Tekstas Jono Malinausko
„Aš nesu dizaineris – esu inžinierius ir skulptorius vienu metu. Laimei, niekad nestudijavau dizaino“, – būtent taip save įvardino žmogus, kurio indėlį į šiuolaikinio dizaino raidą sunku būtų pervertinti. Savitas aplinkinio pasaulio matymas, nuoseklios gamtos formų studijos leido Luigi Colani (1928–2019) ne tik sukurti tūkstančius įstabių projektų, bet ir tapti naujojo žanro – biomorfinio dizaino – pradininku.
„Aš kursiu pagal Galilėjaus dėsnius. Mano pasaulis bus apvalus.“
Luigi Colani
Gimęs dar Veimaro Respublikos laikų Berlyne, Lutzas Colani iš savo tėvo, dirbusio kino studijos dailininku, paveldėjo ne tik itališką pavardę, bet ir nenumaldomą potraukį meninei kūrybai. Anot dizainerio, tėvai niekad nepirko jam žaislų, užtat parūpindavo klijų ir kartono, kad vaikas pats galėtų jų prisidaryti. 1947 m. Berlyno dailės akademijoje baigęs tapybos ir skulptūros studijas, vaikinas ryžtingai pakeitė studijų kryptį, pasirinkdamas aerodinamikos mokslus Sorbonos universitete. Po to keletą metų gyveno Kalifornijoje, kur dalyvavo aviacijos kompanijos McDonell Douglas aukštų greičių tyrimo programoje. Būtent tuomet užgimė visą gyvenimą trukusi jaunojo kūrėjo aistra aptakioms aerodinaminėms formoms.
1950-ųjų pradžioje į Europą grįžęs Lutzas, vėliau pakeitęs vardą į skambesnį itališką Luigi, užsiėmė populiariuoju to meto žanru – sportinių automobilių dizainu. Jau 1954 m. jis pelnė Ženevos autosalono „Auksinės rožės“ apdovanojimą už sportinio kabrioleto „Fiat 1100“ projektą; tai atvėrė jam kelią bendradarbiauti su stambiais Europos automobilių gamintojais. Iš žymesnių to meto projektų paminėtinas elegantiškas sportinis kupė BMW 700, taip pat legendinio VW „Vabalo“ pagrindu sukurtas sportinio automobilio rinkinys (vad. kit-car) Colani GT, kurio per penkerius metus (1962–1967 m.) buvo pagaminta net 1 700 egzempliorių. Šiuose ir kituose automobilių modeliuose ėmė ryškėti unikalieji L. Colani dizaino bruožai – aptakumo dėsnių sąlygotas jausmingų formų plastiškumas, papildytas tobula ergonomika. Šiuos formodaros principus dizaineris pradėjo taikyti ir kitų kategorijų objektams: jachtoms, lėktuvams, o kiek vėliau – baldams, stalo indams ir santechninei keramikai. Pavyzdžiui, arbatos servizas „Drop“ (1972 m.) iki šiol tebėra garsaus porceliano gamintojo Rosenthal pasididžiavimas, o santechnikos kolekcija „Lavabo“ (1970 m.) yra rūpestingai saugoma Villeroy&Boch kompanijos muziejuje. Originaliųjų formų kontekste negalima nepaminėti ir fortepijono „Pegasus“, sukurto vokiečių bendrovės Schimmel užsakymu 1997 m. Įspūdinguosius „Ferario ir Stenvejaus hibridus“ įmonė tebegamina ligi šiol – bet tik po du egzempliorius kasmet pagal individualius muzikos žvaigždžių užsakymus.
Daugeliu atvejų Colani sukurti objektai teliko tik demonstraciniais maketais arba unikaliais veikiančiais prototipais – teigiama, kad toks likimas ištiko bene tris ketvirčius jo dizaino projektų. Tačiau daugybėje tarptautinių parodų, taip pat TV ekranuose bei spaudos puslapiuose jie puikiai atliko „dėmesio pritraukėjų“ vaidmenį ir stiprino vizionierišką tiek paties dizainerio, tiek ir įmonių-užsakovų reputaciją. Nenuostabu, kad jau aštuntojo dešimtmečio viduryje Colani, užtemdęs visus konkurentus savo šlove, buvo pramintas „globaliuoju popdizaineriu“.
Be abejo, Luigi Colani kultūrinis fenomenas neatsirado, kaip sakoma, iš tuščios vietos – aerodinaminių formų vizualinį patrauklumą, o kartu ir jų teigiamą įtaką rinkodarai sėkmingai įrodė garsusis amerikiečių dizaineris Raymondas Loewy. Dar XX a. trečiajame dešimtmetyje jis sėkmingai taikė aptakių formų stilistiką ne tik transporto priemonėms, bet ir buitiniams daiktams. Be to, Loewy (kurį, beje, Colani laikė sau pavyzdžiu) įtaigiai pademonstravo dizainerio asmeninio įvaizdžio kūrimo medijų aplinkoje svarbą.
Sekdamas juo, vietoje subtilios inteligencijos ir žavaus prancūziško akcento Colani viešai demonstravo visai kitus būdo bruožus: 1960-ųjų kartai būdingą ekscentrišką maištingumą, politinį kairuoliškumą, panieką socialiniams stereotipams bei mačizmu atsiduodantį bohemiškąjį seksualumą. Jis nesidrovėdavo viešai pavadinti save „intelektualiuoju teroristu“ arba „dizaino Baaderiu-Meinhofu“ (kairuoliškos teroristinės organizacijos „Raudonosios armijos frakcija“ vadovu – aut. past.). Colani kūrybinis ego visų pirma pasireiškė asmeninio logotipo įkomponavimu matomiausioje kiekvieno sukurto daikto vietoje (naudojant jį kaip nepriekaištingai veikiantį „kokybės ženklą“), taip pat neįtikėtinu gebėjimu sujungti savo kūrybos objektus į bendrą stilistinę visumą, savotišką „dizaino visatą“. Pagrindinį dėmesį dizaineris skyrė trimačių objektų emocinei išraiškai ir gamtos formų transformacijai. Oponentams dažnai priekaištaujant dėl pernelyg akivaizdaus, kone realistinio gamtos formų kopijavimo, Colani atšaudavo: „Gamtoje jau viskas yra tobulai sukurta – belieka tik pasinaudoti jos idėjomis. Pavyzdžiui, kurdamas hidrodinamines formas aš nusižiūriu ryklį: 140 milijonų metų be jokių pokyčių – argi tai ne tobulumo įrodymas?“. Tiesmukiškumo netrūko ir kituose biomorfiniuose projektuose – antai transportinio lėktuvo „Dolphin“ korpusas detaliai atkartojo šio jūrų gyvūno formą. Anot istorikų, Kolani sielojosi dėl kai kurių garsių automobilių prekių ženklų sunykimo po Antrojo pasaulinio karo ir bandė atgaivinti jų praeities šlovę kurdamas naujus ekstravagantiškus modelius.
Vienas žinomiausių projektų – garsaus vokiečių automobilio Horch reinkarnacija, pavadinta „Mega-Roadster“ (1996 m.). Priekinė kėbulo dalis, įskaitant ir šonuose išpūstas radiatoriaus groteles, atkartoja vieno populiariųjų prieškarinių modelių stilistiką, o jos viršų puošia savotiškai atrodanti merginos figūra, aistringai įsispraudusi į plieninį kapoto dangtį. Ne ką prasčiau atrodė Kolani sukurtas garsios XX a. pirmosios pusės amerikiečių prekių ženklo Pierce Arrow atgaivinimo bandymas: kabrioleto kapotą per pusę perskėlė juvelyrinį papuošalą arba didžiulį strėlės antgalį primenanti dekoratyvinė kompozicija.
Iš kitų retrofuturistinių projektų galima išskirti kabrioletą „L’aiglon“ (1976 m.), į kurio įspūdingo dydžio kėbulą (7 x 2,2 m) buvo įkomponuoti Rolls Royce „Silver Cloud“ modelio V8 variklis, priekinis tiltas ir ikoniškasis radiatoriaus blokas. Tiesa, Colani visgi nesusivaldė neparodęs špygos buržuaziniam skoniui ir vieną iš „L’aiglon“ prototipų nudažė kontroversiška rašalo spalva. Legendinio „Ferrari Testa Rossa“ modelio parafrazė buvo pavadinta „Ferrari Testa’dOro“ dėl auksu padengtos... variklio cilindrų galvutės (tiesa, matomos iš išorės pro galinį stiklą). Ilgoje ir kiek monotoniškoje prabangių sportinių modelių virtinėje dar galima būtų išskirti futuristinį „Mercedes-Benz C 112“ modelį (1970 m.), kurio galinis stiklas siauru elegantišku puslankiu apgaubė pavarų dėžę bei kompaktiškąjį Vankelio variklį ir užtikrino itin žemą oro pasipriešinimo koeficientą (Cx=0,2). Verta paminėti ir Le Mano lenktynėms ruoštą prototipą „Lamborgini Miura“ pagrindu (1970 m.), dėl kėbulo suskaidymo į dvi dalis šiek tiek primenantį sklandytuvą.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Colani rūpėjo ne vien prestižinių automonstrų puikybė. Prasidėjus 1970-ųjų energetinei krizei, dizaineris ėmė kurti ekonomiškas ir ekologiškas transporto priemones. Minėtojo mersedeso aerodinaminį tobulumą kukliu pavidalu atkartojęs „Colani 2CV“ (1981 m.), pagamintas naudojant kultinio „De-švo“ važiuoklę ir dviejų cilindrų variklį, sumušė visus ekonomiškumo rekordus, 100 kilometrų sunaudojęs vos 1,7 l degalų. Ekonomiškumo ir greičio rekordams pasiekti taip pat buvo kuriama prototipų serija „Utah“ (1981–1989 m.) bei motociklas „Egli MRD-1“, dėl puikaus aptakumo 1986 m. pasiekęs įspūdingą 336 km/h greitį. Kiek vėliau Colani netgi bandė reinkarnuoti ekonomiškąjį „Trabantą“, bet reikalas užstrigo maketo stadijoje. Siekdamas išvis atsisakyti vidaus degimo variklio, 1982 m. dizaineris sukūrė vieną lengviausių transporto priemonių – velomobilį „Monoplace“, į kurio galinę dalį buvo integruojamasnedidelis vaikiškas vežimėlis.
Tačiau tikroji kova su „kuro rijikais“ užvirė sunkvežimių kategorijoje. Dar 1976 m. „Mercedes“ vilkiko pagrindu sukurtas „Colani Truck 2001“ pasižymėjo ne tik kosmine išvaizda, bet ir stebėtinu ekonomiškumu (apie 20 l kuro šimtui kilometrų). Projektas buvo tęsiamas kone 30 metų, bet iki serijinės eco track’ų gamybos taip ir nebuvo prieita. „Kvailieji pramonininkai nepriėmė mano pasiūlymo. Per tą laiką jie sudegino milijardus litrų degalų, o jeigu iškart priimtų mano idėjas, oras planetoje būtų daug švaresnis“, – po daugelio metų piktinosi dizaineris.
Vienas iš įspūdingiausių Colani pasiekimų už automobilių pramonės ribų yra susijęs su tolimąja Japonija. 1973 m. jis atidarė savo biuro atstovybę šioje šalyje, o po devynerių metų persikėlė ten gyventi. 1982 m. firmos Canon užsakymu dizaineris sukūrė futuristinės išvaizdos vidurinio formato kamerą „Canon HY-PRO“ su elektroniniu vaizdo ieškikliu, o 1986 m. – 35 mm formato kamerą „Canon T-90“, keliems dešimtmečiams nustačiusią profesionalams skirtų fotokamerų valdymo ergonomikos standartus. Nors straipsnio apimtis neleidžia plačiau papasakoti apie L. Colani veiklą baldų dizaino srityje, būtina bent jau paminėti tokius iškilius projektus kaip rutulio formos ergonomiška virtuvė „Kitchen Satellite“ (1971 m.), kosminio laivo įrangą primenanti biuro kėdė „Typewriter Station“ (1970 m.), „ateiviškos“ tematikos fotelis „Alien Chair“, plastiškų formų minkštasuoliai „Tv-relax“...
Daugelio šių gaminių formos atrodo nesudėtingos, tačiau jos ne tik perteikia optimistinę 1980-ųjų dvasią, bet ir yra tobulai pritaikytos plastmasių liejimo bei formavimo technologijoms, nulėmusioms baldų konstrukcijos ir dizaino tvarumą. Kaip ir dera tikrajam dizaino genijui, savo organiškąją pasaulio viziją Colani gebėjo nesunkiai perkelti iš vieno mastelio į kitą. Sėkmingu jo įžengimo į „mažųjų formų“ dizainą pavyzdžiu laikoma plastikinė pinigų taupyklė „Drumbo“, sukurta dar 1963 m. ir iki šiol naudojama Dresdner Bank skyriuose kaip firminis suvenyras.
Taip pat plačiai žinomi ir iki šiol populiarūs lieka jo sukurti prabangūs juvelyriniai gaminiai, kuriuose greta deimantų ir baltojo aukso intarpų atsirado vietos ir paties maestro logotipui... Šių eilučių autoriui 2013 m. vaikštinėjant po „Heimtextil“ parodą Frankfurte prie Maino, akis užkliuvo už kompanijos „Marburg Wallcoverings“ plakato, reklamuojančio L. Colani sukurtą tapetų kolekciją. Pasiteiravus apie informacinę medžiagą, stendo darbuotojai paklausė, ar aš nenorėčiau susitikti su šio projekto autoriumi. Pasirodo, nepaisant garbaus 85 metų amžiaus, dizaino legenda tądien asmeniškai atvyko į savo kolekcijos pristatymą!
Trumpame interviu žvaliai nusiteikęs Colani ne tik prisiminė savo šlovės dienas, bet ir pasidalino ateities planais. Jų turėjo dar nemažai. Vienas svarbesnių – vizitas į Davoso forumą su pranešimu apie dizaino vaidmenį mažinant globalinę taršą ir šiltnamio efektą. Žinant ūmų maestro būdą, tame pranešime turėjo skambėti nemažai priekaištų pasaulio galingiesiems...
Luigi Colani paliko šį pasaulį 2019 m. rudenį, eidamas 91-uosius metus. Per laidotuvių ceremoniją Karslsrūhės (Karlsruhe) miesto rotušėje velionio kūnas buvo pašarvotas jo paties suprojektuotame karste – net paskutinė dizainerio kelionė vyko su veržlumo ir dinamikos gaidele. O jo paskleistas aktyvusis „biomorfinis“ užkratas plačiai pasklido XXI a. architektūros bei dizaino sferose ir pasireiškė tokių korifėjų kaip Zaha Hadid ir Rossas Lowengrove kūryboje.
Daugiau nuotraukų:
Žurnalas „Centras“