Tekstą parengė Viktorija Karsokaitė
Kauno Panemunėje duris atvėrė kūrybos namai „K.I.N.A.S. Panemunė“, kuriuos kartu su kolega Kęstučiu Žižiu gaivina Giedrius Bučas. Gamtosauginės prezidento Valdo Adamkaus premijos laureatas, apdovanojimą gavęs už darnios gyvensenos populiarinimą, socialines ir menines iniciatyvas, visuomenininkas pasakoja ne tik apie stiprių bendruomenių naudą ar antrinio dizaino idėjas, bet ir kartu atkreipia visuomenės dėmesį į tai, kaip elgiamės su gamta. Kalbėdamas Giedrius nevengia aštresnių žodžių.
D. Petrulio nuotr.
Prieš porą metų nusprendėte atnaujinti seną, 1930 m. statybos Panemunės kino medinuką, ten įkūrėte kūrybos namus. Kaip kilo tokia mintis?
Jau kurį laiką imuosi panašių iniciatyvų, anksčiau Kauno Pramonės pr. buvau įsteigęs bendruomenines dirbtuves. Norėjome jas išplėsti, kad tai būtų kultūrinė erdvė, tačiau šio projekto nepavyko įgyvendinti. Buvome įsikūrę komercinėse patalpose, tad reikėjo mokėti nuomą. Kadangi tai nebuvo komercinis projektas, teko jo atsisakyti.
Paskui buvo tarpas, kai užsiiminėjau tik neformaliu švietimu, vykau į mokyklas, lankiau bendruomenes ir kitas organizacijas. Prieš ketverius metus atsikraustęs į Panemunę susipažinau su vietiniu Kęstučiu Žižiu. Kaip tik vyko „Kauno – Europos kultūros sostinės“ renginiai. Kęstutis buvo „Fluxus“ agentas, ieškojo naujų veiklų ir būdų, kaip įtraukti vietos bendruomenę. Jis papasakojo apie parapijai priklausantį pastatą priešais bažnyčią ir pasiūlė jame kažką nuveikti. Jis turėjo savo idėjų, aš – savo. Atsirado galimybė jas įgyvendinti. 2019 m. pabaigoje pradėjome tvarkyti pastatą.
Nebuvo taip, kad va, turiu mintį ir dabar ieškosiu, kaip ją įkūnyti. Tiesiog su amžiumi supratau, kad visi dalykai ateina tada, kai turi ateiti. Ypač visuomeniniai dalykai, jų neišspausi. Matau, kaip susiburia veiklūs žmonės, kurie nori daryti, kurti, tereikia finansų. Dažniausiai jiems po kiek laiko nusvyra rankos, nes pinigai taip greitai neateina. Todėl siūlau pradėti daryti, žiūrėti, kaip seksis, o tada ieškoti lėšų. Ne nuo pinigų reikia pradėti, o nuo tikėjimo, visa tai turi kilti iš vidaus, iš širdies.
Giedrius Bučas. D. Petrulio ir R. Tenio nuotr.
Kokioje stadijoje projektas ir kas ten šiuo metu vyksta?
Per tuos metus sutvarkėme pastatą, kad jame būtų galima įsikurti, veikti. Bet, aišku, dar yra ką sutvarkyti. Kiekvienoje erdvėje daug darbo, bet pagrindinė salė funkcionuoja. Beveik kiekvieną vakarą joje kažkas vyksta: kalanetika, meditacijos, dukart per mėnesį rodome lietuvišką restauruotą kiną, o paskutinį mėnesio šeštadienį vyksta retro diskoteka su juostiniu magnetofonu ir plokštelėmis.
Salėje rengiami įvairūs susitikimai, yra norinčių vesti zumbą senjorams. Kai ką įsileidžiame nemokamai, bet dažniausiai patalpas nuomojame. Niekas mūsų nedotuoja, negauname lėšų iš savivaldybės ar bažnyčios. Teturime bendruomenės reikmėms pritaikytą pastatą, pasirašėme panaudos sutartį 10-čiai metų, todėl nereikia mokėti nuomos. Etatinių darbuotojų neturime, viską darome savo jėgomis.
Įkurtos bendruomeninės dirbtuvės, antrame aukšte jauna pora rengia fotostudiją. Tokiu principu ir veikiame, atsiranda norinčių prisidėti, kažką padaryti, tai ir darome. Per šią vasarą planuojame įkurti svečių namus, ieškome būdų, kaip save išlaikyti, ir svarstome įsteigti darbo vietų.
Tokie bendruomeniniai projektai Lietuvoje nėra labai populiarūs, ar klystu?
Apskritai žiūrint, taip, situacija ganėtinai sudėtinga, norėtųsi geresnės. Kai būni savo burbule, atrodo, kad darbai vyksta. Turime gerų pavyzdžių ne tik Vilniuje, Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Žygiuodami po Lietuvą susitikome su bendruomenėmis: vienur jos tikrai stiprios, kitur turi mažiau veiklų. Nuo didelių miestų nutolusiose provincijose bendruomenės šiek tiek stipresnės. Ten mažiau žmonių, jiems lengviau susiburti, kažką pasikviesti, gauti finansavimą. O didžiuosiuose miestuose pačios kultūros yra – kino teatrai, teatrai, įvairūs renginiai.
Bendruomenės susiduria su finansinėmis problemomis. Mums pasisekė, kad Aukštosios Panemunės parapija turėjo pastatą, kuriame nieko nevyko, todėl pasiūlėme jį perimti ir pritaikyti bendruomeniniams poreikiams. Bet ne visur taip būna. Pavyzdžiui, Kauno savivaldybė išvarė bendruomenes iš patalpų ir jas pardavė. Problema ta, kad miesto valdžia nemato poreikio stiprinti bendruomenes. Jeigu savivaldybėje yra daug asmeninių interesų, kaip Kaune, tada nereikalingos bendruomenės, nes jos saugos medžius, pievas, parkus, paveldosauginius namus. Kai kažkieno interesai nesutampa, bendruomenes reikia numarinti, kad jos nekeltų bangų.
Bendruomenė gali padėti puoselėti miestą. Finansavimas arba bent patalpos tikrai paskatintų jų veiklą. Esu už tai, kad bendruomenės miestuose augtų, ugdytųsi, vystytųsi, nes per jas galima išspręsti kultūrines socialines problemas, netgi saugumo ir aplinkosaugos bėdas. Kai kurie kandidatai į merus pamini bendruomenių stiprinimą, ir tai yra gerai. Balsuosiu už tokį merą, kuris skirs dėmesį bendruomenėms.
D. Bučo nuotr.
Esate vienas pirmųjų antrinio dizaino kūrėjų Lietuvoje. Kaip šio judėjimo idėjas pritaikėte atnaujindamas Panemunės kino pastatą?
Nepasakyčiau, kad esu vienas pirmųjų, yra ir ilgiau kuriančių. Šiandien gal trūksta laiko, bet jas įgyvendinu šiame namuke ar namuose. Tai – gyvenimo būdas. Negalvoju, kad taip elgiuosi dėl mados. Tuo kvėpuoju ir net nekyla minčių, kad seną dalyką reikėtų išmesti ir pirkti naują. Jeigu kažko ieškau, pirma kreipiuosi į žmones, gal kažkas gali atiduoti. Kadangi daug kas žino, prieš išmesdami manęs atsiklausia, ar man reikia. Aš tuo gyvenu, todėl natūraliai viskas išeina.
Panemunės medinuką bandome prikelti jau nežinau kelintam gyvenimui, nes visko šiame pastate yra buvę. Klebonas praėjusių metų pavasarį skyrė finansų stogui pakeisti, ruošiamės naujus sanitarinius mazgus įrengti. Žinodamas, kad reikės durų, paprašiau atiduoti Žaliakalnyje ardomo namuko duris. Žiūriu, kad daiktai turėtų bent šiokią tokią istoriją, nes dabar galima duris įsigyti pigiai, bet smetoniškos durys visai kitokios – kokybiškos ir tarnaus dar 100 metų. Žinoma, vamzdžiai nauji, tačiau panaudosime atiduotą unitazą, kriauklę, iš kavinės Kaune paėmiau šildytuvą.
Kalbant apie antrinį dizainą, kaip pasistūmėjo šios srities populiarumas per pastaruosius metus? Ar matote teigiamų pokyčių, ar vis dėlto lietuviai vis dar labiau linkę pirkti naujus daiktus?
Yra ir taip, ir taip. Pavyzdžiui, žiūrėdamas į mūsų dirbtuvių užimtumą, matau, kad žmonėms kol kas paprasčiau nusipirkti naują, nei remontuoti seną. Daugelis akcentuoja, kad nenori gaišti laiko. Taip, dažniausiai antrinis dizainas kainuoja laiką, arba samdai meistrą, už kurio laiką moki. Žmonės nenori investuoti savo laiko, bet aš šioje vietoje regiu paradoksą: dažnas verčiau renkasi eiti į nemėgstamą darbą, kad užsidirbtų pinigų ir nusipirktų daiktą. Juk galėtų mažiau dirbti, mažiau uždirbti, bet pasiimti seną daiktą ir jį mielai suremontuoti.
Kita vertus, aktyvumo irgi yra: socialiniuose tinkluose įsikūrusios atiduotuvės, veikia „Dėkui“ stotelės, į kurias žmonės neša daiktų ir pan.
Antrinis dizainas populiarėja, tačiau reikia parodyti, kad tai nėra iš biednumo. Tai – išminties reikalas. Man labai įstrigusi japonų meno šaka kintsugi, naudojama keraminiams indams remontuoti. Pavyzdžiui, japonai sudužusį puodelį suklijuoja, o siūles nudažo aukso dulkėmis. Pas juo stipri arbatos gėrimo tradicija, tad jei į svečius ateina su tokiu puodeliu, visi jį apžiūrinėja ir vertina kaip meno kūrinį. Labai noriu kintsugi atvežti į Lietuvą. Japonai sako „neišmesk“, o ką sako pas mus, Vakaruose? Negalima sudužusių daiktų laikyti namuose, reikia mesti ir pirkti naują. Turime prietarų, kurie parodo vartotojiškumą, bet ne išmintį.
Laimei, po truputį viskas keičiasi. Tai laiko ir vertybių klausimas, kas svarbiau: gyvename dėl daiktų ar dėl savo vidinės būsenos?
D. Bučo ir D. Petrulio nuotr.
Kalbėdamas apie gamtos taršą, tai vadinate ekocidu. Ar nemanote, kad pasirinkote kiek per stiprų žodį?
Taip, tai yra labai stipru ir daug kam nesuvokiama. Tai, kas dabar vyksta Ukrainoje yra siaubinga, čia ir dabar matome, kaip žūsta vaikai, griūva pastatai, daroma žala aplinkai. Iš kitos pusės, nematome ekocido pasekmių, nes tai vyksta lėtai, ilgai ir gana skausmingai nuo pat pramonės atsiradimo.
Jau dabar regime paūmėjusias alergines, onkologines ligas, endokrininės, reprodukcinės sistemos bėdas. Ataskaitos rodo, jog kiekvienais metais aplinkos būklė prastėja, didėja oro, vandens, grunto tarša, maiste ir žmogaus organizme randama mikroplastiko dalelių. Tai yra blogai. Visa tai pirmiausia kenkia mūsų sveikatai, ir tai laikau ekocidu. Apie tai mums nepatogu kalbėti.
Tema apskritai labai nepatogi. Šiukšlės, aplinkos užterštumas ir kt. Kodėl? Bandau keisti sukurtą tam tikrą naratyvą. Kas dabar sakoma apie klimato kaitą? Kad norėdami kovoti su klimato kaita turėsime išeiti iš komforto zonos. Kovoti? Žmonės kovoti nelabai nori. Išeiti iš komforto zonos? Grįšime į akmens amžių? Toks naratyvas paveikia pasąmonę ir tuomet žmonės negalvoja, kaip prie to galima prisidėti, kad ir mažais žingsneliais.
Bet kas yra komforto zona? Žinoma, tai, ką dabar esame įpratę vadinti: automobilis, geras namas, butas, mobilieji telefonai, pilna rūbų spinta. Pripratome, nes taip yra, galima pigiai nusipirkti. Ar dedam ant kitos svarstyklių pusės sveikatą, psichoemocinę būseną, švarų maistą, vandenį, neužterštą dirvožemį? Man būtent tai yra vertybės ir komforto zona. Tada (!) mums reikia išeiti iš komforto zonos ar į ją grįžti? Kai pakeiti naratyvą, viskas apsiverčia. Viskas priklauso nuo vertybių ir to, kas mums svarbu.
OKUROK- Koliažas, dydis 970 x 680 mm su tekstu
D. Petrulio nuotr.
Pernai sudėliojote koliažą iš pakelėse surinktų nuorūkų, kurį pavadinote „Okurok“. Ar planuojate panašių iniciatyvų?
Nuorūkas rinkome 2019 m., kai organizavome šešių dienų švarinimosi žygį. Per dvi valandas surinkome 8 000 vienetų 5 km atstumu. Pernai iš tos dėžutės išėmiau 883 nuorūkų ir sudėjau Vladimiro Putino atvaizdą. Karą prilyginau ekocidui. Palyginau mūsų požiūrį, vertybes, veiksmus ir lyderių veiksmus. Man viskas persipina, nes jeigu pasaulyje būtų bent vienas lyderis, tokių dalykų nevyktų.
Šis sudėtas personažas kare vaidina pagrindinį vaidmenį, bet nuorūkos lygiagrečiai eina kaip ekocido dalis. Nuorūkos yra dominuojanti atlieka visame pasaulyje, tačiau pramonė to nenori pripažinti. Cigargaliai pavirsta į mikroplastiką. Jie yra lėti žudikai, o skriejančios raketos žalą padaro čia ir dabar. Be to, į gruntą papuolusios visos kancerogeninės ir kitos nuorūkoje esančios cheminės medžiagos naikina mūsų ekosistemą. Kai klausėte, ar tai nėra per stipru? Daug kam taip ir atrodo. Gal mano tokia pozicija per griežta? Man atrodo, kad ne, ji natūrali, bet daug kas prisibijo tokio palyginimo.
O ką darysiu toliau? Aplink Lietuvą apėjome, aplink Kauną apėjome. Vis kažką padarau. Šiemet ruošiuosi naujai ekspedicijai „Išsaugokime Baltiją!“, kuri vyks 2024 m. Keliausime pėsčiomis aplink Baltijos jūrą, maršrutas bus apie 7 000 km. Manome, kad per devynis mėnesius pavyks apeiti. Pagrindinė ekspedicijos žinutė – Baltijos jūros užterštumas, nes ji yra užterščiausių pasaulio jūrų penketuke. Į ekspediciją įsijungs mokslininkai, ekoaktyvistai, politikai. Kviesime prisijungti įmones ir paremti ekspediciją. Labai svarbi žinutė bus visuomenei – ką kiekvienas mūsų galime padaryti, kad išsaugotume Baltijos jūrą. Ekspedicija tarptautinė, joje dalyvaus 8 šalys. Visos iniciatyvos bus susijusios su vandeniu. Šiemet pradėsiu dirbti su moksleiviais, vykdysime upių ir pakrančių tyrimus. Stengiuosi per meną šviesti vaikus ir aiškinti, kaip atsiranda tarša ir ką reikia daryti, kad gyventume švariau, gražiau ir sveikiau.
D. Bučo ir R. Tenio nuotr.