Gintaras Čaikauskas, nuotrauka Simo Bernoto
Interviu su architektu prof. Gintaru Čaikausku (Įmonės „Architektūros linija“ architektas),
Kalbino Vytautas Gurevičius
Sveikinu su LNTPA apdovanojimu už tvarumą (automobilių centras JUTA. Bendraautorius Miroslaw Szejnicki). Kokią reikšmę tvarumas turi jūsų kūryboje, kaip jūs jį propaguojate savo kuriamuose objektuose?
Ačiū už klausimą, tvarumo tema šiuo metu yra labai aktuali. Neseniai VGTU architektūros fakultete vykusioje konferencijoje teko skaityti pranešimą „Tvarumas = patvarumas“. Ką tai reiškia? Mano supratimu, tai yra išlikę sprendimai, kuriuos patikrino laikas. Apie tai byloja pavyzdžiai iš praeities. Mūsų protėviai prieš kelis šimtmečius statė gana primityviomis technologijomis, naudodami išimtinai ekologiškas medžiagas (kitokių tiesiog nebuvo), tačiau jų darbo vaisiais puikiai naudojamės ir šiandien. Dar daugiau – saugome jų sukurtą istorinį paveldą, pastatus skelbiame architektūros paminklais. Šie objektai nuolatos kuria pridėtinę vertę, su laiku tik brangsta, mums belieka juos tik adaptuoti savo poreikiams. Tokiu atveju nauja kokybė atsiranda nenaudojant naujų gamtos išteklių, negriaunant, nesukuriant atliekų bei šiukšlių, kurios sukelia vis opesnę utilizacijos problemą.
Šiuo aspektu buvo grįstas mano pranešimas konferencijoje, tokiu kūrybos moto vadovaujamės kasdienėje įmonės veikloje. Prieš pradėdamas bet kokį projektą pagalvoju – kokia bus jo išliekamoji vertė? Pirma, ar jis atitiks socialinį žmonių poreikį? Antra, kiek ilgaamžė jo materija, ar sprendimai bus tvarūs, kiek jie reikalaus nuolatinės priežiūros ar atnaujinimo, kokia jų pertvarkymo ir universalumo galimybė? Ne paslaptis, kad dalis šiuo metu statomų pastatų laikini iš esmės, jie skirti tik konkrečiam verslo planui įgyvendinti. Kartais viešai deklaruojama, jog po tam tikro laiko, kai statiniai atliks savo paskirtį, ji bus tiesiog išardyti. Tuomet, mąstant apie tvarumą, reikėtų numatyti antrinį medžiagų panaudojimą ir pan. Savo projektuose tvarumo siekius suvokime kaip ilgaamžiškumą, natūraliai puoselėjantį gamtą. Kiek tai pavyksta, matyti mūsų sukurtuose objektuose.
Ar sulaukiate užsakovų pasipriešinimo dėl tvarių sprendimų, nes jie dažnai išpučia kaštus?
Tvarūs sprendimai neišvengiamai brangesni. Visi girdėjome kiek pasipriešinimo sulaukė reikalavimas naujuose pastatuose siekti A+ bei A++ energinės klasės. Be abejonės, tai sukėlė kainas ir galutiniams vartotojams. Kita vertus, pripažinkime – architektūra nėra pigus statybos menas. Šią mintį mes turime teisingai suprasti ir įsisąmoninti. Tai įrodo ir istoriniai pastatai: jie buvo statomi patvariai, vengiant pigių statybų ir greito pelno efekto. Jeigu šiandien mes kalbame apie tvarios architektūros siekį, turi būti numatyta rimta, atsakingai apskaičiuota investicija. Visi žinome, kad iš tiesų egzistuoja energijos tvermės dėsnis. Kiek įdėsime, tiek ir turėsime...
Nereikėtų siekti pastatyti kuo daugiau ir kuo pigiau, nes tai nėra tvaru visomis prasmėmis: menine, socialine, ekonomine, ekologine ir t.t. Visus sprendimus įvertinus šiais aspektais, reikia apskaičiuoti ar investicijos atitiks keliamus tikslus. Dar visai neseniai kai kurie privatūs ar korporatyviniai statytojai užsimodavo statyti objektus, tačiau darbų paprasčiausiai nepabaigdavo. Dažnai mūsų šalyje tenka grumtis su minėtomis statybos medžiagų utilizacijos problemomis. Ryškiausi netvarios statybos pavyzdžiai mus pasiekė iš sovietmečio, su jais visiems dažnai tenka susidurti kasdien. Vyksta sudėtingi to laikotarpio objektų renovacijos procesai, sprendžiamos įvairiausios eksploatacijos problemos ir pan.
Ką manote apie estetinę šiuolaikinės architektūros pusę? Ar ji tvari, ar architektai nestato paminklų sau?
Architektas turėtų statyti savotiškus „paminklus“ visuomenei, laikmečiui, bet tik ne sau, nes paminklą jam pastatys kiti, pačiam tuo jau neteks rūpintis... Kalbant rimtai, egzistuoja konteksto suvokimo dilema, nes mūsų kartos gyventi ir kurti atėjo jau ne į tuščią erdvę. Gyvename šalyje, kurios istoriją skaičiuojame šimtmečiais, palikimą matuojame ir vertiname tradicijomis, žavimės skirtingų laikmečių stiliais. Todėl kurdami konkrečioje vietoje turime aiškiai apsibrėžti veiklos gaires. Visada labai vertinau kontekstualų mąstymą, nors tai irgi gana subjektyvu. Kiekvienas architektas yra individas, savita asmenybė ir šį aspektą suvokia skirtingai. Visame pasaulyje nemažai kuriančių kolegų, kurie pirmiausiai išreiškia save, siekdami iššūkio kontekstui, nekreipdami į aplinką dėmesio. Nors jų darbai tampa lengvai atpažįstami iš būdingo stiliaus ar išraiškos formų, tačiau susiformavusiame kontekste atrodo kaip svetimkūniai. Jie atkreipia visuomenės dėmesį, sukelia prieštaras. Gerai tai ar blogai – nuolatinių diskusijų objektas, pavyzdžių jau turime, matyt, jų bus daugiau ir ateityje.
Aš vertinų savo buvusių architektūros mokytojų brolių Nasvyčių santykio su aplinka sampratą. Jie visada taip kūrė patys ir mus mokė atsižvelgti į būsimo objekto kontekstą: istorinį, gamtinį, socialinį aspektus. Mane sukrėtė Algimanto pasakyta užuomina, kad jis tiesiog fiziškai negali eiti pro objektą, kuris nėra harmoningas aplinkai, renkasi kitą gatvės pusę... Pripažintiems Lietuvos moderniosios architektūros klasikams naujo statinio santykis su esančia aplinka buvo svarbesnis nei ryškus objekto, o kartu ir savo reikšmingumo parodymas. Tuo, kiek įmanoma, bandau vadovautis ir savo kūryboje. Šis metodas nereiškia, kad turime propaguoti neutralią, beveidę architektūrą. Atvirkščiai – įsijautus į aplinkos specifiką, galima sukurti originalų, aplinkai jautrų objektą. Gerų pavyzdžių pasaulyje apstu. Kalbant tyliau, dažnai galima išreikšti gilesnes mintis...
Žinoma, būna objektų, kuriais privalome sukurti ryškesnį pastato veidą. Teko susidurti su tuo ir mums. Objekto išraiškos siekėme projektuodami „Forumo“ rūmus, o šiuo metu statoma nauja Pilaitės bažnyčia, ateityje tapsianti ir bendruomenės namais, savaime suprantama, privalo išsiskirti iš blokinių daugiabučių konteksto ir mes to sąmoningai siekėme. Ji toli gražu dar nėra baigta, ne paslaptis, kad bažnyčios gali būti statomos šimtus metų... Autorių kolektyvo manymu, toje aplinkoje privalu sukurti simbolį, vietos ženklą. Santykio tarp išraiškos ir konteksto ieškojome kurdami šiuo metu statomą „Teltonika“ administracijos pastatą. Sėkmė lydi tada, kai pavyksta rasti aukso vidurį tarp pastato įvaizdžio ir aplinkos specifikos. Tai, pabrėžiu dar kartą, priklauso nuo kiekvieno architekto asmeninės pasaulėžiūros, vertybinių nuostatų, objekto ir erdvės traktuotės, net nuo jo temperamento bei charakterio.
Ar matote per 30-ies metų mūsų nepriklausomybės laikotarpį susiformavusį lietuviškos architektūros įvaizdį, koks jis?
Vienareikšmiškai taip. Mūsų architektūra, nebijau to teigti, yra tikrai ne prasto lygio, o ilgų dešimtmečių istorija galinčios pasigirti mūsų architektūros mokyklos pajėgios suformuoti šiuolaikišką kūrėjų mąstymą, įkvepiantį kurti labai gerus projektus, remiantis vietinėmis pajėgomis. Kartais pas mus vadovaujantis komerciniais sumetimais ir siekiant sureikšminti būsimą objektą, kviečiami „star“ architektai užsieniečiai, bet po pirmų eskizų objektus realizuoja vietiniai kolegos. Tokiu atveju esme tampa tik kūrinio „etiketė“... Šį reiškinį suprantu kaip vieną iš globalizacijos pasekmių: garsiais vardais siekiama pritraukti didesnių investicijų, tikintis lengviau atverti joms pritarimų kelius, sulaukti daugiau žiniasklaidos dėmesio, turistų ir pan. Realybė yra tokia, kad nemažai keliautojų nori pamatyti būtent garsenybių sukurtus objektus skirtingose šalyse (garsusis Bilbao efektas). Ar tokie sprendimai visada gerina mūsų aplinką, kuria pridėtinę vertą ir skatina mus pasitempti – drįsčiau diskutuoti... Stažuočių užsienyje metu dažnai girdėdavau patyrusių kolegų kartojamą frazę: „architektas visada laisvas pasirinkti – kurti taip, kad būtų pats laimingas arba taip, kad būtų laimingas pats ir visi kiti...
Aplinkai jautresni vietiniai kolegos, gimę ir kaip asmenybės susiformavę Lietuvoje, mano nuomone, dažniausiai suprojektuoja tikrai subtilesnius ir jautresnius kūrinius, formuojančius savitą vilnietišką, kaunietišką ar kitai vietovei būdingą originalią architektūrą. Tai pastebi iš užsienio atvykę svečiai: jie regi mūsų tradicijų tęstinumą ir savitumą. Užsienio kolegos dažnai savotiškai baltai pavydi ir sako, kad mums bepigu kurti naują architektūrą turint tokias gilias ir puikias tradicijas, atveriančias neišsemiamus įkvėpimo klodus. Tai yra aukščiausia vertybė kosmopolitiniame pasaulyje, kai viskas aplink vienodėja ir niveliuojasi. Grįžtant prie praeities analogijų, žinome, kad istoriniai stiliai pasireiškė įvairiose šalyse, tačiau jie kažkaip įgaudavo nacionalinį charakterį. Lietuvos mecenatai didesniems objektams projektuoti praeityje kviesdavosi užsienio specialistus, nes tuo metu Lietuvoje tiesiog nebuvo vietinių profesionalių architektų. Architektūra yra labai matoma meninės kūrybos sritis, kuri neišvengiamai įtakoja savitą šalies veidą, tikiu, kad ir ateityje tai bus vis labiau vertinama.
Dar vienas aspektas, įrodantis mūsų architektūros kokybę, – laipsniškai didėjantis idėjų ir darbų eksportas į kitas šalis. Žinia, kol kas tai dar tik pavieniai atvejai kai laimimi tarptautiniai konkursai ir Lietuvos architektai tampa matomi tarptautiniu lygiu. Svarbu per daug nesikuklinti, nes nei fiziškai, nei dvasiškai Lietuvoje nejaučiame talentingų kūrėjų stygiaus, atvirkščiai – drįstu teigti, kad esame tikrai gerame lygmenyje. Tai galėčiau patvirtinti remdamasis ir savo, kaip kviestinio dėstytojo bei stažuotojo dirbusio užsieniuose, patirtimi. Dažnai pas mus konkurencija būna tokia didelė, kad net prasideda kainų dempingas, kitu lazdos galu kertantis per architekto profesijos prestižą.
Pilaitės bažnyčia
Ką manote apie jaunąją Lietuvos architektų kartą?
Norėčiau likti objektyvus, nors jau ne vieną dešimtmetį esu Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universitetas) dėstytojas. Kai atsirado plačios išvykų į kitas šalis galimybės, stengiausi pamatyti kuo daugiau skirtingų architektūros mokyklų, susipažinti su jų mokymo programų specifika. Teko lankytis Skandinavijos šalyse, pajusti Šiaurės ir Pietų Europos mokyklų skirtumus. Turėjau paskaitų Romos „La Sapienza“ universitete Italijoje, Ispanijos mokymo įstaigose. Esu dirbęs Pietų Korėjoje, lankiausi Japonijoje, JAV – Teksaso „A&M“ universitete, todėl drįstu teigti, kad, mūsų mokykla yra tikrai konkurencingo lygmens. Realiai turime gana kuklius finansinius išteklius, tačiau vertinimo reitingai laipsniškai kyla, nes ne viską lemia pinigai. Žinoma, kol kas sunku lyginti mūsų profesorių ir kolegų iš turtingesnių valstybių atlyginimus bei darbo krūvį, tačiau visada reikia žiūrėti į pasiektus rezultatus bei parengtus specialistus.
Teko vizituoti ir stebėti mūsų studentus, dalyvaujančius mainuose Pietų Europos mokyklose. Jie skųsdavosi, jog trečius metus studijuojantys vietiniai mokosi tai, ką mūsiškiai jau seniai praėję. Kai kurie Romos „La Sapienza“ universitete mokslus krimtę lietuviai greitai išmokdavo italų kalbą ir net padėdavo vietiniams studentams įsisavinti užduotis. Tokių pavyzdžių apstu. Ko gero, mūsų mokykloje yra daugiau griežtesnės disciplinos, bet tai iš dalies mobilizuoja ir motyvuoja rimčiau mokytis. Lyginant su relaksuota šiltesnių šalių aplinka, kartais tai neatrodo itin patraukliai, tačiau nuo seno žinome, kad mokslo šaknys karčios, o vaisiai – saldūs... Mūsų mokykla tradiciškai rengia architektus gebančius derinti kūrybiškumą ir praktinę veiklą, o kitur pastaruoju metu labiau pabrėžiamas siekiamų tikslų socialumas, filosofinis pradas, teorinė motyvacija ir pan., nesureikšminant profesinių įgūdžių. Atsakymų į klausimą „kas geriau?“ atsakymų ieškome nuolatos. Kadangi visą gyvenimą praktikuoju, manau, kad architektūra yra vis tik taikomasis menas, nors sprendiniai visuomet turi būti pagrįsti aiškia menine idėja, gilesne koncepcija. Tvirtai tikiu, jog įmanoma suderinti realų projektavimą su semantinėmis architektūros potekstėmis bei poetišku požiūriu. Labai vertinu architektūros sprendinius, kurie nelieka tik svajonėse, anksčiau ar vėliau, neprarasdami savo konceptualumo, įgauna ir materialią išraišką.
Paupio kvartalas
Grįžkime prie tvarumo ir aptarkime vietinių medžiagų ir lietuviško dizaino perspektyvas. Koks jūsų požiūris į mūsų meistrystę?
Esu giliai įsitikinęs, kad mūsų šalies gamintojai daugeliu atvejų labai geri, o produktai – kokybiški. Nereikėtų pervertinti užsienio firmų. Ne paslaptis, kad garsūs pasauliniai ženklai vis dažniau žymi mūsų šalyje pagamintus daiktus. Ir atvirkščiai – teko girdėti istorijų apie užsienio baldžius, kurie minkštųjų baldų konstrukcijas rytų rinkoms padarė iš panaudotų žuvų padėklų. Kodėl Lietuvoje taip mažai mūsų puikiųjų statybininkų ir meistrų? Atsakymas visiems žinomas – dauguma dirba užsienyje ir sėkmingai konkuruoja tose rinkose. Gaila, kad kai kurios pramonės šakos pas mus praktiškai išnyko. Kalbu, pavyzdžiui, apie keraminių plytelių gamybą. Tuo pat metu džiugu, jog atgimsta tvarūs, maži, ribotų tiražų, daug rankų darbo reikalaujantys amatai, tarkime, unikalių koklių gamyba... Juos teko naudoti įgyvendinant restauravimo projektus – akivaizdu, kad tai yra aukščiausios kokybės produktai. Reikėtų pažymėti šalies baldų pramonės renesansą. Džiaugiuosi Lietuvos baldininkais, kurie sėkmingai gamina eksporto rinkoms ir, jų pačių teigimu, gali sumeistrauti bet kokio dizaino bei technologinio sudėtingumo baldus.
Kokius galėtumėte paminėti tvaraus požiūrio pavyzdžius?
Grįšiu prie savo architektūros mokytojų brolių Nasvyčių palikimo. Šiuo metu vyksta jų sukurtų objektų bei interjerų rekonstrukcijos. Nors „Neringos“ viešbutį praktiškai perstatė iš naujo, tačiau paveldo statusą turintis interjeras buvo tiesiogine prasme įvyniotas į plėvelę, išsaugant autentiškas detales. Dabar kartu su kolegomis ir Nagliu Nasvyčiu įdėmiai stebime Nacionalinio dramos teatro interjero rekonstrukcijos procesą, kuriame siekiama išsaugoti autorių idėją ir dvasią. Valstybiniu lygmeniu intensyviai ruošiamasi Lietuvos Respublikos Seimo aplinkos atgaivinimui. Mano supratimu – tai akivaizdūs mūsų moderniosios architektūros tvarumo pavyzdžiai, kurių galima būti paminėti tikrai nemažai.
Ačiū už pokalbį.
Daugiau nuotraukų:
Žurnalas: „Interjeras.lt pataria“