Kalbino Lina Žukauskaitė
|
Keramikė Jovita Laurušaitė |
Keramikė Jovita Laurušaitė (g. 1956) kuria ryškų netikėtumų ir kasdienių įvykių pasaulį, kuriame išsitrina riba tarp daikto ir meno kūrinio. Jos darbų stebėtojas atsiduria prieštaringoje situacijoje – visi menininkės kūriniai atlieka praktinę funkciją, bet griežtai atsisako tapti dekoracijomis ir reikalauja deramos pagarbos jų autentiškam gyvenimui. Avantiūra verta dėmesio, nes už kiekvieno linkio laukia nuostaba ir nuotykis.
Jūsų darbai – išskirtiniai veikėjai, turintys tvirtą charakterį ir nuomonę. Papasakokite, kaip jie atsiranda. Dažniausiai žiedžiu juos iš baltojo molio, tada lipdau detales, kiekvieną atskirai ištapau rankomis ir degu 1 040 laipsnių temperatūroje. Noriu, kad kiekviena vaza turėtų savitą išraišką ir siluetą. Esate miesto žmogus, vilnietė. Ar žvilgsnį anksti užkliudžiusi didžioji ir mažoji sostinės architektūra, jos puošybos elementai dažnai atgyja jūsų darbuose? |
Einant gatve pravartu žvilgterėt aukštyn – kartais kaip tik pastogėje atsiveria patys tikrieji grožiai. Juk architektui projektuojant fasadą, popieriuje guldavo visas namo vaizdas nuo apačios iki stogo. Pasitaiko, kad viršuje atsiduria svarbiausi puošybiniai akcentai. Važiuodama Pylimo gatve, visada pasižiūriu į reljefinius vaikus su gulbėmis ir vazomis ant vieno namo frizo. Puošybai tuomet negailėta dėmesio ir fantazijos.
Taip pat senovinių pastatų laiptai, kolonos, arkos. Savotiškas griuvėsių žavesys ir romantika. Atsiveriančios griaunamų namų erdvės su buvusių gyvenimų likučiais. Ar statomo pastato apmatai – rodos, koks gražus jis bus pabaigtas (dažniausiai nebūna).
Paprastai pamatai tai, kas tau svarbu. Akis užprogramuota pastebėti, net išvysti tai, ko nėra. Tai gali būti dėmė ant sienos ar šešėlių žaismas ant užuolaidos, pasivaidenantis kaip figūra ar motyvas. Gal kas pasakys, kad tai niekam tikęs kūrybinis principas, bet kas man uždraus? Jau praėjo noras nustebint pasaulį ar baimė, kad kas nors – neduok Dieve – sukliudys padaryti tai, ką taip gerai sugalvojai. Esu laisva kaip niekad. Netgi daryt nesąmones. Dabar svarbus pats darymo malonumas.
Naujausiame jūsų cikle „Miesto motyvai“ pasirodo kitų kultūrinių tradicijų atspindžiai. Ar dažnai keliaujate žvilgsnio horizontui praplėsti?
Kiekviena neišvengiama kelionė man regis kaip didžiausias vargas, nors sugrįžtu visad labai patenkinta. Šiaip jau esu namisėda. Mėgstu kasdienybę, rudenį ir vienatvę (kai žinai, kad vakare visi susirinks į namus).
Ar jūsų vaizduotė įgauna pagreitį sekdama meno istorija?
Tikriausia visi, kas pasirenka keramiką, daugiau ar mažiau „perserga“ actekais, japonais ar etruskais. O gal visais iš eilės. Po to lieka mėgstamiausi.
Meno istorija – įdomi, viliojanti, pamokanti. Gaila, kad mano studijų laikais buvo pasiekiamas tik Leningrado Ermitažas, bet ir tai buvo nemažai. Egiptiečių ritinėliai-formelės, kurias ridenant per molį atsispaudžia reljefas – panašiai kaip padanga atspaudžia savo raštą žemėje. Tą principą „nusavinau“ ir naudoju. Mano pačios atrastas principas – dėlioti po vieną plastilininius „plaukus“, tuomet atlieti gipso formą ir atspausti molyje. Tai mano „moterų“ šukuosenos. Mano figūros – visada indai, o ne skulptūros. Kartais kepurėlė yra tarsi maža vazelė, į kurią patogu merkti gėles.
Išraiškingi jūsų kurtų indų pavidalai ne nuolankiai prisitaiko prie aplinkos, bet diktuoja jai savo taisykles. Tokie įprasti veiksmai kaip gėlių pamerkimas tampa nuotykiu ir iššūkiu!
Vienas matematikos profesorius yra pasakęs, kad jaunystėje kilusias idėjas jis žymėdavosi užrašų knygutėje, o paskui visą gyvenimą tas idėjas rutuliojo. Galbūt kiekvieno galvoje yra savotiška užrašų knygutė, kurioje saugomi įspūdžiai, impulsai – tarsi raktiniai žodžiai. Vėliau jie iškyla vienu ar kitu pavidalu.
„Labiausiai mėgstu moters figūrą atkartojančias vazas“, – sakote. Jos talpios ne tik tūriu, bet ir pasakojimais apie moters gyvenimą, realius ir nerealius susitikimus, jausmus, būsenas.
Manau, visi sutiks, kad stipriausi įspūdžiai – iš vaikystės. Turbūt visos mergaitės mėgsta piešti princeses. Jos išauga ir nebepiešia, o aš vis dar piešiu ir lipdau.
Ir linksmai stebite aplinkinį pasaulį. Vazose „Gražus gyvenimas“, „Šnabždant meilės žodžius“, „Piemens gyvenimas“ – žmogiškųjų santykių sienos, kampai, įtrūkiai.
Vaizdeliai (paprastai ant „moterų“ sijonu, o kartais ant indų) – iš gyvenimo tokio, koks buvo manasis arba įsivaizduojamo: jaukūs namai, svečiai, šventės, fontanai ir sodai. Ir, žinoma, meilė. Stengiuosi nenuslyst į sentimentalumą (o dar baisiau – į karikatūriškumą), išlaikau distanciją tarp savęs ir savo personažų. Taigi netikėkite viskuo, ką matote.
Žurnalas „Interjeras.lt pataria“