 |
PENKIASDEŠIMTMETĖS. PITIJOS
Laimos Oržekauskienės kūryba skleidžiasi per
apgalvotą ritualo įprasminimą ir dėmesingumą reiškinių ištakoms ir tradicijai,
kaip didesniam žinojimui. Ritualą ji ne tik interpretuoja, bet ir atlieka.
Susitapatina su juo, milimetras po milimetro primušdama ataudų siūlą
metmenimis. Vienumoje. Savaitė po savaitės. Kiekviena detalė jos austame
paveiksle yra prasminga: ir motyvas, ir raštas, ir technika, ir medžiagos.
Kūryboje autorė naudojasi gausiu pasaulinės kultūros paveldu. Ir jame ieško
moters būties įprasminimo kodų. Arba pati juos kuria.
Dar garsiajame keturių dalių tapiserijų cikle
„Moterys arhatos: Danutė, Lina, Violeta, Kristina“ (2003–2005) Laima
vaizdavo moteris, net vardais jas pavadino, bet vaizdinyje nesuasmenino: aukso
siūlų fone plaukais išausti moterų torsai (be veidų) pamažėl sukosi į tolumą
kaip šventųjų arhatų statulos budistų šventyklose.
Ir šįkart, penkiasdešimtmečių pitijų cikle,
kurį sudaro net aštuonios tapiserijos, menininkė į moterį žvelgia sakraliai. Pitijos
senovės graikų istorijoje buvusios pranašės – dieviškosios tarpininkės,
teikdavusios ištaras orakulams, o šie jas išaiškindavo klausiantiesiems
patarimo. Pitijomis būdavo tampama keliais būdais, bet šioje pareigybėje
dominavo brandaus amžiaus moterys, joms buvo būdinga išlavinta vidinė klausa ir
rega, gebėjimas „persijungti“ į ketvirtąjį matavimą – dvasiškąją erdvę. Kaip
akivaizdu iš ciklo „Penkiasdešimtmetės. Pitijos“ kūrinių, Laimai Oržekauskienei
moteriškosios išminties, harmonijos ir dvasingumo amžius yra penkiasdešimtieji
metai, šį amžių ji įprasmina išausdama aštuonias penkiasdešimtmetes drauges. Su
jomis nueita gyvenimo atkarpa nuo vaikystės. Prisiminimai, bendri išgyvenimai,
charakterių ir pomėgių skirtumai šiose tapiserijose įprasminti per ornamentus
ir „aksesuarus“, kuriais aprengiamos moterų figūros. Šį kartą, nors ir
nevadinamos vardais, moterys atpažįstamos, tik jų žvilgsniai – ne atviri, o
paslaptingai krypstantys į tolumą (ta pačia dieviškąja kryptimi kaip ir moterų arhatų
torsai), lyg laukiant ištaros iš dangaus. Kasdienybė ir grynumas (moterys
apsivilkusios minimaliai arba nuogos) naudojami kaip tikrumo ir savęs priėmimo
metafora, nes visa, kas per dešimtmečius apauga mūsų kūną, yra įvaizdžio, o ne
esybės dalis. Jausti savo kūną kaip sielos indą reikalinga branda ir išminties
saikas, leidžiantis suvokti reiškinių priežastingumą, – pitijos ištara.
Dr. Virginija Vitkienė