|
D. Murauskas: „Architektūra iš pirmo žvilgsnio atrodo labai gražiai, kaip kūrybinis procesas darbas su medžiagomis, spalvomis, faktūromis, tačiau, pradėjęs dirbti, susiduri su kitokia realybe“.
„Kurdamas interjerus turi artimiau bendrauti su užsakovais ir turėti geresnius įtikinėjimo įgūdžius, siekdamas jiems įrodyti, kad siūlomas sprendimas yra tikrai geras.“
|
Šį kartą mūsų keliai nuvedė į Vilniaus pakraštyje įsikūrusio architekto Domanto Murausko namus. Moderniame ir jaukiame būste gyvena architektas, jo žmona Ieva ir du sūnūs – Augustas ir Benediktas. Būsto šeimininkai – šiuolaikiški miesto žmonės, ir tai atspindi ne tik jų gyvenimo būdas, bet ir kasdienė namų aplinka, kurioje, bent kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, nėra nieko nereikalingo. Papasakokite, ar architektūra Jums – tai išsipildžiusi vaikystės svajonė? Na, ne. Mano aplinkoje nebuvo asmenų, dirbančių tokį darbą, todėl vaikystėje apie tai nesvajojau. Architektu tapau atsitiktinai, nors pasistengti dėl to teko nemažai. Dvejus metus mokiausi piešimo ir kompozicijos, kad galėčiau įstoti į architektūrą. Nors tai ir nebuvo mano vaikystės svajonių profesija, bet niekada nesigailėjau, kad pasirinkau šią veiklą. Ar galėtumėte pasakyti, kad architekto profesija Jums yra kažkas daugiau nei tik darbas? Norėčiau, kad taip būtų, tačiau... Architektūra iš pirmo žvilgsnio atrodo labai gražiai, kaip kūrybinis procesas: darbas su medžiagomis, spalvomis, faktūromis... Būtent to visus ir moko universitetuose, tačiau, pradėjęs dirbti, susiduri su kitokia realybe. Dažniau turi būti vadybininkas, reikia daug teisinių žinių, o kūrybinio darbo architekto profesijoje lieka mažai. Užsakovai dažniausiai pageidauja tradicinių, strandartinių namų, todėl iš 10–15 per metus suprojektuojamų lieka vienas, kurį labai smagu projektuoti, norisi fotografuoti, publikuoti. Koks architektas esate? Pirmiausia, manau, kad geriausiai mane atspindi mano jau padaryti darbai ir asmeninės savybės: gebėjimas išklausyti užsakovą, išsiaiškinti jo poreikius, net ir tuomet, kai užsakovas pats ne visada žino, ko nori. Aš nesu tas, kuris per prievartą bruka savo idėjas, ir, jei kreipiasi užsakovas, turintis aiškią viziją, kaip viskas turi būti, nesistengiu visomis jėgomis jo atkalbinėti, net jei man ne viskas atrodo priimtina. Kokią dalį Jūsų darbe sudaro interjerų kūrimas? Kai pradėjau dirbti, daugiausia kūriau interjerus. Šiuo metu specializuojuosi namų projektavimo srityje, kuri man įdomiausia. Kurdamas interjerus turi artimiau bendrauti su užsakovais ir turėti geresnius įtikinėjimo įgūdžius, siekdamas jiems įrodyti, kad siūlomas sprendimas yra tikrai geras. Namų projektavimas – darbas su tūriais, formomis – visuomet man buvo įdomiausias. Kaip vertinate šiandieninę būsto interjerų situaciją Lietuvoje? Dauguma interjerų yra tokie, kad jų nereikėtų vertinti. Nebūtina samdyti architekto, jei norima pakeisti sienų spalvą ar perstumdyti baldus. Tačiau, turint galimybę pasamdyti profesionalą, net mažoje erdvėje galima išgauti įspūdį, atrasti originalių sprendimų. Gerai vertinu tai, ką Lietuvoje daro profesionalūs interjero dizaineriai. Tikrai yra nemažai dėmesio vertų interjerų. Ar architektui, žinančiam įvairių sprendimų, interjero kūrimo galimybių, lengva kurti savo namus? Ne kasdien pasitaiko proga išbandyti naujas medžiagas, realizuoti savo idėjas interjeruose, todėl kurti savo namus buvo labai sunku. Turėjau labai daug idėjų, kurias norėjau išbandyti, todėl pradėjau šiek tiek blaškytis. Geriausia kontrolė tuo metu buvo terminai. Kol vyko namo statybos, projektavau funkcinį zonavimą, vėliau rinkausi baldus, medžiagas. Kai kurie architektai, dizaineriai net atsisako kurti savo namų interjerą ir samdo kolegas, tačiau savo namų aplinką norėjau kurti pats, todėl rūpinausi tiek pačiu namo projektu, tiek interjeru. Sklype situacija buvo labai aiški, žinojau, ko mums reikia, todėl projektuoti namą buvo paprasčiau, nei sukurti interjerą. Kokias funkcines zonas suprojektavote name? Funkcines zonas suprojektavau preciziškai atsižvelgdamas į gyventojų skaičių ir šeimos poreikius. Namas – vieno aukšto, tad čia buvo įrengtas miegamasis, du vaikų kambariai, pagrindinė gyvenamoji zona ir pagalbinės patalpos (vonios kambarys, katilinė, drabužinė, dirbtuvės). Kartais tenka išgirsti komentarų, kad, jei pritrūksime erdvės, visuomet galėsime pristatyti antrą namo aukštą. Lietuvoje dar pakankamai neįprasti vienaaukščiai namai su plokščiais stogais, tačiau žinau, kad antro aukšto čia tikrai nebus. Jūsų interjere aptikome nemažai originalių sprendimų ir netradicinių medžiagų. Vienas iš retesnių sprendimų – tarpeliai tarp grindų ir sienų. Papasakokite apie šį sprendimą plačiau. Visame interjere panaudojau „pakeltą“ nuo žemės sieną. Koridoriaus, gyvenamosios zonos sienose yra paliktas 2 cm aukščio ir 2 cm gylio tarpelis. Tai dariau norėdamas išvengti grindjuosčių. Jos įprastai naudojamos nekokybiškam statybininkų darbui maskuoti. Sienos ir grindų sandūrą sudėtinga padaryti tvarkingą ir gražią, todėl tos vietos uždengiamos grindjuostėmis. Pabandžiau pažvelgti į tai kūrybiškai ir surasti originalų sprendimą. Tokie tarpeliai palikti ir lubose. Taip sienos atrodo tarsi šiek tiek atitrauktos. Konstrukciškai čia buvo kabinamos kelios gipso kartono plokštės: pirma prie pat sienos, o antra centimetru atitraukta. Nemėgstu, kai statybininkai dažo sienas, viršutinę sienos dalį palikdami lubų spalvos. Vieni sako, kad toks sprendimas plečia erdvę, tačiau, mano nuomone, tai vėlgi statybininkų sugalvotas triukas, siekiant išvengti sudėtingo darbo – gražiai nudažyti dviejų plokštumų sujungimus. Jūsų namuose vyrauja tamsesnės sienų spalvos. Kodėl pasirinkote tokį sprendimą? Tamsiai pilkos svetainės sienos – tikrai netradicinis sprendimas, ir originalumas yra viena iš pasirinkimo priežasčių. Kadangi svetainė turi 6 metrų pločio vitriną į pietų pusę, dieną šviesos tikrai pakanka, o vakare, tinkamai apšvietus, pilka spalva suteikia jaukumo. Vos užėję į namus atkreipėme dėmesį į grindis. Papasakokite: iš ko jos? Tai ne parketas, ne laminatas. Tai poliuretano liejamos grindys, skirtos pramoninėms patalpoms, todėl jos labai atsparios, nesibraižo. Ši danga yra visame būste, išskyrus miegamąjį ir vaikų kambarius, kuriuose klojome kilimines dangas. Man patinka, kad šios grindys be jokio rašto, jokio sudūrimo. Svarbu paminėti, kad liejamos grindys yra blizgios tarsi stiklas, todėl, siekdami blizgesį neutralizuoti, grindis padengėme matiniu laku. Vienas pagrindinių valgomojo zonos akcentų – Jūsų darbo kartoninis šviestuvas. Papasakokite, kaip kilo mintis naudoti kartoną tokiame interjere? Ilgai ieškojau šviestuvo svetainei, tačiau niekur neradau tokio, kuris man būtų patikęs. Taip, galiausiai, ėmiausi darbo pats. Nusipirkau kartono, prisiminiau studijų laikus ir naudodamas elementariausias priemones sumaketavau pagrindinį šviestuvą virš valgomojo stalo. Vėliau padariau dar keletą kartoninių sieninių šviestuvų. Pirmą variantą padariau per vieną vakarą, o namie jis kabo jau metus ir sulaukia labai daug dėmesio. Žvelgiant į Jūsų namus susidaro įspūdis, kad juose nėra jokių nereikalingų detalių. Ar kuriant šį interjerą Jūsų tikslas ir buvo stilingas, saikingas interjeras? Esminė užduotis buvo funkcionalumas. Nesistengiau sukurti kažkokio konkretaus stiliaus interjero. Tiesiog kūriau namus, atsižvelgdamas į mūsų šeimos gyvenimo būdą. Kiekvieno kvadratinio metro įrengimas kainuoja, tad siekiau sudėlioti viską maksimaliai efektyviai. Nemėgstu gausybės nepraktiškų detalių, figūrėlių, vazelių, suvenyrų, be to, auginant vaikus, be visokių smulkmenų, detalių daug papraščiau. Koks buvo Jūsų žmonos indėlis, kuriant šį interjerą? Ar ji visuomet pasitikėdavo Jūsų siūlomais sprendimais? Buvo sudėtingas procesas, nes nuomonės sutapdavo ne visada. Labai nenorėjau daryti kažko šabloniško ir kasdieniško, kompromisas būtų reiškęs savo idėjų atsisakymą. Tekdavo kartais autoritariškai pasielgti, dėl ko kildavo konfliktų, tačiau dabar gyvename ir džiaugiamės. Praėjo metai, kai gyvenate šiame interjere. Ar jau yra kažkas, ką norėtumėte jame pakeisti? Klaidų šiame interjere nepadariau. Tikrai nekeisčiau ir namo plano. Įrengdamas interjerą galbūt mažiau naudočiau tinko ir glaisto, palikčiau daugiau atvirų konstrukcijų. Taip daryčiau ne kiek dėl estetikos, o dėl finansinių sumetimų. Lygiai nuglaistyta plokštuma man nėra gražesnė už kokybiškai sumūrytą sieną. Namo, kuriame gyvenate, energinio naudingumo klasė – A. Sakykite, kiek Jums buvo svarbus energinis efektyvumas, kuriant savo namus? Man visai nesvarbu, kokia klasė bus deklaruojama, esminis klausimas buvo: kiek mokėsiu už šildymą. Ilgą laiką domėjausi pasyviųjų namų statyba, alternatyvios energijos šaltiniais ir specializuojuosi būtent šioje srityje. Taupaus namo statybai reikia daugiau žinių, kai kurių brangesnių medžiagų. Mano tikslas buvo, kad brangesnės medžiagos, panaudotos taupiam namui statyti, atsipirktų ne vėliau kaip po 10 metų. Ieškojau aukso vidurio, kad namas būtų šiltas ir kuo mažiau sunaudotų energijos. Buvo labai smagu pamatyti, kad visi teoriniai skaičiavimai, atlikti projektuojant, pildosi ir realybėje. Kam skiriate savo laisvą laiką? Laisvalaikį leidžiu aktyviai. Stengiuosi kiek įmanoma daugiau laiko skirti vaikams. Šiltuoju sezonu mano hobis – motociklai, žiemą praktikuoju snieglenčių sportą, o, kai norisi ramybės, tiesiog skaitau gerą knygą. Užbaikite frazę: geras architektas... Turi turėti fantazijos, gerų idėjų ir drąsos jas įgyvendinti ir gali surasti užsakovą, kuris sumokėtų už šių idėjų įgyvendinimą. Ačiū už pokalbį
Parengė Agnė Rutkauskaitė Nuotraukos Dariaus Gumbrevičiaus Žurnalas „Interjeras.lt pataria“
|
|||
