esantys mikrodumbliai simbolizuoja gyvąją gamtą. Svarbu pastebėti, jog mikrodumbliai yra ekologiškas, netoksiškas objektas. Kūriniui pasirinkti mikrodumbliai yra universalūs organizmai, kurie ne tik vykdo fotosintezę, bet ir yra plačiai naudojami biokurui gaminti.
Eglė Ganda Bogdanienė instaliacija „Mergaitė“ 2022 m. Natūrali vilna ir nailono pluoštas, gautas perdirbant padangas. Smaigstymas, daigstymas, formavimas. 200x200x200 cm. / Grupė „Baltos kandys“ ( Austė Jurgelionytė-Varnė, Karolina Kunčinaitė, Miglė Lebednykaitė, Rasa Leonavičiūtė, Laura Pavilonytė-Ežerskienė, Julija Vosyliūtė). Instaliacija „Spartakas“ 2021-2022 m. Medinės lentos, veltinio batukai.
Natalia Vilkialienė Timelapse. Riba – „Lim“ Eksperimentas Physarum polycephalum yra vienaląsčių organizmas, priklausantis amebinių šeimai, kitaip tariant, tai – gleivėtasis pelėsis. Kuris jam palankioje bespalvėje ir beskonėje terpėje gali užaugti iki 10 kvadratinių metrų.
Atskira audimo technika išsiskyrė Jelenos Škulienės „My day: la guerre et la paix. Exit“ darbas, sukurtas iš vario, nailono, atausto plona varine viela, ir ryškių poliesterio siūlų. Toje pačioje salėje Elingos Garuolytės kūrinys „Limbo“ spalviškai papildė ekspoziciją.
Arčiau medicinos – Elzės Sakalinskaitės-Beinaravičienės sveikatinamųjų aksesuarų-įtvarų kolekcija „Nuo subjekto iki objekto“ sujungė medicinos ir estetikos sritis, atlieka gydomąją ir puošybinę funkciją. Liucijos Jūratės Kryževičienės-Hutcheo instaliacija „Šalnos paliesti“ sukurta iš metalinio tinklo, lašelinių vamzdelių.
Lina Ringė pristatė „Šviesių gelmių, lengvo nykimo“, 5 nykstančių objektų instaliaciją. Ji eksperimentuoja su įvairiomis medžiagomis gyvūninės kilmės žarnomis, pūkais, vėžių ūsais, sukultūrintais perlais, lavos akmenimis. Priėjęs arčiau, tarsi mažyčiuose akvariumuose gali regėti išdėliotus objektus, kurie, anot menininkės, nyksta natūraliai, kaip nyksta gležna struktūra – medžiaga, iš kurios jie pagaminti. Juos veikia drėgmė, oras, suspaudimai, kandys, likimas...
Kitos srities menininkas – skulptorius Andrius Erminas yra gerai žinomas dėl savo konceptualių skulptūros objektų bei instaliacijų, kuriuose neretai pastebimos įvairios jautrios ribinės būsenos. Kūriniuose menininkas dažnai taiko tekstilines raiškos priemones. Erdvinė, skulptūrinė instaliacija „Šešėlis 1-3“ buvo eksponuojama galerijos vidinio kiemelio balkone. Darbai, atlikti iš bituminės stogo dangos, atrodė kaip rankomis austo audinio ar mezginio raštas, o lenktos, banguojančios linijos puikiai atkartojo Vilniaus senamiesčio čerpinio stogo linijas.
Laima Oržekauskienė – Ore „Nature Morte“ 2021 m. Dvigubas rankinis audimas, skaitmeninė spauda, įvairūs pluoštai 130x400 cm / Kristina Daukintytė Aas – „Unweaving V“, 2020 m. „Kai sprogsta tyla“, 2021m. Skaitmeninis žakardas.
Lenkijos tekstilės menininkių paroda „Sujungti iš naujo“ („Reconnected“)
Svarbus bienalės akcentas, tęsiantis tradiciją pristatyti ir lydinčias užsienio menininkų parodas. Šį kartą – iš Lenkijos tekstilės menininkių Ludwikos Żytkiewicz-Ostrowskos, Izabelos Wyrwos ir Magdalenos Soboń paroda „Sujungti iš naujo“ („Reconnected“). Pasauliniu mastu pripažintos, ne vieną reikšmingą apdovanojimą pelniusios trys menininkės pateikė labai vientisą, išgrynintą kolekciją. Kūriniai atlikti skirtingomis autorinėmis technikomis, o bendras ir pagrindinis jų darbo elementas – kontaktas su medžiaga. Menininkėms labai svarbus gamtos ir žmogaus santykis. Kiekviena iš jų paliečia panašias gamtos sritis. Per šį žavėjimąsi gamtos tobulumu ir pavaizduoja žmogaus bei jį supančio pasaulio santykių sudėtingumą.
Ludwika Żytkiewicz-Ostrowska yra Shibori Agashi – japonų audinių dažymo meno puoselėtoja. Ji šia technika kuria reljefus, objektus ir instaliacijas. Magdalena Soboń – vizualioji menininkė, kurios specializacija – rankų darbo popieriaus menas. Kurdama objektus ji naudoja pačios paruoštas natūralias medžiagas. Čia svarbiausias vaidmuo tenka struktūrai ir tekstūrai. Izabela Wyrwa – aktyvi ne tik tekstilininkė, bet ir piešėja. Jos menas kilęs iš piešimo tradicijos, darbai paišomi ne popieriaus lape ar tapomi drobėje, o tampa tikra trimate erdve.
Tekstilė – labai įvairi, mene ji išplaukia iš savo ribų, palikdama laisvę kurti. Dizaine – ji konceptuali, aprangoje – praktiška, madinga, saugi (atšvaitai, gelbėjimo drabužiai, techniniai drabužiai), sporte padeda pasiekti puikių rezultatų ir rekordų. Tekstilės medžiagiškumas traukia stebėtoją susipažinti su audiniu: jį norisi liesti, patirti, įjungti sensorines jusles, jausti, iš ko jis pagamintas.
Nuotraukų galerija:
Žurnalas „Centras“