Interviu su miesto vyriausiuoju architektu Mindaugu Pakalniu
Kalbino: Vytautas Gurevičius
Fotografijos: Sauliaus Žiūros
Vyriausiasis miesto architektas Mindaugas Pakalnis ir Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius
Pagal kurį Vilniaus miesto bendrąjį planą mes gyvenome iki šiol?
Iki šiol mes gyvenome pagal 2007 m. vasario 14 d. patvirtintą miesto bendrąjį planą, kuris buvo rengtas dar kylant anam nekilnojamojo turto burbului, remiantis tuo metu galiojančiais teisės aktais. Tai buvo labiau strateginio pobūdžio dokumentas, kuriame buvo tik 18 skirtingų funkcinių zonų su savitais teritorijų plėtojimo reikalavimais. Visi konkretūs reikalavimai kvartalams ar sklypams būdavo numatomi detaliuosiuose planuose. Pagrindinės šio plano problemos atsirado, kai 2014 m. Seimas priėmė naują Teritorijų planavimo įstatymą, pagal kurį, nesant detaliojo plano, savivaldybės turi derinti projektus ir išduoti leidimus pagal miesto bendrąjį planą. Taip apeinamas detaliojo plano etapas... Didelėje miesto teritorijos dalyje, išnaudojant maksimalius užstatymo intensyvumo parametrus, tapo galima statyti iki 9 aukštų pastatus, neatsižvelgiant į konkrečioje teritorijoje susiformavusį kontekstą. Dažnai buvo manipuliuojama pastatų paskirtimi: dokumentuose nurodoma komercinė (viešbučio) paskirtis, siekiant didesnio intensyvumo galimybės, o realiai pastačius parduodami butai. Be abejo, buvo ir daugiau priežasčių keisti bendrąjį planą – per tiek metų pasikeitė miesto vystymo iššūkiai ir gyventojų lūkesčiai.
Ar galėtumėte įvardinti 3 pagrindinius skirtumus tarp 2007 ir 2021 m. patvirtinto dokumento?
Pirmas. Šiame, jau galiojančiame, bendrajame plane yra daug daugiau konkretumo, jame nusileista iki kvartalo lygio. Numatyta, kokia tame kvartale vyrauja tipologija, koks erdvės ir statinių plotų santykis. Pagal tai nustatyti konkretaus kvartalo reglamentai. Tai padės išsaugoti kiekvienam kvartalui būdingą struktūrą ir neleis atsirasti „svetimkūniams“.
Antras skirtumas. Žymiai tikslesnė ir konkretesnė gamtos ir kultūros paveldo apsauga. Tiksliai nustatytos gamtinės vertybės – vertingi šlaitai, vandens telkiniai, želdynų zonos, kurias privalėsime išsaugoti. Pavyzdžiui, prie šlaito pastačius didelį pastatą vizualiai sunaikinamas pats šlaitas, todėl prie gamtinių elementų ribojamas pastatų aukštis. Taip pat, remiantis naujausio 3D modelio duomenimis, reglamentuota Senamiesčio teritorija – apie ją senajame dokumente buvo nepasakyta nieko. Rengiant projektus, buvo remtasi 3 skirtingais, kartais vienas kitam prieštaraujančiais Senamiesčio statybas reglamentuojančiais dokumentais. Dabar naujajame bendrajame plane yra aiškiai nustatyti aukščiai, tankiai, intensyvumai, galimos užstatymo tipologijos.
Trečias labai svarbus dalykas – urbanistiniai reglamentai, kurių iš viso nebuvo senajame plane. Tai yra skatiname, kad pirmuosiuose pastatų aukštuose kurtųsi ne garažai, o paslaugų paskirties patalpos, pavyzdžiui: parduotuvės, salonai, vaikų darželiai. Skatinama, kad automobiliai būtų statomi ne kiemuose, bet po žeme. Jeigu bus daromi šie sprendimai, bus galima 10 proc. pasididinti užstatymo intensyvumą. Naujame plane užstatymo intensyvumai smarkiai sumažėję, kai kur net iki 2 kartų, bet, pasirėmus šiuo skatinamuoju argumentu, galima tikėtis subalansuoti verslo ir miesto interesus. Centrinėje miesto dalyje nebeleisime statyti automobilių priešais fasadą, o ieškosime būdų juos parkuoti gatvėje.
Kaip atsispindės mūsų gyvenime perėjimas nuo 18 reglamentuotų zonų į 3 300 atskirų kvartalų reglamentavimą? Ar nekils konflikto tarp atskirų kvartalų poreikių, privačių zonų ir visuomenei aktualių praėjimų, ryšių tarp miesto dalių komunikacija?
Daugiau funkcinių zonų reiškia dagiau tikslumo ir konkretumo. Daugiau garantijų gyventojams, kad jų gyvenamoji aplinka išliks ar keisis pagal aiškiai apibrėžus principus.
Atsakydamas į antrąją klausimo dalį pabrėžčiau, kad miestas yra viešųjų ir privačiųjų erdvių junginys. Mes išgyvename socialistinio miesto transformacijos laikotarpį, grįžtame prie tradicinio miesto erdvinės sandaros. Socializmo laikotarpiu, panaikinus privačią žemės nuosavybę, bendrame plote buvo statomi tipiniai namai, kuriuose vienoduose butuose turėjo gyventi laimingos darbininkų šeimos, o aplink namus, pievose, žaisti jų vaikai. Tokia buvo vizija ir iliuzija. Bet taip neatsitiko. Jau devintajame praeito amžiaus dešimtmetyje Europoje buvo pripažinta, kad ši idėja nepasiteisino. Buvo grįžta prie viešųjų ir privačių erdvių diferenciacijos. Turi būti aiškiai atskirta, kur yra bendrai naudojami praėjimai, skersgatviai, o kur jau prasideda privati kiemo teritorija. Tai būdinga mūsų taip mėgstamam Senamiesčiui, Naujamiesčiui. Ir, beje, naujiesiems projektams. Tarkime, Naujamiestyje yra XIX a. suplanuota stačiakampė gatvių struktūra, o kvartalo viduje vingiuoja senesnės gatvelės: Mortos, Amatų ir kitos, kurios tikrai liks kaip praėjimai per kvartalą. Jos taip pat jungs kvartalėliuose kuriamas viešąsias erdves, skverelius. Kiemai šiuose kvartaluose privatūs, į juos prašalaitis patekti negali. Mūsų tikslas – diferencijuoti erdves. Geras pavyzdys – naujas Paupio projektas. Jame aiškiai atskirtos gyvybės kupinos viešosios erdvės: Aukštaičių gatvė ir aikštė, Vilnelės krantinė, skersiniai ryšiai, Turgaus aikštė ir privatūs pastatų kiemai, kuriuose žaidžia gyventojų vaikai ir kur nebepateksi be šeimininko sutikimo. Šiuo keliu nuėjo dauguma miestų. Abejojantiems įrodymas yra Paryžiaus priemiesčiai, kurių konversija – vienas didžiausių iššūkių miesto valdžiai. Todėl mes sieksime, kad privatus (bendruomenių ir bendrijų) interesas atsirastų ir mikrorajonuose, kur, išlaikant komunikacinius ryšius tarp kvartalų, kurtųsi ir būtų privačiai tvarkomi atskirų namų kiemai.
Ar mes jau esame pasirengę tokioms permainoms? Dažnai bendrijos neįgali susitarti dėl elementarių dalykų, o jūs tikite, kad kiemai neliks apleisti ?
Taip, tokių problemų gali kilti, bet tai sprendžia kitos savivaldybės iniciatyvos. Bendrasis planas šiuo atveju tik nustato gaires. Jau dabar savivaldybė skiria 15 eurų vienam kvadratiniam žemės metrui subsidiją tiems, kas nori susitvarkyti savo kiemą. Bet tai jau kitas mūsų darbo etapas – rajonų atnaujinimo planai ir programa „Miestas +“. Šiuo metu dirbame ties Karoliniškių planu, kuriame bandome išgryninti viešąsias ir privačiąsias teritorijas. Tikiuosi, kad kartu su partneriais: seniūnija ir agentūra „Atnaujinkime miestą“ rudenį jau šį planą turėsime. Manau, jog nieko per prievartą padaryti nepavyks, reikės žmonėms parodyti galimybę ir įtikinti juos šia galimybe pasinaudoti. Geri pavyzdžiai Olandijoje, Lenkijoje, Vokietijoje rodo, kad, esant bendram savininkų interesui, galima investuoti į savo pastato ir aplinkos pagerinimą, kartu pagerinti gyvenimo kokybę ir pakelti savo turto vertą. Su laiku turėtume prieiti prie tokio tipo projektų. Jeigu įsigilintume, tai mikrorajonuose dažnai išvis nėra miesto požymių, nes yra tik keliai (ne gatvės, bet būtent keliai) ir gyvenamieji pastatai, o kur šeimyninės kavinukės, kirpykla ar kitos paslaugos? Taip, Vilniuje gyvena 300 000 žmonių. Kodėl daug jaunų ir veiklių žmonių juda į Naujamiestį ar kitus centro rajonus? Nors statistika rodo, kad tuose rajonuose ir želdynų mažiau, ir tarša didesnė, juos traukia paslaugų infrastruktūra, esanti pirmuose pastatų aukštuose, ir pramogų pasirinkimas. Bendrajame plane nustatėme tik mikrorajonų atnaujinimo gaires, o toliau viskas bendruomenių rankose.
Pastebėjau, kad plane išplėstas centro plotas, kur dabar bus centras?
Tai yra mūsų siekis, kad centrui būdingas gyvenimo būdas, paslaugų gausa, kokybiškos viešosios erdvės ir infrastruktūra plėstųsi. Jeigu šiuo metu paklaustum, kur yra centras, atsakymas būtų: Senamiestis, Naujamiestis ir dešinysis Neries krantas. Bet mes norime, kad jau ir Žirmūnai iki Kareivių gatvės, Žvėrynas, Antakalnis ir net Žemieji Paneriai taptų centru, nes tam jau yra visos reikalingos prielaidos ir galimybės. Ką turime padaryti, kad taip atsitiktų? Visų pirma turi būti kokybiškos viešosios erdvės su paslaugomis, ką dabar jau matome Naujamiestyje. Turi būti daugiau tankio, daugiau veiksmo, tačiau kartu turi būti aiškiai atskirtos privačiosios erdvės nuo visuomeninių, nes privatumo poreikis visuomet išlieka. Žvėrynui ir Žirmūnams vienodo sprendimo būti negali, nors dėl Kęstučio gatvėje natūraliai atsiradusios aukšto lygio interjero salonų ir paslaugų įmonių koncentracijos Žvėryno prestižas dar labiau išaugo. Tai yra gerosios transformacijos pavyzdys, kurį reikėtų toliau skatinti ir puoselėti. Šiuose rajonuose būtina pakeisti pėsčiųjų takų dangą, pritaikyti jas pasivaikščiojimui ir įrengti dviračių takus, kad žmonės nebūtinai važiuotų į Senamiestį, o turėtų galimybę pailsėti ir apsipirkti šalia namų. Taip atsiranda daugiau lokalių centrų, kurie pakeičia gyvenseną visame rajone.
Ką galite pasakyti apie judėjimo mieste perspektyvą? Ar pagaliau atsiras aplink Senamiestį galimybės palikti automobilius?
Iki 2015-ųjų dominavo judėjimo automobiliu kultas, tai yra norėta, kad su automobiliu būtų įmanoma privažiuoti visur ir visada, jį patogiai priparkuoti ir dar gerai būtų, jog už dyką. Suvokus, kad mūsų kompaktiškame miesto centre greitai negalės tilpti visi norintys atvykti nuosavu automobiliu, teko keisti strategiją. Buvo sukurtas darnaus judumo planas, kuriame buvo kompleksiškai pažiūrėta į šią problemą. Dviračių takų jungimas į bendrą tinklą tapo vienu iš prioritetų, siekiant, kad su dviračiu ar paspirtuku saugiai galima būtų pervažiuoti iš vienos miesto dalies į kitą. Ši galimybė tarsi sniego kamuolys paskui save patraukė elektrinių paspirtukų nuomos galimybes ir nuosavų dviračių vartojimo intensyvumą. Alternatyvus judumas per pandemijos laiką išaugo 2 kartus. Bet dar daug jungčių mieste trūksta ir tai nėra gera naujiena. Bendrajame plane tikrai šie dalykai yra numatyti ir jų poreikis įvertintas.
Esame numatę zonas automobilių stovėjimo aikštelėms įrengti, kurios kol kas privataus intereso operuoti jomis nepritraukė. Ko gero, tai yra dar gana rizikingas verslas, kuriam reikia daugiau kaip 80 proc. užpildymo garantijos. Be to, šiuo metu kuriasi automobilių aikštelės prie visų naujų privačių objektų, kuriais verslas mielai dalinasi su norinčiais. Kuriasi nepriklausoma, decentralizuota stovėjimo aikštelių struktūra. Čia kuriame bendrą informavimo sistemą, kad galima būtų nesunkiai pasirinkti galimybes.
Kaip atspindėtos paveldosaugos ir gamtosaugos problemos naujajame bendrajame plane?
Esame nubrėžę labai aiškią skirtį, kad centrinėje Vilniaus dalyje yra ne tik Senamiestis, bet ir jo apsauginėje zonoje esančios saugomos teritorijos: Naujamiestis, Markučiai, Užupis ir kt. Visa tai ir yra istorinis Vilniaus centras. Dabartiniame dokumente nustatyti reglamentai tam atvejui, jeigu ten, kur yra tokia galimybė, būtų statomas naujas objektas. Kadangi bendrajame plane nustatytos tik maksimalios galimybės, viską tektų derinti konkrečiu atveju, konkrečiame kontekste. Dar turėtų būti atsižvelgiama į Senamiesčio specialųjį planą, kuriame turėtų būti apibrėžiama, kas toje konkrečioje vietoje saugoma. Šį dokumentą turi parengti valstybė, nes ji atsakinga už Vilniaus senamiesčio apsaugą prieš UNESCO. Kaip minėjau anksčiau Vilniuje yra bene 3 Senamiesčio apsaugą reglamentuojantys dokumentai, kurie kartais prieštarauja vienas kitam. Juose taip pat daug literatūrinio teksto, o ne aiškaus reglamento. Ši „poezija“ sukuria daug neaiškumų ir vietos interpretuoti bei spekuliuoti. Jais remdamiesi, kai kurie bando teigti, kad Vilnius turėtų likti toks, kaip buvo Vytauto Didžiojo laikais.
Norėdami apsiginti nuo šių kraštutinių nuomonių, mes, pasitelkę nepriklausomus ekspertus, papildomai darėme bendrojo plano sprendinių poveikio Senamiesčiui vertinimą, remdamiesi UNESCO taikomais poveikio paveldui vertinimo kriterijais. Tai yra racionali ir pokyčius leidžianti vertinimo kriterijų sistema, kuri nereikalauja stabdyti gyvenimo saugomose teritorijose. Vertinant didelę reikšmę turėjo faktas, kad pagal senąjį planą daugelyje vietų greta Senamiesčio galima buvo statyti iki 35 metrų aukščio pastatus. Dabartinis planas Senamiesčio aplinkoje leidžia trečdaliu žemesnę statybą, o Senamiesčiui nustatė konkrečius reikalavimus atsižvelgiant į konkretaus kvartalo situaciją.
Kas dėl gamtosaugos, Vilnius turi unikalią gamtinę miškų ir saugomų gamtinių teritorijų juostą, kuri kerta visą miestą iš šiaurės į pietvakarius. Ji bus vienareikšmiškai saugoma. Jeigu šią gamtinių teritorijų juostą kirs miesto infrastruktūra, turi būti užtikrinamas šios žaliosios jungties nepertraukiamumas, t. y. kelias turi palįsti po žeme. Užstatytoje miesto teritorijoje ten buvusias gamtines struktūras negrįžtamai pakeitė, pritaikė gyvenimui, žmogus. Ten kuriame tinklinę skverų ir parkų, juos jungiančių jungčių ir alėjų sistemą, atliekančią ekologinio kompensavimo funkciją.
Ar bus daroma įtaka architektūros kokybei ?
Turime pasitvirtinę 10 architektūros kokybės mieste taisyklių. Tiek jose, tiek ir bendrajame plane reikalaujame pirmuosius aukštus išnaudoti jaukumui mieste sukurti, diferencijuoti miesto erdvių sistemas, naudoti natūralias, geriau vietines medžiagas, gerbti ir saugoti visą, net ir smulkųjį gamtinį ir kultūros paveldą, geriausių architektūrinių sprendimų ieškoti rengiant svarbių objektų architektūrinius konkursus. Jie rengiami visiems didesniems nei 3 000 m² visuomeniniams pastatams, 5 000 m² statiniams centrinėje miesto dalyje, nepriklausomai nuo paskirties ir 10 000 m² už centro ribų. Veikia Vilniaus regioninė architektūros taryba bei Lietuvos architektų sąjungos urbanistikos ir architektūros ekspertų tarybos, kurios vertina svarbių projektų sprendimus. Projektiniai pasiūlymai viešinami ir aktyviai aptariami bendruomenėse. Visa tai kelia architektūrinių sprendimų kokybę. Viena didžiausių bėdų yra ta, kad mes deriname tik priešprojektinius pasiūlymus, o, išdavus statybos leidimą, toliau savivaldybė neturi galimybių vykdyti jokios kontrolės. Todėl principingai kovojame pirminėje stadijoje, o, pastačius pastatą, neretai pamatome, kad esame pralaimėję. Tikiuosi, tai kada nors pasikeis.
Ačiū už pokalbį.
Žurnalas „Centras“