Vieta: Valmiera, Latvija
Renovacijos metai: 2023
Architektūra: ZGT arhitekti (Viktors Zarakovskis, Antons Gonda, Andris Tomsons)
Fotografijų autorius: Andris Tone
Teksto autorius: Jānis Dripe
Kultūros centro projektas yra 2016 m. surengto atviro architektų konkurso nugalėtojų darbo vystymo rezultatas. Jis apima Valmieros pilies šiaurės vakarų korpuso sienų restauravimą ir išsaugojimą, naujo Kultūros centro pastato statybą ir senosios vaistinės pastatų komplekso perstatymą. Pagrindiniai šių objektų finansavimo šaltiniai – Europos regioninės plėtros fondo projektui „Kultūra, istorija, architektūra Gaujos ir laiko ratuose“ ir projektui „Valmieros istorinio centro plėtra“ skirtos lėšos ir kt.
Skirtingiems projektams suteiktos lėšos leido įrengti didesnę pilies vidinio kiemo teritoriją ir sujungti keletą pastatų lauko ir vidaus erdvių Pažinimo centro komplekse. Projekto terminas architektūrai turėjo ypatingą vertę – septyneri metai nuo konkurso idėjos iki jos įgyvendinimo buvo pakankamas laikas autoriams įvertinti savo idėjas, o užsakovams priimti apgalvotus sprendimus.
Žinoma, kad Valmiera nėra provincija. Priešingai – tai viena dinamiškiausių, funkcionaliai labiausiai subalansuotų ir kultūringiausių Latvijos mažųjų miestų. Teatras, Vidžemės aukštoji mokykla, Daliņio stadionas su lengvosios atletikos arena bei keletas gamybos įmonių sukuria patrauklią gyvenimo aplinką. Gera architektūra šiame mieste taip pat vertinama. Karo metu sunaikinto centro jaukumą nėra lengva atkurti. Miesto erdvė aplink Šv. Simano bažnyčią, savivaldybės pastatą, Valmieros teatrą, muziejaus pastatų grupę ir muzikos mokyklą atrodė tinkamiausia tolimesniam miesto renesansui.
Galbūt todėl miesto vadovybė ir architektūros tarnybos taip atsargiai žiūrėjo į konkurso idėjos įkūnijimą. To įrodymas – Nacionalinės kultūros paveldo tarnybos įsitraukimas į konsultacijas ir patyrusiam architektui Andra’ai Koronbergui suteiktas patarėjo statusas. Kodėl viskas buvo daroma taip rimtai ir nuodugniai? Galbūt todėl, kad konkurso projekto akcentas – virš atidengtų pilies pamatų stūksantis pilies sienai lygiagretus geometriškas stiklinis tūris. Dalis projekto vertintojų ir vartotojų nesugebėjo jame įžvelgti dialogo potencialo tarp paveldo ir ZGT siūlomos šiuolaikinės architektūros.
Tačiau dialogas randamas būtent formų ir medžiagų priešpriešoje. Stiklinimas per visą pastato perimetrą ir ekspozicijos erdvės grindyse yra tarsi erdvinis nuotykis, atveriantis vaizdą į istorinius pilies sienos elementus. Dialogo dalimi tampa medžiagų kontrastas, atspindžiai, žaidimas su trapia stiklo konstrukcija ir senųjų sienų tvirtumu. Koronbergo patirtis einant Rygos istorinio centro tarybos pirmininko pareigas padėjo užmegzti dialogą tarp visų projekto dalyvių. Galop konkurso idėja ne tik išgyveno, bet ir buvo išplėtota bei kruopščiai detalizuota.
Įėjimas į Valmieros pilies kultūros centrą suformuotas įgilintame grindinio lygyje, kur įsikūręs informacijos centro blokas. Taip buvo sukurtas ryšys su uždengtos lauko erdvės sienų labirintu, medinių pastatų grupe ir skaidriu naujuoju tūriu. Man į galvą ateina a4d portalo redaktoriaus Arta’os Zvirgzdiņa’os prieš 12 metų paskelbta mintis, „(..) latvių architektai save pateisina geriausiai ir sukuria tikrus šedevrus, kur nauja susitinka su sena, kur paveldas ir naujosios architektūros inovacijos formuoja harmoningus santykius, suteikdami senajam naują gyvybę – įvairūs perstatymo ir atnaujinimo projektai.“ Iš tiesų, tokių įgyvendintų projektų sąrašas Latvijos architektūros lobynuose jau egzistuoja ir toliau plečiasi – Nacionalinis dailės muziejus, Hanzos peronas, Rūmenės dvaro kompleksas ir Roche biurų pastatas Mieros gatvėje. ZGT veikla Valmieroje puikiai papildo šį rinkinį.
Kultūros centro statybos prasidėjo nuo apgalvoto aplinkotvarkos ir apšvietimo projekto. Jį įgyvendinant, buvo išmontuota dalis buvusių elementų ir sukurta nauja aplinka su išvystytais pėsčiųjų takais, augalais, dviračių stovais ir poilsio zonomis. Visame komplekse atsižvelgta į universalaus dizaino principus, išlaikytas ryšys su aplinka. Pažinimo ir estetinę funkciją atlieka lauko erdvėje pastatytas bronzinis Valmieros pilies maketas. Taip pat reikia pabrėžti švelnų požiūrį į autentišką istorijos substanciją, konservuojant Valmieros pilies šiaurės vakarų korpuso griuvėsius ir atnaujinant medinius senosios vaistinės pastatus.
Senosios vaistinės pastatų kompleksas yra seniausi žinomi Valmieros mediniai gyvenamieji namai – tai vertingas Baroko epochos statybos meno liudijimas Latvijos mastu. Atnaujinant pastatus buvo atlikti papildomi tyrimai ir gautos ekspertų išvados. Procese dalyvavo kompetentingas dendrologas Maris Zundė ir architektūrinių tyrimų specialistas Ilmāras Dirveikas. Seniausiai komplekso pastato daliai, pastatytai 1735–1736 metais, buvo atlikti būtini renovacijos darbai, architektūrinių detalių pakeitimas, išlaikant didžiąją dalį originalių statybos elementų.
Norint pasiekti gerų rezultatų, įdėta daug pastangų – reikiamo pločio grindų lentos buvo vežamos iš Suomijos, stogo dangai buvo naudojamos Sibiro maumedžio mediena. Keturi senosios vaistinės pastatų komplekso lygiai ir išradingi jų sujungimai sukuria įdomias erdves ekspozicijai. Skirtingo dydžio erdvės, medžiagų tekstūros ir ekspozicijos elementai sujungti į vieną pažinimo srautą. Medinių pastatų ansamblyje taip pat sukurtos patalpos seminarams ir Kultūros centro administracijai.
Ekspozicija, užimanti 544 m² plotą, yra vientisa ir ypač svarbi Kultūros centro komponentė. Ją profesionaliai ir estetiškai sukūrė žinomas dizaino biuras H2E. Ekspozicija apima keturias istorijas, kurias vienija Valmieros istorinė pavardė de Woldemer. Tos keturios temos yra: Valmieros ir Hanzos sąjunga, Valmieros pilis, miestas ir miestiečiai, dvasingumas ir pasaulio matymas. Ekspozicijos kūrėjai atidžiai pažvelgė į įvairius pažinimo suvokimo aspektus ir skirtingus amžiaus grupių interesus. Ekspozicijos dizainas naujajame stikliniame tūryje skiriasi nuo esančio medinių pastatų ansamblyje: per stiklą matomos pilies sienos ir pamatai, o ekspozicijos elementų fonas yra baltas ir lakoniškas. Trys medinių pastatų dalys, istorinė patina, tekstūros ir medžiagos – tai organiška ekspozicijos dalis, kurią praturtina šviesa, garsas, šešėlių žaismas ir tradicinė informacija tekstuose bei piešiniuose. Praturtina ir interaktyvumas, net galimybė prisiliesti. Dievas yra detalėse: pažinimas prasideda nuo skaitmeninio rakto formos įėjimo bilieto. Suteikiama galimybė realiai ir simboliškai atrakinti prieigą prie Valmieros istorijos laikotarpių ir aspektų.
Pasiektuoju rezultatu džiaugiasi Valmieros rajono savivaldybės vadovas Jānis Baiks’as, pabrėždamas įvairių institucijų ir profesionalų bendradarbiavimą, rezultato kokybę, taip pat stebėtinai didelį valmieriečių ir svečių susidomėjimą Kultūros centru. O Nacionalinės kultūros paveldo tarnybos vadovas Juris Dambis giria architektūros konceptualų aiškumą ir tiki, kad naujasis objektas taps Valmieros vietos ženklu. Abiejų vertinimu, mediniai senosios vaistinės pastatai ir stiklinis Kultūros centro tūris kartu sudaro įtikinamą architektūros ansamblį, kurio kiekviena dalis išsiskiria sava architektūros kalba, detalėmis, technologiniais sprendimais, medžiagų naudojimu ir turiniu, aiškiai pažymi konkretaus pastato sukūrimo laiką ir pabrėžia architektūros kokybę.
