Kalbino Vytautas Gurevičius
Radvilų rūmų rekonstrukcijos projektą laimėjo „Processoffice“ architektai – Vytautas Biekša, Dovilė Krikščiūnaitė, Coralie Lamilhau, Eglė Matulaitytė, Martynas Brimas, Justė Stefanovič, Viktorija Rimkutė, Adelė Dovydavičiūtė, Aistė Galaunytė. Susitikome su Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriumi dr. Arūnu Gelūnu ir architektu V. Biekšta pasikalbėti apie naujojo projekto svarbą ir kultūrinę funkciją.
Architektas Vytautas Biekšta ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas
Kaip istoriškai keitėsi rūmų pozicija mieste?
V.B. Vilniaus gatvėje, priešais Islandijos gatvę ir Lietuvos sveikatos apsaugos ministeriją, dabar atrandami vieni garsiausių Vilniaus senamiesčio rūmų. Jie šiandien stovi pačiame UNESCO paveldo teritorijos centre, bet seniau čia buvo užmiesčio teritorija. Čia ėjo prekybiniai keliai, labai svarbūs miesto infrastruktūrai ir urbanizacijai. Radvilų rūmai buvo užmiesčio rezidencija, įsikūrusi prie pat miesto sienos. Lyginant su Šventaragio slėniu ar Gedimino kalnu, tai buvo atokesnė, bet svarbių prekybinių kelių zona.
Koks dar istorinis kontekstas yra svarbus kalbant apie rūmus?
A.G. Apie Radvilų giminę, kokia ji svarbi, visi žino – tai viena garsiausių aristokratų giminių, laimėjusi daug mūšių, konkuravusi su didžiaisiais kunigaikščiais, garsėjusi puikiu išsilavinimu ir geru meniniu skoniu. Jos svarba yra nepaprastai didelė, bet štai Jonušo Radvilos rūmų istorija nepaprastai liūdna. Nebuvo šių rūmų klestėjimo laiko. Liūdnas likimas greičiausiai netgi sutrukdė atidarymą, bet mes tikimės, kad rūmai buvo atidaryti ir Jonušui Radvilai pavyko bent mėnesį ar metus pasidžiaugti. Yra netgi išlikęs susirašinėjimas tarp ūkvedžio ir J. Radvilos apie rūmų būklę, apie tai, kad reikia remonto, kad viskas griūva – būklė bloga ir blogėjanti po užpuolimo. 1653 m. rūmai buvo beveik pastatyti, o 1655-aisiais prasidėjo vadinamasis tvanas – maskvėnų invazija. Visgi labai tikėtina, jog tuo metu rūmai dar nebuvo baigti statyti, įtariame ir turime pagrindo taip manyti, kad Jonušui Radvilai pritrūko pinigų, nes karas brangiai kainuoja.
Labai nelaimingi rūmai ėjo iš rankų į rankas, keitėsi savininkai. Pastatas buvo ir Labdarių draugijos prieglauda, ir KGB bendrabučiu, sporto sale, mokymų centru, žydų teatru, o ten, kur dabar yra maniežas, buvo aliejinių lempų gamykla. Ji bankrutavo atsiradus elektrai. Rūmuose taip pat kūrėsi įvairios draugijos, viena iš jų – „Žinijos“ – sovietmečiu rengė viešas paskaitas. Įdomu tai, kad po poros šimtų metų, po „tvano“, Labdarių draugija gavo šitą sklypą iš Radvilos palikuonių. Draugija išvystė posesiją (miesto teritorijoje esančią namų valdą), pakeitė rūmų paskirtį ir 1820 m. rekonstravo juos į butus. Perimetras buvo išplėstas, o dabar mes atstatome skirtingų laikotarpių jo dalis.
Kam šiuo metu priklauso Radvilų rūmai?
A.G. Dailės muziejui, kuris valdo šitą objektą nuo pat nepriklausomybės. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus susideda iš vienuolikos institucijų ir kiekviena institucija kažkuo išsiskiria, turi sau būdingą temą. Radvilų rūmai yra užsienio meno ar net pasaulio meno muziejus. Juose galima rasti nuo senosios Vakarų dailės – renesanso, baroko, klasicizmo, Papua Naujosios Gvinėjos ir Australijos aborigenų gentinio meno iki Maskvos disidentų ir šiuolaikinių įvairių pasaulio šalių menininkų kūrinių. Žinome, kad Radvilų giminė buvo inovatoriai, keliautojai, kolekcininkai – tikri europiečiai, todėl ir rūmai projektuoja aiškią pasaulinio meno viziją.
Kokiais šaltiniais ir kriterijais remiatės vykdydami šią sudėtingą renovaciją?
V.B. Turime tik autentišką Sebastiano Dadlerio medalį ir begalę skirtingais laikais atliktų tyrimų. Šis medalis yra vienintelis grafinis vaizdas, piešinys ir brėžinys, išlikęs iš to paties laikmečio kaip ir rūmai. Nėra jokių kitokių planų ar projektų iš to laikotarpio. Mes bandome atkurti struktūras, tiksliai nežinodami, kokios jos buvo, arba tik iš dalies žinodami iš medalio, kuris pats yra meno kūrinys. Tai nėra tiksli pastato rekonstrukcija ar tikslus pastato projektas, gali būti, jog kažkokio paviljono medalyje nematome, nes jis galėjo būti nebaigtas.
Galima teigti, kad aštuntajame dešimtmetyje dalis rūmų atkurta pagal prastos kokybės Sebastiano Dadlerio medalio reprodukciją. Dabar turime aukštos kokybės medalio nuotraukas, kuriose matyti, kad Vilniaus vaivados ir didžiojo etmono rūmai turėjo būti to meto stebuklas. Ant medalio yra užrašas „Ornamento publico. Propriae commodi tati“ (Visuomeniniam grožiui. Asmeninei naudai). Sunykus rūmams, gyvenimas nesustojo, Dominykas Jeronimas Radvila posesiją perdavė Labdarijos bendrijai ir čia toliau vyko aktyvus miesto gyvenimas. Tankiai užstatytas kvartalas su butais nuomai, mokykla, teatro sale, pirmuose aukštuose vyko prekyba. Ankstyvo pokario nuotraukoje galima matyti vitrininius langus, nusiaubtuose, bet dar stovinčiuose pastatuose Vilniaus gatvėje. Pokario fotografijos atskleidžia, kad Liejyklos gatvėje išlikęs 1912 m. statybos pastatas su teatro sale ir neišlikę pastatai stovėjo ant senųjų rūmų pamatų, atkartodami pietinio rūmų bokšto kontūrą gatvės perimetre.
Kas buvo rūmų architektas ir kas autentiško išliks su projektu?
V.B. Vokietis architektas Jonas Ulrichas dirbo Jonušui Radvilai, o olandas Abrahamas van Westerveltas tapė jo žygius, dekoravo interjerus. Iš Jonušo Radvilos laikų išliko tik pamatų fragmentai ir Pirmasis rytų korpusas, kuris yra iš kairės nuo centrinio paviljono. Tyrimai atskleidžia eklektišką šios seniausios išlikusios rūmų dalies vidaus struktūrą, pradedant XVIII a. pabaigos rekonstrukcijomis, originaliomis XVII a. rūmų sienomis ir fasadų lipdyba, XIX ir XX a. pradžios erdvių dekoro polichromija ant sienų ir avarinės būklės lubų. Dauguma šių elementų labai prastos būklės, tačiau byloja apie kompleksišką pastato praeitį. Ją atskleisti lankytojui yra viena iš projekto ambicijų. Atkurta rūmų dalis ties Vilniaus ir Islandijos gatvių sankirta mena drastišką naikinimo istoriją. Ją aprašo V. Drėma knygoje „Dingęs Vilnius“. 1965 m. filmuojant sovietinį propagandinį filmą „Kaip dabar jus vadinti?“ vienas trijų aukštų korpusas – protestantų koplyčia – buvo susprogdintas kaip antro plano butaforija. Vėliau šis tūris buvo atkurtas pagal minėtą S. Dadlerio medalį, tačiau buvo visiškai prarasta autentiška iki 1965 m. stovėjusio pastato struktūra.
Koks buvo pagrindinis tarptautinės komisijos kriterijus renkant konkurso nugalėtoją?
A.G. Finalininkai varžėsi pagal funkcijos atlikimą, nors konkurso pradžioje svarbi buvo ir estetika. Ruošiame muziejinę funkciją turinčius pastatus. Tipinis iššūkis architektams ir savininkams, kurie liečiasi prie seno istorinio pastato, – kurį laikotarpį fiksuoti? Daugelis laikotarpių galėtų būti vertingi – taip pat ir sovietmečio. Pavyzdžiui, Valdovų rūmuose yra integruotas Šliosbergo namas, kuris nieko bendra su tikraisiais rūmais neturi, nes buvo pastatytas XIX a. Per pastaruosius 30 metų darytuose paveldosauginiuose projektuose dominavo logika – kuo senesnis laikotarpis, tuo jis naudingesnis. Aišku, norėtųsi, kad būtų išlikę daugiau rūmo, bet ir savotiškas fragmentiškumas labai atspindi Vilnių. Sostinė turi labai didelį senamiestį, bet tame senamiestyje – maišalynė. Pavyzdžiui, nors Sveikatos apsaugos ministerijos pastatas modernistinis, jis prisitaiko prie senų pastatų aukščių.
Kuo ypatingas naujasis rūmų projektas?
V.B. ir A.G. Pagarba paveldui yra neabejotina, bet kartu su rūmų likučiais bandome pasiūlyti visuomenei kultūrinių funkcijų įvairovę: renginių, knygynėlį, laisvalaikio ir atvirą miesto erdvę skulptūrų parodoms, koncertams ar madų pristatymams. Aikštę ties rūmais planuojame įgilinti maždaug per metrą iki autentiško rūmų laikotarpio žemės lygio.
Mūsų tikslas yra maksimaliai atverti erdves, žiūrint į esamus pastatus. Liejyklos gatvės pusėje aukštos ekspozicinės erdvės yra antrame ir trečiame aukštuose. Šiaurinėje komplekso pusėje patalpos, tinkamos ekspozicijoms, taip pat yra antro ir trečio aukšto lygiuose. Pastatų aukštų lygiai skirtingi, tad centrinio paviljono vestibiulio pirmame aukšte kylame į tarpinį lygį, iš jo vienu pandusu galima nusileisti į šoninių korpusų antrą lygį, o kitu pakilti į trečią ir taip pat į kitą pusę. Pagrindinis lankytojų kelias turi vesti į tarpinį aukštą, iš kurio būtų galima patekti į visas erdves. Norint jas sujungti, reikės kelių žiedų. Kadangi erdves lengva atskirti, galima planuoti pardavinėti atskirus bilietus, kad žmogui, mačiusiam vieną parodą, nereikėtų mokėti ir už tą, kurioje jis jau buvęs.
Už rūmų esančiame „Manieže“ elegantiškos plonos konstrukcijos dabar yra kritinės būklės, bet bandysime jas išgelbėti, nes tai puiki 1000 m² ir 6 m aukščio erdvė. Centrinis paviljonas taps paskirstymo centru, pro kurį patenkama į maniežą – keičiamųjų parodų salę su pramoninę prigimtį menančiais langais antro aukšto lygyje. Tobula vieta didelėms parodoms, aplink ją yra rytinė posesijos dalis su jaukias kiemeliais. Kadangi iš priekio turime įėjimą ir techninį privažiavimą, didelius vartus, čia planuojame didelių dizaino objektų – mašinų ir sraigtasparnių – parodas, nors skamba utopiškai (juokiasi).
Taip pat jau esamas įėjimas paliekamas patekti į antrame lygyje esančią konferencijų salę, menančią iki 1965 m. egzistavusios protestantų koplyčios erdvę. Holas, kuriame veiks kavinė, bus naudojamas kartu su konferencijų sale. Patalpas bus galima nuomoti netrukdant muziejaus veiklai. Jose jau yra infrastruktūra, tinkama dideliam lankytojų kiekiui priimti.
Kokia bus naujai statomo centrinio ir dešiniojo priestatų paskirtis ir struktūra?
V.B. Siekiame, kad naujai atkuriamos rūmų dalys formuotų pirminę Radvilų laikotarpio penkių paviljonų (bokštų) kompoziciją ir siluetą, tačiau smulkesni architektūriniai elementai – deformacijos – primintų vėlesnius struktūros pokyčius, perimetrinio užstatymo palei Liejyklos gatvę užuominas. Centrinėje rūmų dalyje numatoma įrengti pagrindinį įėjimą į kompleksą. Šalia, seniausiame – Pirmame rytų korpuse, turėtų būti muziejaus knygynas ir kavinė. Čia matytųsi kompleksiška vidaus struktūra, menanti tiek dviejų lygių rūmų laikotarpio, tiek trijų lygių vėlesnio laikotarpio struktūrą. Senąjį ir naująjį korpusus sujungs meno saugyklos tūris iš stiklo konstrukcijos, eksponuojantis LNDM kolekciją lankytojams, judantiems centrinėje komplekso dalyje. Knygynas su kavine bus sujungti su centriniu holu, bet turės atskirą įėjimą iš aikštės pro istorinius fasade esančius vartus su seniausio laikotarpio lipdyba. Kavinės ir kitos viešai prieinamos erdvės bus išdėstytos aikštės prieigose pirmo aukšto lygyje. Patalpos bus prieinamos miestiečiams.
Naujai atkurti paviljonai bus trijų lygių, o jų naujos konstrukcijos leis apsaugoti ir eksponuoti senųjų pamatų archeologinį sluoksnį. Naujų tūrių fasadai artimi istoriniams tūriams, jų trimatė tonuoto betono gaminių struktūra artima istorinių fasadų tektonikai ir tinko medžiagiškumui, sukurta interpretuojant kvadratui artimus paviljonų fasadus, smulkiai sudalytus langus ir charakteringus laiptuotus langų apvadus.
Kokių ekspozicijų sulauksime naujajame muziejuje?
A.G. Apie ekspozicijas labiau galvojame kaip apie ilgalaikes parodas, kurios truks dvejus ar trejus metus ir po to bus keičiamos. Kalbant apie artimiausią ateitį, dabartinis mūsų tikslas yra atverti mūsų turimą Vakarų Europos dailės ekspoziciją neseniai baigtame restauruoti Liejyklos gatvės korpuse – tikimės ją atidaryti iki 2023 m. sausio 25 d. Ekspozicija skirta didžiajam Vilniaus 700 metų jubiliejui, bet turbūt svarbu įterpti, kad mes kalbamės karo metu, baigiantis kovidui ir siautėjant rusų invazijai į Ukrainą – visa tai paverčia daug dalykų sunkiai įmanomais ar net beprasmiškais. Todėl ir Vladimiro Tarasovo dovanotos kolekcijos pagrindu surengta ilgalaikė paroda „Protesto menas“ jubiliejiniais metais neturėtų judėti, nes per kovidą daugelis jos neaplankė.
Ačiū už pokalbį. Linkiu jums gero bendradarbiavimo ir sėkmės įgyvendinat visus sumanymus.
Daugiau nuotraukų:
Žurnalas „Interjeras.lt pataria“