Nelieskite mėlynojo burbulo

Tekstas: Mariaus Dirgėlos

Kaip smagu kalbėti apie burbulus. Beveik smagiau, nei juos leisti. Sakome, kad burbulai – tai blogis, nes savo valdžios burbule gyvena politikai, savo iliuzijų burbule gyvena jaunieji startuolių kūrėjai, savo socialiniame burbule gyvena minimalaus mėnesio atlyginimo gavėjai. Neseniai feisbuke pasipiktinimą sukėlė naujo individualių namų kvartalo reklama, kvietusi išvengti „kolūkinio baroko“ ir lūšnų kaimynystės. Nes mes už įvairovę. Mes prieš burbulus!

Burbule gyvena ir dizaineriai. Dizainerių burbulas kartais būna sukibęs su menininkų burbulu. Tai toks dvinaris darinys, kažkodėl besileidžiantis žemyn neprognozuojama trajektorija ir sprogstantis greičiau nei apvalieji broliai. Kodėl? Todėl, kad dizainas nėra menas, nes menas nesprendžia problemos, jis yra tik jos inspiruotas, į ją reaguojantis. O beveik 93 proc. dizaino studentų sutinka: „Svarbiausia, kad dizainas išspręstų iškeltą problemą.“ Ar tas sprendimas sukurs inovaciją, ar bus estetiškas, neturėtų būti svarbu. Deja, tenka tik stebėti, kaip nuolat pritrūkstama drąsos... iškelti tikrą problemą. Pagunda kiekvieną šmėkštelėjusią idėją iškelti į problemos rangą ir taip pateisinti savo pastangas sukurti tai, kas jau šimtąsyk sukurta, – didelė. Netikrų (asmeninių) bėdų sprendimas dizaino priemonėms yra tik (tik?) menas. Todėl tapo madinga sakyti – reikia įžvelgti galimybę. Dažnai tai reiškia – surasti prasmę gyvuoti tam, ką jau esame sukūrę. Sprendimui, vizualinei idėjai. Tai ypač aktualu į dizaino industriją pretenduojančioms mikrostudijoms. Pavyzdžių pilnas leidinys „Created in Lithuania“, turgelis „Uptown Market“ ir, deja, dizaino studentų peržiūros.

Įdėmiau pažiūrėjus, pasirodo, kad „problemos“ ir „galimybės“ koncepcijos ne tokios jau ir skirtingos. Kas dizaineriui yra problema, jei joje neslypi galimybė? Ir kas yra galimybė, kurią įgyvendinus, ničniekas nepasikeičia? Viskas priklauso tik nuo požiūrio – ar ieškosime esminių sprendimų, ar tik tų, kuriuos jau turime savo portfolio.

Dizainerio kaip problemos sprendėjo paradigmos neginčykime. Bet gal patikslinkime. Dizaineris yra ne vien laisvas sprendėjas ir atradėjas. Jis yra užduočių vykdytojas, dažnai, deja, užsimerkiantis prieš galutinį savo veiklos rezultatą. Rezultatą, kuris vertinamas pinigais – ne tais, kurie sumokami dizaineriui už darbą, o tais, kuriuos sumoka galutinis vartotojas ir kurie virsta premija kliento banko sąskaitoje. Taip, daugelis nuo savo kūrybos rezultatų slepiamės už grūdinto savigynos stiklo – nuo trumpo produkto naudojimo (kuris yra ne mūsų rūpestis), nuo jo ilgalaikio poveikio sveikatai (kurio mes net nežinome), nuo pačių panaudotų estetikos triukų (kuriuos mes puikiai išmanom ir tuo didžiuojamės), galbūt verčiančių galutinį vartotoją žiauriai permokėti. Požiūris „man svarbu pats kūrybos procesas, o ne rezultatas“ dizaine yra tik iliuzija. Nes esi ne tai, ką kuri. Esi tai, kuo tavo kūryba tampa realiame pasaulyje.

Kaip šiame kontekste atrodo šių metų „Jaunojo dizainerio prizo“ nugalėtojai?

Jie labai rimtai sprendžia užduotis, kurias iškėlė patys. Kitaip tariant, tarsi žaidžia šachmatais su savimi. Sakoma, kad tai yra sunkiausia. Daug lengviau atsistojus šalia paklausti – kam to reikia? Ar tai tikrai problema? Ką tai keičia? Kaip įmanoma „pasiremiant apatinių drabužių kolekcija paneigti visuomenėje vyraujančius tobulo kūno standartus“? Ar tikrai „aukščiau juosmens esančios kliūtys“ vertos nuolat nešiotis specialų prietaisą? Kodėl suyrančios urnos atrodo taip pat kaip ir ilgaamžės?.. Lengva ir atsakyti. Tiek spręsdamas problemą, tiek ieškodamas naujos galimybės (parduoti?) dizainas vertingas tik tada, kai yra patrauklus. Nėra nė vienos priežasties dizainui būti neestetiškam, ir yra tūkstantis priežasčių, kodėl toks niekam nereikalingas.

Dizaineriai viską daro teisingai. Jie teisūs, darydami viską ir visaip. Gero dizaino nusipelno ir cigarų mėgėjas, ir nuo kompiuterinių žaidimų priklausomas paauglys, ir antrankiais sutramdytas nusikaltėlis. Nauji automobiliai turi nustelbti kelerių metų senumo, o drabužiai – ir šiųmečius pirkinius. Dizainas yra it koks Biliūno laimės žiburys, tai, kas kitus žmones verčia lipti aukštyn, į kalno (Maslow piramidės...) viršūnę. Taip, mieli dizaineriai. Neleiskite jums aiškinti, ką kurti etiška, o ką – ne. Karys vertas gero dizaino ginklo lygiai tiek pat kaip chirurgas – skalpelio. Dizainas, kaip ir jo objektai, turi būti visoks: švelnus ir šiltas, jaudinantis ir gąsdinantis, rimtas ir visai ne, jei reikia – griežtas ir piktas. Kaip ir jo vartotojas. Kaip ir autorius.

Todėl, gerbiami dizaineriai ir jų kritikai, – padėkite „Design for the real world“ į šalį. Jau metas. Viktoras Papanekas rašė ne jums. Jis rašė žmonėms, kurie yra per silpni šiam tikram pasauliui. Stengėsi padėti jiems susivokti. Jūs jiems negalite padėti, nes problema yra juose. „Jeigu visi dizaineriai staiga nustotų...“ yra mitas, ir jūs tai žinote. Manifestai[1] yra mitas. Dizaineris gali kažką pakeisti – jei to norėtų – tik darydamas.

O jūs, gerbiami verslininkai, prekybininkai ir kai kurie dėstytojai, – palikite ramybėje dizaino studentus. Atstokite nuo jų su visomis „realiomis“ užduotimis. Supraskite, kad visko išmokyti negalite, – tik to, ką mokate jūs patys. Įsivaizduokite dizaino lauką. O dabar – savo išmanomą sritį. Studentai nėra jūsų mokiniai, jie nėra pameistriai. Jie ne mokosi iš jūsų, jie mokosi paimti iš pasaulio tai, ko reikia, kad galėtų kurti savo burbulą.

Ir jie nusipelno – kol kas tik „Jaunojo dizainerio“ – prizo už tai.