Molinės meilės sugrįžtuvės

Žiūriu į šiuos šviečiančius keistuolius ir galvoju – ką jie man primena? Snaiges, kurias dar būdama maža karpydavau su mama iš popieriaus? Jai visada gaudavosi gražesnės... O gal Velykinius margučius, į kuriuos dieviška ranka įleido šviesą? Visi šie moliniai dirbinėliai tokie panašūs ir kartu nėra nei dviejų vienodų – visi skirtingi. Štai ąsočiai. Viename sprogsta lietuviškų saulučių žiedai, kitame sukasi ir juda rytietiški žvaigždynų ornamentai čia susijungdami į gėlinius raštus, čia pabirdami ir vėl susiliedami į baltiškus žiedelius. O štai ten, ovalūs ir apvaliai kampuoti moliniai indai. Kiekvienas šneka savo kalba, pasakoja savo istoriją. Tamsoje, sklindant virpančiai šviesai iš molinuko širdies, rodos susivėlusios žaliaakės laumės šnibžda savo burtažodžius. Būdami keliese jie šnabždasi tarpusavyje, pasakojasi.

Molinukų paviršius – glotnus ir numylėtas. O kaip kitaip? Kiekvienas naujagimis yra liejamas iš balto molio arba žiedžiamas ir rudojo. Ant dar visiškai nesudžiūvusio Būsimojo pažymimas ažūro raštas. Pjaustoma rankomis, karts nuo karto drėkinant paviršių, kad šis išliktų elastingas ir paklusnus. Išpjaustytas gaminys džiovinamas, o išdžiūvęs stropiai aptrinamas drėgna kempinėle, taip užglaistomi visi nelygumai. Išdegamas pirmąjį kartą, po to purškiama arba tepama glazūra. Dabar jau išdegamas antrąjį, paskutinį kartą. Taip, apie neseniai sugrįžusio prie meilės keramikai vyro dirbinius, detaliai pasakoja žmona Ilona. Ji – moteriškai kukli: „Vyras užsiima viskuo, kame yra ažūras, spalva ir forma . Aš užsiimu viskuo, kas nėra taip rimta.“ Iškart sukyla smalsumas – kas gi ten tokio nerimto? Ogi daugybė mažučių angeliukų, pasteliškų servetėlių laikiklių, nėriniuotų stalo dekoracijų – tokie moteriškai nerimti dirbiniai, sukurti namams ir jų jaukumui be kurių apsiblausia bet kuri šeimos šventė. Autoriai kurdami kiekvieną gaminį suteikia jam misiją ir paskirtį- Kalėdoms, krikštynoms, jaukumui. Konkretų gaminį, kurį iki detalių suderina su užsakovu išlydi su nerimu- ar tiks, ar patiks, sako Ilona. Šeimą labiausiai džiugina grįžtamasis pirkėjų dėmesys, juk į kiekvieną kūrinį įdėta tiek meilės ir darbo.

Viskas prasidėjo šį ankstyvą pavasarį nuo pirmojo molio gabalo. Ne. Meluoju. Iš tiesų viskas prasidėjo daug anksčiau – nuo Dariaus keramikos studijų Kauno taikomosios dailės mokykloje, o galbūt ir dar anksčiau... Tiesiog šį pavasarį, po ilgos visiškai su keramika nesusijusių darbų pauzės, Ilonos iniciatyva į šeimos namus atkeliavo pirmasis molio gabalas, o vėliau jį atsekė ir įrankiai. „Begyvenant įprastą, rutininį gyvenimą "namai-darbas" pamačiau, kad vyrui meilė keramikai niekur nedingus. Po truputėlį, pradedant vien kalbomis, pradėjau ruošti jį "meilės sugrįžtuvėms " – sako Ilona. Mielė nėra vien tik jausmas. Meilė yra veikla ir rūpestis, dėstė garsus JAV psichologas ir filosofas Erichas Frommas (1900-1980), visiems tiems, kuriems meilė baigiasi po trijų metų, o gal ir dar anksčiau. Taigi, kalbant schematiškai, šios daugiapakopės meilės, kurios pagrindas yra moteris- žemė, išraiška- patiems kūrėjams netikėtai daugybe formų ir spalvų pražydę moliniai dirbiniai.

Vos nepamiršau, kad turiu atiduoti duoklę Tau, skaitytojau, kuris šį straipsnį atsivertė greičiausiai tikėdamasis interjero dizainerės patarimo susijusio su minėtaisiais Dariaus ir Ilonos moliniais kūriniais. Dėl stilistikos plačiau kalbėti neverta – juk autoriai gamina ir pagal užsakymus, taigi grubesnio paviršiaus molinukas gali puikiausiai derėti industrinio stiliaus interjere, kaip ir dailutis nugludintas ir gal šiek tiek sendintas jis gali atsirasti ir ant provanso stiliaus tualetinio staliuko. Jei reikėtų surasti geriausiai tinkamą vietą įkurdinti ažūrinius molinius šnabždesius, jie atsidurtų miegamajame. Kodėl? Nes ten, uždegus žvakutę jų viduje galėčiau tyloje įsiklausyti kokias paslaptis jie pasakoja, ar tiesiog ilgai žiūrėti į jų metamus šešėlius ant sienų. O kur molinukus įkurdintumėte jūs?