Jonas Malinauskas
Nuotraukos: Jonas Malinauskas, Femke Reijerman, Nicole Marnati, Ronald Smits, Carfried Verwaayen
Apie Eindhovene kasmet vykstančią Olandijos dizaino savaitę (Duch Design Week, arba DDW) teko girdėti jau seniai, bet tik šiemet atsirado galimybė gyvai pamatyti neįtikėtiną jos mastą. Spalio 21–29 dienomis visas miesto gyvenimas sukosi aplink DDW renginius, kuriuose dalyvavo Olandijos (vadinkime šią šalį senuoju, mums įprastu vardu) aukštosios mokyklos, muziejai, konceptualūs menininkai, kūrybininkai, amatininkai ir daugybė kviestinių svečių. Renginio veiksmas koncentravosi keliuose miesto rajonuose, iš kurių pats įstabiausias buvo vadinamasis Strijp S – buvusi Philips elektros prietaisų gamykla, paversta gyvenamuoju rajonu. Didžiuliuose jos cechuose bei kiemuose greta loftų, specializuotų parduotuvių ir pop-up restoranų buvo surengta net keliasdešimt teminių dizaino ekspozicijų. Taip pat DDW proga savo duris lankytojams atvėrė menininkų bei amatininkų dirbtuvės, esančios kituose pramoniniuose miesto rajonuose.
Projektas Droid, aut. Lucian'as Westgeest'as
Keletui svarbių renginių atsirado vietos pačiame miesto centre: pavyzdžiui, Eindhoveno dizaino akademijos (EDA) magistrų ir bakalaurų baigiamųjų darbų paroda okupavo dalį prekybos centro Heuvel salių tam, kad sudomintų dizaino idėjomis eilinius miestelėnus. Deja, tai nebuvo paprasta: mat didelę darbų dalį sudarė meniniai tyrimai, kurių keisti rezultatai veikiau priminė konceptualius meno kūrinius nei dizaino produktus.
Šiuolaikinį dizainą siedami su ekologija, mes visų pirma galvojame apie antrinį objektų ir medžiagų panaudojimą. Nors buities reikmenų remontas ir atnaujinimas yra sena protestantiškoji tradicija, tačiau DDW ekspozicijose tokių pavyzdžių pasitaikė nebent kolekcinio dizaino kategorijoje. Galima būtų paminėti dizainerės Fridos van der Poel autorinių baldų atnaujinimą, naudojant skaidrias 3D spausdintas detales su vidaus pašvietimo funkcija, Charles’o Weinberg’o pasišaipymą iš superjachtų savininkų tuštybės arba dizainerio Paul’o Gödecken’o projektą, kuriame lauko baldų eksploatacija yra derinama su medienos žaliavos džiovinimu. Tačiau pereinant prie „žaliavinio“ lygmens, kuomet daiktai arba sistemos visiškai išardomi ir naudojami kaip žaliavos naujiems produktams kurti, mes susiduriame su „šiukšlių estetikos“ pavyzdžiais, tokiais kaip menininko Lucian’o Westgeest’o skulptūros iš elektronikos laužo Manifestations ekspozicijoje, – jos geba pradžiuginti nebent cyberpunk’o mėgėjus. Kita vertus, kai „žaliaviniams“ objektams yra suteikimas funkcinis tikslingumas, tuomet gimsta įdomūs, spalvingi, nors ir ne visai praktiški daiktai, kaip antai eksponatai iš Schoen Kwartier batų muziejaus Valveiko (Waalwijk) miestelyje. Šio muziejaus lankytojai kūrybinių dirbtuvių metu gali pasigaminti batus įvairiais būdais, pavyzdžiui, apipurškiant kojines statybinėmis putomis, kepant perdirbto plastiko granules vaflių kepsninėje arba pinant elektros laidus ant medinio kurpalio.
Kalbant apie ekologiškas medžiagas DDW kontekste, būtina paminėti molį, siejant jį su trimačiu spausdinimu. Taikant šią technologiją, buvo pagaminti įvairios paskirties eksponatai: specialūs indai grybams auginti globalinės sausros sąlygomis (architektūros studija Xaarchive), modulinės girdyklos vabzdžiams ir smulkiems gyvūnams Babel (diz. Shams’as Hasim’as, Eindhoveno technikos universitetas), trimačiai statybiniai blokeliai su ventiliacijos kanalais (diz. Cristina Nan, ETU). EDA bakalaurė Ilaria Cavaglia savo projekte The Popping Sound of Bubble Wrap tiesiogiai naudojo burbulinės plėvelės atspaudus molyje biomorfinėms tekstūroms formuoti. Specialų DDW apdovanojimą pelnė EDA studento Yufei Gao bakalauro projektas Gaia, how are you today?, kuriame molinių indų spausdinimo algoritmą įtakoja vietos klimato sąlygos: temperatūra, drėgnumas, vėjo greitis ir kt., dėl ko mes vaizdžiai regime klimato blogėjimo tendenciją. Panašu į tai, kad trimačio spausdinimo algoritmai bus plačiai taikomi ir kitose dizaino srityse – tai įrodė Suomijos tyrėjų grupė Kollegi, sukūrusi dekoratyvinių šviestuvų seriją 144 lights.
Projektas Superyacht Encounter, aut. Charles'as Weinberg'as, EDA MA
Įėjimas į Heuvel prekybos centrą, kur vyko EDA baigiamųjų darbų paroda
Kavos stalelis iš serijos Novy Skok, diz. Frida van der Poel ir Bastian'as Luijk'as
Izoliaciniai blokeliai iš augalų stiebų plaušo, projektas Fiber Farmers
Kalbant apie ekologiškų medžiagų praktinį naudojimą, būtina paminėti vietinės augalijos pritaikymą pastatų šiluminei izoliacijai. Olandų architektai ir statybininkai yra pasiryžę tam naudoti pelkių švendres, miskantus ir netgi tulpių lapus, liekančius po svogūnėlių auginimo. Eksperimentinio projekto Embassy of Biobased building autoriai teigia, kad netrukus šalies fermeriams labiau apsimokės auginti švendres statyboms nei vaisius ir daržoves pardavimui. Šią patirtį ne pro šalį perimti ir mūsų verslininkams, užuot spaudus viršpelnius iš prestižinių prekių ženklų importo.
Dar vienas ekologinis projektas, aktualus ir mūsų gyvenamajai aplinkai, yra Transplanters (diz. Freja Emilie Kræmmer Nielsen). Tai „partizaninė“ ekologinės įvairovės strategija, siekianti palengvinti savaiminį augalų plitimą žaliosiose miesto erdvėse. Remiantis Eindhoveno ir Gento ekologinių strategijų tyrimais, projekte nagrinėjami šių miestų plėtros apribojimai ir jų netyčinės pasekmės, pavyzdžiui, biologinės įvairovės nykimas ir netinkamas dirvožemio naudojimas. Susidūrusi su NT vystytojų pasipriešinimu, Freja Nielsen pasiūlė naudoti „pogrindinius“ metodus, kuomet savanoriai dalijasi ir platina krepšelius su „nepageidautinais“ lauko augalais. Tokiu būdu yra atkuriamos savaiminės augalų ekosistemos ir keičiamas galios balansas tarp žmonių ir augalų pastarųjų naudai.
Neįtikėtina, bet augalų sodinimas gali tapti politinės priešpriešos arba rezistencijos simboliu – bent jau taip teigia EDA studentai Amalia Magril ir Daniel’is Garber’is. Savo instaliacijoje State Crafting per kastuvų ir kauptukų sankaupą jie parodo, kaip aktyvus pušų sodinimas, pradėtas XIX a. pabaigoje, suformavo žydų tautinę tapatybę ir tapo neatsiejamas nuo jų teritorinės ekspansijos Palestinoje. Deja, atėjus šių metų spalio 7-ai dienai, ši instaliacija įgijo kur kas dramatiškesnę prasmę. „Augalinės rezistencijos“ temą savo magistro darbe nagrinėjo ir lietuvė Guoda Šulskytė, mūsuose nuo seno paplitusį bulvių auginimą siedama su pasipriešinimu Rusijos imperinei ekspansijai Baltijos šalyse ir Rytų Europoje.
Savadarbis batas iš Schoen Kwartier muziejaus ekspozicijos
Molinis grybų auginimo indas, diz. studija Xaarchive
Objektas iš projekto The Popping Sound of Bubble Wrap, diz. Ilaria Cavaglia, EDA BA
3D keraminis blokelis, projektas Concrete Circular Futures, diz. Cristina Nan, ETU MA
Ar visada sutampa terminai „pagaminta“ ir „sukurta“ plataus vartojimo produktų etiketėse? EDA magistrantė Nawon’a Koo į šį klausimą atsako neigiamai: juk, siekiant ekonominio efektyvumo, tarptautinių įmonių produktai kuriami Europoje, tačiau gaminami trečiojo pasaulio šalyse. O kaip atrodytų Philips elektrinis skustuvas, surinktas Eindhovene pagal Indonezijos, kur jis yra šiuo metu gaminamas, amatų tradicijas? Taip, iš laminarijų plastmasės išlietas ir ratano vytelėmis apipintas prietaiso korpusas atrodo kiek archaiškai, tačiau perteikia vietos koloritą kur kas įtaigiau nei beveidis „pasaulinio dizaino“ gaminys. Panašią „dizaino įvietinimo“ problemą sprendė ir vienas Microlab ekspozicijos dalyvių – Maroko įmonė Mahjourba Motor. Ji pristatė elektrinio mopedo prototipą, kuriame šiuolaikinės technologijos susipynė su šalies meno ir amatų tradicijomis, socialiniu bei ekologiniu tvarumu. Galutinis rezultatas vaizdžiai įkūnijo ne tik rytietiško „tiuningo“ tradicijas, bet ir vietos vartotojams priimtiną estetiką, smarkiai besiskiriančią nuo globalinių standartų. Žiūrint plačiau, už šių projektų galima įžvelgti globalinio dizaino skilimo į „vakarietiškąją“ ir „rytietiškąją“ (tiksliau, „pietietiškąją“) estetinę paradigmą perspektyvas. Ką gi, pasaulis skyla ir mes turėsim prie to prisitaikyti.
Viena iš perspektyvių dirbtinio intelekto taikymo dizaine krypčių yra interaktyvių dirbtinių žmogaus kūno dalių kūrimas. Kalbama ne vien tik apie trimačius muliažus žmogaus kūno tema, kuriuos Manifestation ekspozicijoje demonstravo menininkas Derk’as Roelofsen’as, bet ir apie realius implantų prototipus, suformuotus su AI pagalba ir pagamintus 3D spaudos būdu. Juos ekspozicijoje World Design Embassies pristatė eksperimentinės medicinos centras UMC Utrecht. Projekto autorių nuomone, daugiaplanis žmogaus bendravimas su dirbtinėmis savo kūno dalimis (ir galbūt visu kūnu) yra neišvengiamas, tad originalus dizainas ir intelektualios vartotojų sąsajos yra būtina šios simbiozės sąlyga. Įmonės stende buvo rodomi ir išoriniai „eksplantai“, skirti žmogaus kontaktų ir pojūčių diapazonui praplėsti. Dizainerė Flora Lazin pažvelgė dar toliau žmogaus evoliucijos linkme – projekte The Future of Lungs ji padarė prielaidą, kad po 100 metų dėl kritinio deguonies stygiaus atmosferoje žmogui teks įsileisti želdinius tiesiai į plaučius ir virsti vegetuojančiu augalu. Kompiuterinių vaizdinių (CGI) menininkas Markos Key nukeliavo laiko skale į priešingą pusę ir su dirbtinio intelekto pagalba sukūrė užburiančią filmų seriją apie organinės gyvybės užsimezgimą – ji tapo pagrindiniu Manifestations ekspozicijos vizualu. EDA bakalauro Niels’o Nijman’o MA projektas, kuriame dirbtinis intelektas lengvai „sukryžmino“ Nike ir Louis Vuitton produktus, parodė, kokį pavojų AI kelia komerciniam dizainui, tiksliau, stailingui.
Projektas 144 lights, diz. Kollegi (Suomija)
Projektas State Crafting, aut. Daniel'is Garber'is ir Amalia Magril, EDA MA
Projektas Days Full of Invisible Growth, aut. Guoda Šulskytė, EDA MA
Projekto Louis Vuitton Air Max Shoe Bag maketas, diz. Niel's Nihman'as, EDA MA
Greta orientacijos į ekologiją, tvarumą ir naujų technologijų įsisavinimą Olandijos dizaineriai neapleidžia ir pamatinių socialinių dizaino vertybių. Kai kurie projektai, tarkime, socialinė iniciatyva VitaLISJE, yra orientuoti į senjorų užimtumą arba į pagalbą socialinę priespaudą kitose šalyse patiriantiems žmonėms. Pavyzdžiui, grupės RC Collection projektas Crafted Liberation iškelia viešumon Irano moterų priespaudą. Kiti dizaineriai, apsiginklavę New Ugly estetika, renčia ekologinių kovų barikadas, kaip antai Extinction Rebellion (angl. „Išnykimo maištas“) judėjimui pritariantys Amsterdamo grupės XR nariai. Treti imasi kruopščių socialinių procesų tyrėjų vaidmens. Pavyzdžiui, jau keletą metų Olandijoje gyvenanti kinė Kuangyi Xing ekspozicijoje Minilab pristatė instaliaciją Weave (angl. „Audimas“), skatinančią žiūrovus – tiek olandus, tiek ir atvykėlius į šalį – naudojant adatą ir siūlus patiems „išausti“ santykių su įvairiomis šalies institucijomis grafiką ir įsitikinti, kad biurokratiniai barjerai, neužkliūvantys vietos gyventojams, dažnai tampa neįveikiama kliūtimi atvykėliams. Instaliacijos raudonos gijos vaizdžiai parodė, kur link reikia judėti, siekiant supratimo ir tolerancijos didėjančios migracijos akivaizdoje.
Grįžtant prie lietuvių dalyvavimo DDW renginiuose, reikia paminėti, jog šiemet Vilniaus dailės akademija praėjo atranką ir buvo pakviesta dalyvauti Strijp S surengtoje Europos dizaino mokyklų parodoje Class of 2023. Kai kurie mūsų studentų baigiamieji darbai veikiau atspindėjo vienetinio meno dizaino, nei masinio ekologinės krypties produkto kūrimo kryptį. Be to, Dizaino savaitės renginius aplankė Lietuvos kultūros ministerijos delegacija ir ji vietoje įsitikino dizaino efektyvumu sprendžiant žiedinės ekonomikos, klimato kaitos, socialinės tolerancijos klausimus. Tikėtina, kad tai pagaliau padės paversti dizainą integruota Lietuvos kultūrinės ir ekonominės raidos dalimi.
