Tekstas: Dovilė Patackienė
Rasa Balaišė, dirbanti su „Rasa deSign“ prekės ženklu, save vadina džiaziste ekspromtininke. „Mano gyvenime susipina du pradai: intuityvusis kūrybinis ir jam iš paskos sekantis blaivus bei šaltas racionalusis. Abu juos vadinu kontrastų harmonija.“ Ženkliškumas – stiprus dizainerės kūrybos pamatas su žaidybiniais elementais, gyvenantis produktų linijoje „Lėlės“ ir kituose dizaino kūriniuose. Jis neša žinutę, kad žaisti yra būtina ir sveika net suaugusiems žmonėms.
Jausmų dizaino dirbtuvės – jūsų studijos pavadinimas, pranešantis, kad jūsų produktai gimsta iš emocijos ir įpareigoja toliau perteikti pojūčių skalę galutiniam vartotojui.
Šis posakis yra labiau lydimoji frazė, apibūdinanti žaismingą „Rasa deSign“ kūrybos išraišką. Vėliau gimė išplėstinis terminas „design of senses“, kas yra ir jausmas, ir prasmė viename.
Man svarbu, kaip į mano darbą reaguoja žmonės. Dabar jau retrospektyviai suprantu, kad tai mane lydi nuo vaikystės, kai meistraudavau ne sau, o kitiems norėdama nudžiuginti.
Mano dizainas iš tiesų yra provokuojantis, žaismingas ir žadinantis jausmus. Daugiausia pakilių emocijų esu patyrusi žiūrovams reaguojant į mano kūrinį „Mama“ – Arne Jacobseno apnertą apkabinančią kėdę su rankomis. Ji yra apkeliavusi daugiausia šalių ir parodų, nuginklavusi visų tautybių, skirtingo amžiaus ir statuso žmones. Kitas emociškai stipriai paveikus mano kūrinys – besišypsantis žmogeliukas, kompaktinių diskų arba knygelių stovas vardu „Optimistas“. Tuomet aš iš tiesų suvokiau, kad dizainas yra priemonė ir mediumas, kuris įgalina kurti daiktus, keliančius emocijas. Taip atradau sau pateisinimą, kodėl prisidedu prie daiktų dauginimo šiame materializmo amžiuje.
Jūsų pastarųjų metų gaminiai: modulių sistema „Jazz“, veidrodžiai „Dew“, objektas „Do“, korpusinis baldas „Ovo“. Geometrinės figūros, lakoniškos formos, minimalizmas jūsų kūrybos rezultatuose yra duoklė dizaino srovėms, konkurencingos rinkos nematoma sąlyga ar susiformavęs ilgametis asmeninis braižas?
Aš domiuosi ir stebiu, ką daro kiti, bet labiau norėdama nebekurti to, kas jau yra sukurta, nes žinau, kas yra intelektinė nuosavybė ir autorinės teisės. Turėjau karčios patirties su viena italų baldų bendrove, kada be mano sutikimo jie panaudojo mano pristatytas korpusinio baldo projektines portfolio idėjas. Lietuvoje taip pat dar jaučiamas kolūkinio mentaliteto genas. Trūksta sąmoningumo, tad viskas atrodo bendra: jeigu vienas padarė, galima ir man tą patį gaminti nukopijavus. Visiems reikia augti, reikia išprusimo.
O geometrinės formos yra mano braižo dalis. Apskritimas atriedėjo pas mane jau amžių sandūroje pradėjus aktyvią individualią kūrybinę veiklą kartu su tada susibūrusia grupe A.K.I.S. (autorių kūrybinių iniciatyvų studija). Tada gimė monumentalios spintos „Dot“ projektas (tarp dviejų blynų suspaustas kvadratinis stelažas). Po to atsirado modulinė korpusinių baldų sistema su apvaliomis durelėmis „Ovo“. Tas geometrines idėjas aš tarsi susapnuodavau. Apskritimas man yra tobula forma, atsvara kvadratinėms, kampuotoms erdvėms, kuriose mes gyvename. Man patiko pačios susikurtas iššūkis rasti būdų, kaip akcentuoti apskritimą dirbant su korpusiniais kietaisiais baldais.
Savirealizacija ir išraiška per kūrybą keliauja neatsiejama nuo asmeninių menininko vertybių. Kokia jų skalė ir kas piramidės viršuje jūsų pasaulėvokoje? Esame įpratę jas tarp kūrybininkų skirstyti į tokias kaip estetinis produkto vaizdas, funkcionalumas ir praktiškumas, užsakovo reikalavimai, tvarumas ir atsakingas vartojimas.
Dar pirmosiose baldų dizaino parodose, kurioms Lietuvoje ledus pramušė menininkų entuziastų grupė A.K.I.S., surengusi parodą „Pieva“ baldų namų „Skraja“ patalpose, „Praeitis – dabartis – ateitis“ „Litexpo“ parodų centre, kėlėme tikslą – už daikto stovi kūrėjas. Buvome pionieriai idėjos iškelti asmenį kaip kūrėją, stovintį už bet kurio gaminio ir suasmeninti utilitarų daiktą, stipriai pabrėžiant dizainerio profesiją. Be to, buvome pirmoji kūrybinė grupė iš Rytų Europos, gavusi teisę 2002 m. su savo stendu dalyvauti Milano baldų parodoje „Salone Satellite“.
Tiesiogiai atsakant į klausimą, visos vertybės man yra vienodai svarbios. O dirbdama su užsakovais, be abejo, turiu jausti kažkiek laisvės ir kliento pasitikėjimo, tačiau profesionalumas ir ilgametė patirtis leidžia man prisitaikyti ir empatiškai įsiklausyti į užsakovo poreikius. Aš turiu šitą lankstumą ir gebėjimą megzti dialogą. Nepaisant to, kad asmeninė kūryba yra daug žaismingesnė, lygiai taip pat galiu dirbti su nuosaikesnio dizaino produktu pagal užsakovo pageidavimą ir prisitaikyti prie technologinių gaminio kūrimo galimybių.
Man svarbu holistinė visuma: tiek dizaino estetika, tiek ergonomika, tiek kuriamo daikto aktualumas. Niekada neaukoju patogumo dėl manieringos formos. Tuo pačiu mėgstu leisti gyvenimui nustebinti mane. Nenoriu būti radikali. Jeigu sau leidžiu priimti naują gyvenimo taisyklę, tai negyvenu taip, kad tapčiau jos verge, nes radikalumas nėra išeitis. Pati augu ir keičiuosi su gyvenimo aplinkybėmis ir mano profesinis kelias yra unikalus. Pastaruoju metu daugiausia dirbu pagal klasikinį etaloninio dizaino modelį – parduodu intelektinį produktą pramonės sektoriui. Jaučiu prasmę eidama šiuo keliu ir būdama pavyzdžiu kitiems produkto dizaineriams kaip kūrėja, bendradarbiaujanti su įmonėmis, padedanti joms kurti produktus. Kol kas tai nėra labai įprasta praktika Lietuvoje.
Produkto dizaino specialybė kaip pasirinkimas tikriausiai yra labai aktuali ir paklausi profesija šiuolaikinėje rinkoje. Ar patvirtintumėte hipotezę, kad kartu ji yra ir labiausiai ribojanti menišką sielą, palyginti su laisvo kūrėjo keliu?
Visų pirma dizainas nėra šimtaprocentinis menas. Dizaineris viena koja tvirtai remiasi į racionalų pradą, medžiagų pajautimą, fizikos dėsnių ir konstrukcijų suvokimą, o kūrybiniu sparnu skraido padebesiais.
Dizaino profilio specialybė šiais laikais be galo madinga, tačiau dizaino sąvoka mūsų visuomenėje šviesmečiais nutolsta nuo savo pirminės funkcijos ir prigimties, kai viešojoje erdvėje matome tokius šūkius kaip „finansų dizainas“ ar „šūvio garso dizainas“.
Dabar dizaino sąvoka net devalvuota ir praradusi aiškius apibrėžimo kontūrus. Eilinis pilietis dizainą dažniausiai suvokia tik kaip rūbų modeliavimą ar manieringumo suteikimą daiktinei aplinkai, nors pati sąvoka tapo kažkokiu hipermadingu reiškiniu. Todėl asmeniškai aš visada pabrėžiu, jog esu produkto dizainerė.
Kai sau nemeluoji, pasirenki kelią, kuris yra artimiausias tau. Pritariu, kad produkto dizainas yra kompromisų reikalaujantis darbas. Tačiau tai visai nereiškia, kad esi ribojamas veiklos konteksto, juk tokiame darbe gali kurti nuo... iki. Viena vertus, turi susitaikyti su gamybinių ar technologinių galimybių apribojimais, kita vertus, tos pačios technologinės galimybės suteikia galimybę realizuoti kur kas didesnius sumanymus, nei galėtum įgyvendinti dirbdamas individualiai prototipų ar vienetinio dizaino srityje. Toks pavyzdys yra sėkmingas mano bendradarbiavimas su lietuviškų lovų ir čiužinių gamintoju „Lonas“, kuriam, kurdama čiužinius ir neradusi tinkamo audinio, pati sukūriau autentišką audinių kolekciją, skirtą būtent tik mano projektuotiems čiužinimas.
„Laiko ženklai“, „Aidi“, „Remade in LT“, trispalviai lino čiužiniai – lietuviškų tautinių motyvų įkvėptos kolekcijos – tikslingas darbas siekiant daugiau prasmės ir išliekamosios vertės tautinio identiteto kontekste?
Dabar įprasta šaukti: „Inovacija, inovacija!“, o mano prigimtis liepia eiti prieš srovę ir tada aš kalbu apie tradiciją, nes inovacijų be šaknų nebūna. Kažkuriame etape mano kūryba iš tiesų įgavo prasmės prieskonį kaip atsvara ir pasąmoninis reagavimas į didėjantį kosmopolitizmą bei spaudimą sekti Vakarų pasaulį. Taip vėlgi suveikė mano kontrastų pusiausvyros principas, lydintis mane visuose procesuose ir veiklose. Puikiai pamenu, kai realiai atsirado galimybė išvažiuoti gyventi ir kurti į užsienį, įsijungė mano racionalusis pradas ir nusvėrė svarstykles Lietuvos naudai. Tuo pat metu kaip banga atsirito reikiami klientai su kultūrinio paveldo ir tapatybės ženklų užsakymais. Taip intuityviai ir konceptualiai patenkinau ir iki šiol tebetenkinu savo kūrybinį poreikį semtis iš mūsų tautos tradicijų klodų.
Medis, tekstilė, plastikas, popierius – skirtingos sudėtys, faktūros, tūris ir tankis. Kuriai medžiagai esate atviriausia ir gebate ją geriausiai valdyti nuo savo kūrybinio kelio pradžios?
Meilę tekstilei, jos prisilietimui, kruopštumą darbui vienareikšmiškai perėmiau iš savo šeimos, iš savo auksarankės siuvėjos močiutės. Tekstilės duotybė ta, kad darbo su ja procesą gali valdyti pats nuo pirminio produkto prototipo iki galutinio rezultato, nors kaip dizainerė pagal etaloną aš neprivalau mokėti valdyti visų medžiagų.
Vienas iliustruojantis pavyzdys – „Remade in LT“ – mano megztų berečių projektas, spontaniškai atsiradęs iš pigių sulankstomųjų kiniško dizaino taburečių. Esu labai jautri estetikai, todėl jų išvaizda man badė akis. Vieną dieną kilo mintis jas apmegzti skirtingų spalvų tautinių nėrinių raštais. Taip vėlgi tradicinį motyvą transformavau į savo produkto dizainą.
Kiekvienas naujas kūrinys įkvepia pirmine idėja ir noru greičiau ją įkūnyti, materializuoti. Kitus labiau džiugina galutinis produktas, jo paleidimas, tolesnis kūrinio savarankiško kelio stebėjimas? Jums artimesnis procesas ar rezultatas?
Produkto sukūrimas, priklausomai nuo jo pobūdžio, – ilgas eksperimentinis procesas. Kartais jis trunka pusmetį, kartais metus. Visada yra trumpesnis ir saugesnis kelias ir visada yra toks, kuriuo eidamas rizikuoji netilpti į gamybos terminus ir prarasti galimybę dalyvauti naujausios parodos pristatyme. Būna, rinkodarininkai skubina, nori leisti reklaminius produkto katalogus spaudai, nors dar nebaigtas kurti galutinis produktas, nes yra tam tikros proceso grandys ir rizikos. Asmeniškai man neįmanomo dalyko produkto kūrimo procese nėra. Susiduriu tik su sunkumu rasti tikrų meistrų. Todėl turiu svajonę dirbti aukštos meistrystės įmonėse, kur dirbtų kvalifikuoti ir motyvuoti technologai bei konstruktoriai, degantys noru sukurti kažką nauja. Taigi produkto dizaineris šiame procese yra komandos žaidėjas, nes vienas jokiu būdu nepasieksi galutinio finišo.
Jeigu vaikas neužaugtų, žūtų, būtų skaudu – taip ir su idėjomis, norisi, kad idėja, nors ir pakitusi nuo pirminio impulso, užaugtų ir taptų džiuginančiu, perkamu produktu.
Kaip keitėsi jūsų kūrybinis braižas nuo produkto dizainerės karjeros pradžios prieš 20 metų?
Kol esi jaunas, nejauti didelės atsakomybės ir nekeli sau reikalavimo dirbti ypač kokybiškai. Per visą profesinį gyvenimo kelią – nuo samdomojo darbo reklamos agentūroje iki laisvai samdomos produkto dizainerės – mano kūrybinis braižas ne itin keitėsi. Kito tik forma, ne esmė. Jeigu esmė išlieka pamatinė, tai forma, ar su pieštuku nupiešta, ar su kompiuteriu nubraižyta, neturi jokio skirtumo.
Labai aiški mano profesinė takoskyra yra tūkstantmečių sandūra. Brendo poreikis kurti individualius produktus. Tačiau tai buvo XXI a. pradžia, baldų dizaino rinkoje buvo vakuumas – geriausiu atveju galėjai gauti užsakymą suprojektuoti kokius nors korpusinius baldus individualiam ar visuomeniniam interjerui. Tuomet ir gimė mano prabangus hobis: samdomajame darbe reklamos srityje uždirbtus pinigus investavau į savo produktų kūrimą ir taip formavau savo daiktų portfolio. Dalyvavau tarptautinėse parodose ir kaupiau profesinę patirtį.
2000 m. pirmą kartą nuvykusi į garsiąją Milano baldų parodą pasijutau kaip žuvis vandeny. Didžiulio impulso ir energijos pagauta išėjau iš samdomojo darbo ir pradėjau dirbti tai, kuo tikėjau esant reikšminga man. Rinktis tarp gera ir bloga yra paprasta, o aš turėjau pasirinkti tarp gera ir geriausia, todėl iškart atsisakiau grafinio dizaino, nes visada svajojau siekti profesionalumo produkto dizaino srityje ir dirbti savo vardui.
Šiandien yra pasikeitusi produkto kategorija, o žaismingumo ir emocingumo elementai mano kūrybą lydi nuo pradžios.
Didžiausi iššūkiai, su kuriais susiduriate savo darbe.
Mėgstu iššūkius. Didžiausias iššūkis, kurį pastaruoju metu keliu sau, – išsikristalizuoti kūrybinio darbo gausoje, nes, labai pasistengusi, galiu dirbti daugelyje sričių. Rašymas yra toks mano amplua, kurio niekad neakcentuoju, bet jis mane lydi daugelį metų. Skirtinguose leidiniuose rašau straipsnius interjero ir dizaino temomis, važinėju po tarptautines parodas ir pateikiu dizaino tendencijas bei apžvalgas. Profesinis žvilgsnis į reiškinius, kuriuos išmanau, leidžia man tai daryti kokybiškai. Visuose leidiniuose turiu pakankamą erdvės komfortą ir tą vertinu, ypač dabar, kai spauda, mano suvokimu, išgyvena renesansą, lyginant su nepatikimomis guglo žiniomis. Be to, kiekvienas naujas projektas neišvengiamai visada būna iššūkis – mėgstu sakyti, kad kūryboje nėra vieno teisingo atsakymo. Kūrybinio proceso pradžioje būna akistata su gausybe įvairiausių potencialių galimybių, iš kurių turi išsirinkti kažkurią vieną.
Žurnalas „Interjeras.lt pataria“