Esu kaip vijoklis...
Vieni vadina Ją knygelių vaikams ir atvirukų fėja, kiti sako, kad Ji – tarsi ne šio amžiaus, ne šiam laikmečiui priklausanti trapi, jautri ir švytinti asmenybė, treti Ją vadina tiesiog šiltu, jaukiu žmogumi. Kalbu apie dailininkę, vaikiškų knygelių iliustratorę ir autorę, atvirukų piešėją, leidyklos „Nieko rimto“ meninę redaktorę, „Menų valčių dirbtuvių“ sielą Sigutę Ach. Susitikusios šviesiose ir erdviose „Menų valčių“ dirbtuvėse, kalbamės apie gyvenimą, įkvėpimą, gamtą, meilę...
Nuo ko viskas prasidėjo? Kaip pasirinkote dailininkės kelią, pradėjote piešti atvirukus, paveikslėlius?
Aš – tarnautojų vaikas. Jie pritarė mano norui būti menininke, bet sakė, kad vis dėlto reikėtų turėti profesiją, iš kurios galėčiau pragyventi. Todėl padariau lanką – įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą, pasirinkau taikomųjų darbų ir chemijos specialybę. Nuostabu, kaip tais laikais būdavo derinamos specialybės. Nesijaučiau „savo rogėse“, ypač krimsdama chemijos mokslus, nors gal buvau tiesiog per jauna, kad suprasčiau jos svarbą. Taigi trečiame kurse gėdingai kapituliavau. Tačiau chemija įgalino mane įsidarbinti laborante buvusiuose Pionierių rūmuose. Čia mane labai globojo keramikė Nijolė Simanonienė. Ji ir buvo pirmoji „menų“ mokytoja...
|