Tekstas Gytautės Ivanauskaitės
Silvija Abromaitytė
Susitikome žvarboką, bet saulės nušviestą pirmadienio pavakarę. Atėjau norėdama pasigilinti į užuolaidų siuvimo, darbo su užsakovais užkulisius, o išėjau pavaišinta namų gamybos desertu, nuoširdžiai pasikalbėjusi apie gyvenimą, jo pamokas, apie į verslą peraugusį amatą. Su Silvija Abromaityte, prekių ženklo „Užuolaidėlė“ įkūrėja, kalbėjomės apie vyraujančias langų dengimo tendencijas, apie tai, ką mėgsta lietuviai, griovėme mitus ir dalijomės svajonėmis.
Silvija, nuo ko prasidėjo jūsų pažintis su tekstile?
Vasaras leisdavau pas močiutę ir tetą Kumelionių kaime. Jos buvo siuvėjos, tad pasodindavo mane prie siuvimo mašinos ir turėdavau stebėti jų darbą. Kai paaugau, duodavo ir man kokį sijoną ar servetėlę, kas būtų paprasta, pasiūti. Tuomet net negalėjau pagalvoti, kad būsiu siuvėja (juokiasi). Vėliau mano šeimoje atsitiko didelė nelaimė – per pusantrų metų praradau tris šeimos narius, buvo itin sunku, ėmė prastėti mokslai. Devintoje klasėje direktorė pasakė, kad turiu išeiti iš mokyklos. Vienintelis pasirinkimas buvo siuvėjų profesinė mokykla. Ten mokiausi ketverius metus, įgijau siuvimo ir drabužių konstravimo kvalifikaciją. Sekėsi tikrai gerai, buvau siunčiama į tarptautinius konkursus, viename jų – Estijoje, užėmiau trečią vietą.
Rankų darbas ir tikslumas bei susikoncentravimas mane gelbėjo. Tuo metu ši profesija nebuvo prestižinė, jaučiausi atstumta kai kurių pažįstamų ir net draugų. Siuvimo ceche gavau tikrai gerą darbą, tačiau, laikui bėgant, supratau, kad man nepatinka nei kolektyvas (buvau jauniausia), nei pats darbas, nors jį atlikau tikrai gerai: siūdama išlaikau itin greitą tempą ir kokybę. Taigi, išėjau iš siuvyklos ir išvykau į užsienį. Pavyko susitaupyti pinigėlių, o mano svajonė buvo mokytis ir įgyti išsilavinimą. Grįžusi į Lietuvą įstojau į verslo vadybą. Baigiau studijas puikiais pažymiais, buvau pirmūnė, nuo manęs net nusirašinėdavo (juokiasi).
Turėjau didelę motyvaciją, laiko ir finansų. Po studiją tapau personalo skyriaus vadove. Spaustuvėje dirbau dešimt metų, pareigos buvo labai atsakingos, prižiūrėjau visą aplinkosaugos dalį, dirbau su ISO 14000, ISO 9000 kokybės standartais. Deja, vieną dieną perdegiau...
Tuo metu susilaukiau pirmojo vaiko ir viskas ėmė keistis. Išėjau iš darbo, sumažėjo pajamos. Prisiminiau siuvimą. Drabužių siūti negalėjau, nes daug primatavimų, gyvenau už Vilniaus, būtų buvę sunku važinėti, o skolos pradėjo spausti. Tada dingtelėjo mintis, jog galiu siūti užuolaidas – įsivaizdavau, kad man atveš audinį, aš pasiūsiu, o klientas produktą pasiims. Ėmiau kelti skelbimus į internetą (tai buvo prieš 11–12 metų), taip ir užsisuko. Užsakymų pradėjo daugėti, laiko mažėti, mano darbų nuotraukų galerija augo. Pamenu, kad net mamos prašiau išeiti iš darbo ir padėti rūpintis vaiku, nes nebegalėjau pati susitvarkyti – užsakymams stigo laiko. Klientai pradėjo manęs prašyti ir audinių, ir karnizų, atvykti į namus, modeliuoti – juk negalėjau atsisakyti. Tiesa, siuvimo gyslelę turėjau visada, nes ne tik močiutė ir teta siuvo – mano tėtis Senamiestyje turėjo audimo studiją, kurioje ausdavo tautinius rūbus.
O kada nusprendėte atidaryti savo studiją?
Kai gimė antras vaikas (juokiasi). Pasidarė maža vietos namuose. Gyvenau rąstiniame name, įsivaizduokite, neturėjau kabyklų, o sienos iš gražių atvirų rastų – būdavo taip, kad smeigiu vinį ir kabinu audinius! Ateini į namus, o visi koridoriai, kambariai nukabinti užuolaidomis! Šeimyna irgi ėmė pykti, kad namai virsta sandėliu. Dar laukdamasi supratau, jog taip būti nebegalės, ypač kai gims vaikelis, – reikia kažką daryti.
Pradėjau ieškoti patalpų. Algirdo g. 85-70, Vilniuje, atidariau „Užuolaidėlės“ studiją. Įsirengėme showroom’ą. Į jį kviečiame tiek čia, tiek kituose miestuose gyvenančius klientus, architektus ir interjero dizainerius su užsakovais. Turime ir siuvyklėlę, yra siuvėjos, o aš nuo paties siuvimo atsitraukiau. Žinoma, jeigu turime didelį užsakymą, siuvame visos. Apskritai, turime visas technines galimybes įgyvendinti įvairios apimties projektus.
Onos Kauneckaitės interjeras
In arch interjeras, Lina ADI nuotr.
Dovilės Sakevičės interjeras, Jevgenijos Žukovos-Černovos nuotr.
Dovilės Sakevičės interjeras, Jevgenijos Žukovos-Černovos nuotr.
Dirbate su daugybe interjero dizainerių ir architektų. Kiekvienas jų projektas labai individualus, skirtingas. Ar patinka su jais bendradarbiauti? Galbūt jūs tampate specialistų konsultante?
Iš tikrųjų dirbame su galybe interjero dizainerių ir architektų. Kiekvienas turi savo braižą, stiliaus pojūtį, labai skirtingai įsitraukia į užuolaidų parinkimą: vieni nori viską išrinkti patys, kitiems svarbesnis mūsų patarimas. Tiesa, visi išklauso mūsų patarimus. O darbas labai įdomus! Projektai būna išskirtinio grožio ir sudėtingumo, autoriams kyla įvairių dizaino sumanymų. Man smagu, nes atsiranda jausmas, kad visada kažkas vyksta. Niekada nenorėjau užsistovėti – mano siekis nėra visiems parduodi tuo pačius trijų spalvų audinius. Man patinka, kad iš manęs reikalaujama naujų idėjų, sprendimų, produktų. Taip mūsų asortimentą papildė ir kiti langų uždengimo būdai: karnizai, medinės žaliuzės, romanetės, austrijietės, ritininės užuolaidos (roletai), interjero tekstilės gaminiai. Juk langai ir dizainai labai skirtingi, galbūt kažkur užuolaidas kabinti bus visiškai nepraktiška. Norisi visiems klientams suteikti išgrynintus sprendimus. Kai važiuoju į objektą, visada po jį pasivaikštau. Kol vaikštau, pasišneku su klientu. Faina pajausti žmonių poreikius, suprasti, kiek svarbus praktiškumas, kokia interjero stilistika. Jeigu vykstu pas interjero dizainerio klientus, daugmaž viskas aišku, kadangi yra išgrynintas konceptas: neretai net žinau, kokių audinių pasiimti.
Su dizaineriai dirbti tikrai įdomu, vienas pastarųjų projektų – Aurelijos Slapikaitės-Jurkonės ir ArchDesign studijos kurtas bibliobusas. Įspūdingas projektas – užeini į autobusą, o ten – mini namai-biblioteka su nedideliais langučiais. Reikalavimai buvo itin aukšti, audinio ieškojau mėnesį (juokasi). Dizaineriai turi savo viziją, tad reikia tikrai stengtis!
Kurios kategorijos objektams yra sudėtingiausia pritaikyti jūsų gaminius – privatiems, visuomeniniams ar biuro interjerams? Galbūt yra tam tikra specifika, kliuvinių?
Architektai prikuria įvairiausių langų ir kampų (šypsosi). Neretai langai eina per visą sienų ilgį, labai daug šlaitų, nestandartinių langų vietų ir formų. Tai ir yra didžiausia specifika. Visuomeninės paskirties objektuose ar biuruose paprasčiau – yra aukštis ir, pavyzdžiui, dėl įvairių išvedžiojimų sudėtingiau pasiekiamos lubos. Iš principo nėra sudėtinga, nes vyrauja horizontalios lubos, o aukštis mums – ne kliūtis. Su individualiais namais sudėtingiau, todėl ir važiuojame į parodas, ieškome sprendimų. Vis laukiu gamintojų, kurie pasiūlytų, kuo dengti probleminius langus: šlaitinius, apvalius, horizontalius, stoglangius, kur, regis, nėra kur tvirtinti gaminio, bet turi sugalvoti, kaip tai padaryti, ypač jeigu jis įmontuotas virš lovos. Ir dar jis turi būti valdomas automatiškai. Žinoma, sprendimų yra, bet norisi daugiau. Važiuojame į „Heimtextil“ parodą ne tik pasižiūrėti audinių, bet ir ieškoti nestandartinių idėjų.
Užsiminėte apie „Heimtextil“ parodą. Kaip paieškos sekėsi šiemet? Kokias audinių tendencijas pastebėjote?
Radom naujienų ir automatizuotų langų uždengimo variantų. Parsivežėme ir perdirbtų audinių, jų turėjome ir anksčiau, bet norėjome pasipildyti asortimentą. Tiesa, žmonės dar nelabai prisijaukina tokio tipo audinius, bet stengiamės klientus edukuoti, jiems parodyti, kad šie audiniai yra praktiški, minkšti, gražiai krintantys ir išsiskiria gausia spalvų gama.
Parodoje pastebėjau, kad viskas eina į natūralumą, šviesius atspalvius. Nemažai medžiagų yra su įaustais, lyg pasipešiojusiais siūlais. Nors vyrauja vienspalviai audiniai, begalė jų dekoruoti įvairiais raštais. Žinoma, buvo ir spalvotų, margų, raštuotų – pažiūrėti buvo gražu, bet Lietuvoje vis tiek dominuoja nuosaikesni atspalviai ir raštai. Įsivaizduokite: jeigu ant didelių vitrininių langų pakabintume ryškų audinį su kokiais drambliais ar žirafomis (juokiasi), nebūtų labai gerai. Jis labiau tiktų mažiems langais, galbūt gražiai atrodytų vaikų kambaryje. Taigi pas mus užuolaidos yra visiškai neutralizuojamos. Taip, jos interjerui suteikia daug jaukumo ir šilumos, bet dažniausiai įliejamos į visumą, kad derėtų prie baldų, sienų spalvos, grindų. Labai svarbi ir pati tekstilė: ją turi būti malonu liesti. Norisi, kad eidamas per namus justum skirtingas faktūras: buklė, drobės, lino.
Pastebime, kad dažniausiai klientas renkasi ne atskiras dienines ir naktines užuolaidas, o labiau tarpinį audinį. Jis tankesnis, ne toks skaidrus kaip dieninis. Vakare, uždegus šviesas, iš lauko pusės galima matyti siluetus, todėl jo nevadiname naktiniu. Grožio šiems audiniams suteikia išaustos geometrinės formos, kurios neatrodo lyg raštas.
„Heimtextil“ parodoje, asmeninis archyvas
Dovilės Sakevičės interjeras, Gerdos Ramonės nuotr.
Dovilės Sakevičės interjeras, Gerdos Ramonės nuotr.
Dizaino virtuvės interjeras, Norbert Tukaj nuotr.
Kokias iš parodos parsivežtas naujienas pristatysite savo klientams?
Iš principo mes iki šiol viską darėme: turime elektrinę karnizų sistemą, automatizuotas medines žaliuzes, automatizuotas romanetes, plisuotas žaliuzes ir ritinines užuolaidas. Svarbu, kad užsakovai kreiptųsi kuo anksčiau – mielai visus konsultuoju nemokamai. Tą darau, nes būtina suprasti, kokie turimi nišų dydžiai, kokios automatizavimo galimybės, mat joms reikia laido išvado. Taip, galime pasiūlyti ir įkraunamos baterijos variklių, bet parodoje „Heimtextil“ ieškojome variantų, kurie ilgiau laikytų, nes jeigu užuolaidos sunkesnės, varikliai, kurie leidžia automatizuotai jas atitraukti ir suskleisti, gali greičiau išsikrauti, o tai nepatogu. Taip pat mes siekiame, kad kuo daugiau užsakovų galėtų sau leisti šį patogumą. Kol kas automatizuotos užuolaidos dar atrodo kaip prabangos prekė, todėl norisi, kad jų kaina kristų.
Ar susiduriate su nuomone, kad rinktis namuose kabinti užuolaidas neapsimoka, nes sudėtinga priežiūra?
80 proc. audinių yra skalbiami, vadinasi, namų sąlygomis, galima tą daryti, jeigu jie telpa į skalbyklę. Kiek sudėtingiau, jeigu užuolaidos dengia itin didelius langus. Rekomenduojama tai daryti šiltuoju sezonu, nes audinių negalima dėti į džiovyklę ir naudoti gręžimo funkcijos. Taip pat galime pasiūlyti neglamžių audinių – tuo ypač džiaugiasi klientai, nes neretai po skalbimo jų nereikia net lyginti. Pavyzdžiui, dieninis lengvos drobelės audinys, ne itin išreikštos tekstūros linas. Išskalbus galima iškart juos kabinti.
Su kokiais kliento poreikiais susiduriate? Ar turite projektų užsienyje?
Dažnas pageidavimas – blackout tipo audiniai. Jie gerai tamsina patalpą, o užtraukus šiek tiek sulaiko saulės šilumą, todėl kambaryje juntama vėsuma. Ne veltui tokias užuolaidas mėgstama kabinti miegamajame. Taip pat klientas gali rinktis bet kokį patinkantį audinį, o blackout įsiuvame kaip antrą sluoksnį. Šis modelis vizualiai atrodo sunkesnis, tad svetainėje jo rinktis nerekomenduojame, o miegamajame atrodo puikiai. Ritinines užuolaidas dažniausiai montuojame biuruose bei visuomeninės paskirties objektuose, nes ten aktualus praktiškumas, o individualiuose namuose dažniausiai jas tvirtiname katilinėse, voniose, tualetuose bei drabužinėse.
Apskritai užuolaidos labai plačiai naudojamos – jas klientai renkasi ne tik langams dengti, bet ir erdvėms atskirti. Dažnu atveju jomis dengiamos stiklinės pertvaros, drabužinės, taip pat jos naudojamos vietoj durų. Vandeniui ir drėgmei atspariomis užuolaidomis galima apdengti visą vonią, jeigu ji nėra priglausta prie sienos. Dažnai atskiriame įėjimo į restoraną erdvę – žiema tai ypač aktualu, tad neretai renkame storus vilnonius, buklė audinius.
Dovilės Milašiūtės interjeras, asmeninis archyvas
Linos Urban interjeras, Lina ADI nuotr.
Dizaino virtuvės interjeras, Norbert Tukaj nuotr.
AJ architects interjeras, Lina ADI nuotr.
Dar vienas labai geras, mažai vietos užimantis langų uždengimo būdas – dviguba romanetė. Siuvame ją iš dieninio audinio, kitą – iš naktinio, o valdoma ji atskiromis grandinėlėmis. Galime pasiūlyti ir PVC žaliuzes – jos atsparios drėgmei, tad puikiai tinka dušo zonoje. Taip pat turime į gipso lubas įleidžiamų bėgelių. Jie gali būti dvigubi (dieninėms ir naktinėms užuolaidoms) – tik apie juos reikėtų pagalvoti dar projektavimo stadijoje, nes svarbu sustiprinti tą vietą, kurioje jie bus montuojama. Šis labai minimalistinis sprendimas ypač patinka dizaineriams.
Turime nedaug projektų užsienyje, bet lietuviai, gyvenantys svetur, pavyzdžiui, Airijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Danijoje, Olandijoje, kreipiasi nuotoliu. Kartais net atsiunčia fizinių sienų spalvos pavyzdžių, tapetų, baldo fragmentą. Tiek mums smagu, tiek jiems, nes namuose turi lietuvišką gaminį, dar kokią dovanėlę įdedame (šypsosi). Kreipiasi ir dizaineriai, kurie rengia namus ar biurus kitose šalyse – patys į objektą nevykstame, bet viską su instrukcijomis suruošiame ir išsiunčiame.
Pabaigoje norėčiau paklausti: koks labiausiai patikęs, o gal – sunkiausias užsakymas? Galbūt net turite svajonių erdvę, kurią norėtumėte papuošti „Užuolaidėlės“ užuolaidomis?
Sunku išskirti, tiek daug projektų buvo. Labiausiai patinka tie, kur gamini, darai, kol sugalvoji, kaip reikia daryti, galvoji, o Dieve, kaip bus sudėtinga ir kaip viskas bus blogai, o išeina viskas puikiai (juokiasi). Pakabini užuolaidas – ilgis geras, neliečia grindų, atrodo lyg visada buvęs interjero dizaino dekoras. Žinoma, sudėtingiausia, kai reikia taisyti užsakymą, nes užima daugiau laiko. Dabar atrodo, kad 8 m užuolaidų kabinimas, šlaitinių langų uždengimas yra easy, juk viskas padaroma. Žinokit, kai važiuoju pro miestą, pagalvoju: norėčiau, kad mano užuolaidos kabėtų šiame pastate. Įdomiausia, kad po kokios savaitės sulaukiu būtent jo gyventojų skambučio (juokiasi). Todėl svajoju tyliai!
Ačiū už pokalbį.
Daugiau informacijos: uzuolaidele.lt, info@uzuolaidele.lt, +37065264969
Studijos adresas: Algirdo g. 85-70, Vilnius (priimame iš anksto sutartu laiku)
