Jonas Malinauskas
Gerardas Philips'as (1958-1942)
Daugiau nei prieš 130 metų olandų mechanikos inžinierius išdrįso mesti iššūkį to meto elektrotechnikos pramonės galiūnams, Eindhoveno mieste įsteigdamas elektros prietaisų gamyklą. Laikui bėgant ši įmonė tapo dizaino ir inovacijų lydere elektrotechnikos srityje ir išgarsino savo įkūrėjo Gerardo Philips’o (1958–1942) vardą pasauliniu mastu.
Baigęs mechanikos inžinerijos studijas Delfto technikos universitete 1883 m., Gerardas sumanė užsiimti jūrinių laivų statyba ir išvyko į Glazgą – tuo metu stambiausią pasaulyje laivų statybos centrą. Tačiau Škotijoje jo dėmesį patraukė visiškai nauja ir perspektyvi inžinerijos sritis – elektrotechnika. Baigęs elektros apšvietimo technikos studijas vietos universitete, jis buvo pakviestas į fiziko W. Thomsono, žinomo lordo Kelvino vardu, vadovaujamą šios mokyklos tyrimų grupę. Vėliau Gerardas gilino praktinius įgūdžius Anglijos ir Amerikos apšvietimo bendrovėje Londone bei garsiojoje AEG (Allgemeine Elektricitäts-Gesellschaft) kompanijoje Berlyne, vadovaujamoje žymaus verslininko Emilio Rathenau.
Be inžinieriaus talento, Gerardas, be abejo, turėjo ir verslininko gyslelę. Būtent ji paskatino atsisakyti samdomo darbuotojo karjeros ir imtis nuosavo verslo. Skirtingai nuo daugelio konkurentų, G. Philips’as neužsiėmė kompleksinių elektros sistemų įrengimu, o visą dėmesį pradžioje sutelkė į vienintelio produkto – kaitrinės elektros lemputės – gamybos tobulinimą. „Kai pasiekiate kokybę, kiekybė ateina savaime“, – dažnai kartojo jis.
1891 m. tėvo, turtingo tabako prekeivio, padedamas Gerardas įsigijo pastatą Eindhoveno centre, susipirko reikiamą įrangą ir pradėjo elektros lempučių gamybą. Prie Gerardo prisijungęs jaunesnysis brolis Antonas tapo įmonės finansų tvarkytoju. Pirmą stambesnį užsakymą jie gavo iš laivininkystės kompanijos, suinteresuotos didesne priešgaisrine sauga mediniuose laivuose. Netrukus naujojo šviesos šaltinio privalumus įvertino ir Amsterdamo savivaldybė. Gamyba sparčiai plėtėsi ir XX a. pradžioje jau siekė keletą milijonų lempučių per metus. Dalį pelno Philips’as skyrė fundamentaliems moksliniams tyrimams. 1914 m. buvo įkurta laboratorija Philips Nat Lab, kuriai ėmėsi vadovauti fizikos mokslų daktaras Gilles’as Holst’as. Aukšti tyrimų standartai lėmė naujus išradimus. Jie buvo pritaikyti rentgeno spindulių šaltinių, o nuo 1919 m. – radiotechninių lempų gamyboje.
Suprasdamas, kad į savo pusę būtina patraukti ne tik didmenininkus, bet ir galutinius vartotojus, G. Philips’as investavo ne tik į naujas technologijas, bet ir produktų reklamą. Atsiminęs patirtį, įgytą kompanijoje AEG, jis ėmė ieškoti žmogaus, panašaus į garsųjį Peterį Behrensą, kuris pajėgtų suteikti vientisą įvaizdį tiek firmos reklaminei grafikai, tiek jos gaminamai produkcijai. Tokiu žmogumi tapo Louis’as Kalff’as – architektas, dizaineris ir grafikas. Jis ilgam tapo Philips dizaino biuro kūrybos vadovu. Būtent jis sukūrė visą virtinę buitinių ir automobilinių elektros lempučių pakuočių bei reklaminių plakatų, taip pat aktyviai prisidėjo kuriant naujų buitinių prietaisų dizainą.
Radijo lempos pakuotė, 1930-ieji
Philips radijo imtuvo reklama žurnale Moters pasaulis, 1938 m.
1919 m. lapkritį Roterdame pradėjus veikti vienai pirmųjų pasaulyje komercinių radijo stočių, Philips’as ėmė galvoti apie radijo imtuvų gamybą, naudojant savąją komponentų bazę. Ano meto radijo imtuvai tebepriminė svetainės baldus – tai buvo gremėzdiškos medinės dėžės, pripildytos brangių detalių ir nesaugios gaisro požiūriu. Norint paversti radijo imtuvus masiniu produktu, reikėjo supaprastinti jų konstrukciją ir patobulinti korpusų gamybos technologiją. Tuomet olandų inžinieriai prisiminė, kad dar XX a. pradžioje belgų chemikas Leo Baekeland’as patentavo ugniai atsparią sintetinę medžiagą fenolio ir formaldehido pagrindu, savo garbei pavadinęs ją bakelitu. Pradžioje ji buvo naudojama medienai impregnuoti, bet ilgainiui iš jos liejimo būdu imti gaminti papuošalai, indai ir smulkūs buitiniai rakandai. Philips technologams pavyko dešimtis kartų padidinti liejimo presų įkrovą tam, kad vienu „užėjimu“ pagaminti visą radijo imtuvo korpusą. Savaime suprantama, kad plastmasių liejiniams nebetiko baldinė stilistika – ir Louiso Kalffo pastangomis buvo pradėta naujų, išraiškingesnių formų paieška. Pirmojo serijinio radijo imtuvo Type 2501 (1927 m.) korpusas priminė skrynią, o atskirai pastatomas garsiakalbis – dekoratyvinę lėkštę. Kitas imtuvas – Type 930A (1931 m.) – buvo pramintas „koplyčia“ dėl strėlinę arką primenančios korpuso formos. Būtent jo fasade pirmąsyk atsirado garsiosios „žvaigždės ir bangos“, vėliau tapusios Philps logotipo dalimi. Lieti bakelitiniai radijo imtuvų korpusai vis labiau priminė aptakias automobilių ir elektros prietaisų formas. Jie pamažu formavo atskirą žanrą – buitinės elektrotechnikos dizainą. Reikia pridurti, jog progresyvi plastmasių liejimo technologija ir konstrukcijų paprastumas leido Philips tapti vienvaldžiu gamybos lyderiu Europoje – 1932 m. jau buvo pagaminta daugiau nei milijonas radijo aparatų! Nenuostabu, kad didžiąją dalį buitinės radiotechnikos tarpukario Lietuvoje taip pat sudarė iš Olandijos importuoti gaminiai.
Pirmoji Philips kaitrinė lemputė su angliniu siūlu, 1892 m.
Pirmasis serijinis Philips radijo imtuvas Type 2501, 1927 m.
Pirmasis Philips rentgeno spindulių šaltinis, 1919 m.
Siekdami atliepti vis naujų vartotojų grupių poreikius, Philips rinkodaros specialistai 1930-ųjų viduryje susidomėjo vyrų higienos problemomis ir netrukus pasiūlė jiems visiškai naują produktą – elektrinę barzdaskutę. Skirtingai nei ankstesni modeliai, peiliukai joje ne slampinėjo pirmyn atgal, o sukosi ratu, varomi nedidelio elektros variklio. Vartotojams buvo pasiūlytas „džentelmeno rinkinys“, į kurį įėjo ne tik barzdaskutė su atskiru maitinimo blokeliu, bet ir pagalbiniai kosmetikos įrankiai kartu su flakonu odekolonui. Naujovė tapo naujosios masinio vartojimo eros šaukliu; paskutiniaisiais prieškario metais naujuose Eindhoveno gamyklos cechuose jau buvo pagaminama 800 barzdaskučių per valandą (!).
Per Pirmąjį pasaulinį karą Nyderlandams laikantis neutraliteto, Philips smarkiai išplėtė pardavimus abejose fronto linijos pusėse. Tačiau 1930-ųjų pabaigoje vėl prakvipus paraku, kompanija skubiai iškėlė savo būstinę į Kiurasão (Curaçao) – Nyderlandų Karalystės užjūrio valdas prie Pietų Amerikos krantų. Nepaisant to, dalis gamybos pajėgumų Olandijoje pateko į vokiečių rankas ir buvo naudojama Trečiojo reicho karo mašinos reikmėms.
Radijo imtuvas Type 930 A, diz. Louis Kalff'as, 1931 m.
Pirmasis Philishave skutimosi mašinėlės modelis, 1939 m.
Skutimosi mašinėlės Philishave Type 7743 reklaminis plakatas, 1951 m.
Kompanija intensyviai prisidėjo prie pokarinio šalies ir visos Europos atstatymo. Philips įsigijo kelias garso įrašų bendroves ir užtvindė Europą, o vėliau ir Jungtines Valstijas LP formato plokštelėmis, pagamintomis nebe iš degiojo šelako, o iš tvaraus vinilo. Taip pat buvo pradėtos gaminti specialios UV lempos, skirtos bakterijoms naikinti ir patalpoms dezinfekuoti. Bet didžiausiu iššūkiu tapo televizijos transliacijų pradžia ir nebrangių buitinių televizorių gamybos įsisavinimas. Philips sukūrė originalų televizijos imtuvų dizainą ir naudojo savos gamybos komponentus, įskaitant ir pagrindinę detalę – kineskopą.
1958 m. Briuselyje vykusioje Pasaulinėje parodoje Philips kompanija buvo apdovanota už konceptualiąją ekspoziciją Le Poème Electronique, kurioje spalvos, judantys vaizdai ir kompozitoriaus Edgaro Varese’o sukurta muzika jungėsi į įspūdingą 8 min. trukmės multimedijų šou, šlovinantį Europos atgimimą ir suteikiantį lankytojams unikalią „ambientinę“ patirtį. Ekstravagantišką futuristinių formų paviljoną suprojektavo ne kas kitas kaip garsusis prancūzas Le Corbusier. Ypatingas dėmesys buvo skirtas erdvės dinaminei akustikai: dėl 350 garsiakalbių sistemos E. Varese’o muzikos garsai laisvai plasnojo aukštyn ir žemyn po hiperboliniais paviljono skliautais, stiprindami vaizdų, parinktų paties Le Corbusier, emocinį poveikį.
Radijo imtuvų reklaminis plakatas, diz. Louis Kalff'as, 1928 m.
Philips Duplo automobilių lempučių reklaminis plakatas, diz. Louis Kalff'as, 1925 m.
Louis Kalff'as (1897-1976)
Kaip ir daugelis kitų Europos įmonių, 1960-ųjų viduryje Philips mėgino savarankiškai įsitvirtinti kompiuterinės technikos rinkoje, tačiau pralaimėjo kovą „Žydrajam milžinui“ IBM. Dėl lėto technologinių naujovių diegimo kompanija „pramiegojo“ personalinių kompiuterių bumo pradžią: 1986 m. užleidus kompiuterių su originalia operacine sistema gamybą, rinkoje jau besąlygiškai karaliavo Microsoft’o MS DOS. Užtat kitas Philips technologinis išradimas užkariavo visą pasaulį: 1963 m. Funkausstellung parodoje Berlyne kompanija pirmąkart parodė portatyvinį kasetinį magnetofoną. Lakoniško dizaino gaminys tapo pirmuoju pasaulyje išties mobiliu garso įrašų atkūrimo įrenginiu. Philips nepritaikė garso kasetei nuosavybės teisių, tad netrukus nedidukas stačiakampis tapo pagrindine muzikos sklaidos priemone visame pasaulyje.
Norėdama išplėsti šią sėkmę į vaizdo įrašų rinką, 1971 m. Philips pristatė pirmąjį pasaulyje buitinį vaizdo leistuvą N1500, naudojantį originalų VCR kasečių formatą. Pirmosios serijos prietaisai dar buvo gaminami su mediniais (!) korpuso intarpais ir turėjo itin sudėtingą juostos traukimo mechanizmą. Nors leistuvų kaina Europos rinkoje prilygo mažalitražiam automobiliui, biznis lyg ir pradėjo įsibėgėti. Tačiau koją pakišo bandymas įžengti į Amerikos rinką: įrašant kasečių turinį tenykščiu NTSC formatu, žymiai trumpėjo jo atkūrimo laikas, o, besprendžiant šią problemą, rinką užkariavo japonų išrastas VHS formatas.
Philips buitinis ventiliatorius, 1954 m.
Pirmasis Philips buitinis televizorius, 1950 m.
Philips paviljonas Briuselio pasaulinėje parodoje, arch. Le Corbusier, 1958 m.
Pirmoji CD komercinė reklama, 1978 m.
Tačiau Philips specialistai nenuleido rankų ir 1978 m. pasiūlė rinkai išties radikalią naujovę: skaitmeninės informacijos nuskaitymą ne nuo magnetinės juostos, o lazeriu nuo metalizuoto disko paviršiaus. Tiesa, bandymai naudoti LP skersmens diskus vaizdo įrašams išsaugoti ir atkurti nepasiteisino, užtat sumažinus disko skersmenį iki 120 mm ir pasirašius bendrojo platinimo sutartį su aršiausiu konkurentu – kompanija Sony (1979 m.) įvyko antroji garso atkūrimo revoliucija, keliems dešimtmečiams nulėmusi besąlygišką CD, o vėliau DVD formato dominavimą muzikos ir vaizdo įrašų rinkoje.
Iki pat naujojo tūkstantmečio pradžios Philips pavyko išsilaikyti tarp pasaulinių buitinės radijo elektronikos gamybos lyderių: 1998 m. tyrimai parodė, kad „didieji japonai“ vieninteliu rimtu konkurentu laikė būtent Philips kompaniją, kuri tuo metu užėmė daugiau nei ketvirtį Europos televizorių ir vaizdo aparatų rinkos. Bet, trumpai apžvelgiant daugiau nei šimtmečio trukmės firmos istoriją, labiausiai įsimename ne pardavimo apimtis ar laimėjimus konkurencinėje kovoje, o tuos revoliucingus išradimus, kurie ryškiai nušvietė ir radikaliai pakeitė milijonų žmonių gyvenimą.
