Architektai: Rolandas Liola, Arūnas Liola,
Edgaras Neniškis, Enrika Geštautaitė (Arches)
Realizacija: 2018 m.
Nuotraukų autorius: Norbert
Tukaj
Kas svarbiausia kuriant nedidelės kvadratūros namą? Tokį klausimą sau kėlę architektai išgrynino šiuos tikslus: vienas aukštas, funkcionalumas, estetika – jos vientisumas, humaniškas mastelis, kontekstualumas, vidaus ir išorės erdvių susijungimas, atvirumo bei privatumo suderinamumas, fizinis ir emocinis komfortas, erdvių ir tūrių kitimas (judesys). Sutelkę dėmesį į šiuos elementus, projektuotojai išgrynino racionalią, dinamišką, su aplinka susiliejančią struktūrą.
Judantys kubai įsikūrę užmiesčio pušyne. Monumentali ir charakteringa, kankorėžį primenanti struktūra einančius keliu stebi pro ažūrišką metalinę tvorą. Kontekstualiai įsiliejantis į aplinką statinys aiškiai atliepia miško identitetą.
Namas susideda iš kelių prastumtų kubo formos tūrių. Jiems prasislenkant tarpusavyje kuriamos tarpusavio mini erdvės – kiemeliai. Vidaus erdvės atsiveria vis į kitą – asmeninę kiemo erdvę. Dėl didelių vitrinų vidus atsiveria, susijungia su išore, kuria atvirumo ir erdvumo pojūtį, o aklinomis sienomis tarsi užsidengia nuo prašalaičių žvilgsnių. Suskaidytą aklinų sienų ritmiką nuo įvažiavimo pusės keičia atsiveriantis, daug įstiklintų plokštumų turintis kiemo fasadas. Erdvės susijungia. Kiemas tampa neatsiejama vidaus erdvių dalimi, medinė terasa tartum praplečia patalpas. Formų judesys ne tik suteikia pastatui dinamikos, bet ir sudaro sąlygas atsirasti naujiems rakursams ir navigaciniams scenarijams.
Vieno aukšto statinio suplanavimas kompaktiškas ir paklūstantis kompozicinei logikai. Tradiciškai šiaurinėje pusėje sutelktos sanitarinių mazgų ir techninės patalpos, bendroji erdvė orientuota į vakarus, miegamieji – vakarinėje pusėje. Koridorius yra tarsi stuburas, jungiantis skirtingų funkcijų zonas (kubus).
Interjero erdvės pripildytos dienos šviesos ir kiekviena turi savą „paveikslą“ – atsivėrimą į išorę. Tūrių smulkumas ir vienaaukštiškumas kuria jaukumo ir saugumo jausmą. Tamsios, horizontalios vitrinų detalės suskaido ir tarsi slepia stogo masyvumą. Didelės vitrinų plokštumos savo lengvumu kuria atsvarą aklinoms tūrių sienoms. Visi sprendiniai tarytum papildo vienas kitą ir kuria bendrą visumą.
Charakteringiausias eksterjero bruožas – variu apdailintos sienų plokštumos. Matiškai žvilgėdamos jos tarsi formuoja kiautą, kuris suteikia struktūrai monumentalų ir kontekstualų veidą.
Judantys kubai – tai nedidelės apimties projektas, kuriame siekiama harmonijos ir kokybės. Paprastumas, lakoniškumas, humaniškas mastelis. Išskirtinis dėmesys išorės ir vidaus erdvių sąrangai. Kintančių erdvių pulsavimas sukuria judesio, ritmikos pojūtį. Šį „pasakojimą“ tęsia bareljefiniai lauko fasadai, papildo interjero sprendiniai. Kuriamas nedalomo vientisumo ir ryšio su aplinka pojūtis.
Daugiau nuotraukų:
Žurnalas „Centras“