|
|
Kiekviena įstaiga turi savo šeimininką – kad būtų tvarka, kad viskas būtų savo vietose. Jei šeimininko nėra, pasidaro netvarka. Pirtyje, padidintos rizikos zonoje, nesant šeimininko, kyla pavojus apsiplikyti, susižaloti paslydus. Nuo seno įprasta, kad pirtyje šeimininkauja PIRTININKAS. Šio amato žmonės senovėje buvo labai gerbiami. Ir neveltui – pagrindinis lietuvių dievas Perkūnas buvo laikomas pirtininku – perkūnijos griausmą primena garsas, kai milinamas vanduo (milinti vandenį – dėti įkaitusius akmenis į vandens kubilą, tokiu būdu paruošiamas šiltas vanduo). Nauja pirtininkų karta Lietuvoje paskutiniuosius 20 metų pirtininko profesijos atstovai buvo praktiškai išnykę. Viešosiose pirtyse dar buvo keli, tačiau apie jų egzistavimą buvo žinoma tik siauram pirties procedūrų gurmanų rateliui. Todėl pirtyje kiekvienas galėjo pasiskelbti viską išmanąs ir krėsti nesąmones: pilti kibirais vandenį ant akmenų, arba dar blogiau – alų, vanoti žmones neišmirkytomis, arba su nubirusiais lapais vantomis, į garinę glėbiais neštis alkoholinius gėrimus ir t.t. Dauguma kaimo turizmo šeimininkų iš neišmanymo, ar dėl to, kad nenorėdavo trikdyti svečių, tiesiog paslaugiai užleisdavo pirties pastatą – tesižino... Statistika nutyli, kiek „balių pirtyse“ įvyko nelaimingų atsitikimų: kiek prasiskėlė galvas, kiek apsinuodijo degėsių dūmais, kuomet ant įkaitusių akmenų pilama viskas, kas papuola po ranka... Paskutiniu metu pastebimas susidomėjimas tradicine lietuviška pirtimi, atsiranda vis daugiau žmonių, kurie bando atidžiau pažvelgti į nelengvą ir labai atsakingą pirtininko amatą. Teisingą kelią ta linkme tiesia VšĮ „Pirties akademija“ ir metus jau gyvuojanti „Lietuviškos Pirties Bičiulių Draugija“. Šios dvi organizacijos, derindamos tarpusavio veiksmus, stengiasi sugrąžinti garbingą lietuviškos pirties ir pirtininko vardą. Dabar Lietuvoje atsiranda nauja pirtininkų karta, kuri laikosi principų – netoleruoti lėbavimų pirtyse, teikti paslaugas tik blaiviems klientams. Tai turėtų iš esmės pakeisti požiūrį į pirtį ir pirtininkus. Didelis laimėjimas pirtininkų bendruomenėje – užmegzti bičiuliški ryšiai tarp pirtininkų Lietuvoje ir užsienyje. Vis dažniau mūsų šalyje svečiuojasi pirties meistrai iš Rusijos, Suomijos, Latvijos. Dalinamės patirtimi, informacija. Tarp pirtininkų nėra ir negali būti konkurencijos, nes viskas daroma dėl kokybiškos pirties. Ką turi mokėti ir žinoti pirtininkas? Tikras pirtininkas moka ne tik iškūrenti pirtį, bet ir paruošti visas priemones: karštą vandenį, vantas, pirties gėrimus ir maistą. Pirtininkas turi žinoti pagrindines saugaus elgesio pirtyje taisykles, jas paaiškinti pirties lankytojams, perspėti žmones, dėl kokių ligų nepatartina eiti į pirtį, mokėti suteikti pirmąją pagalbą. Pirtininkas turi intuityviai jausti pirties atmosferą, žmonių nuotaiką, krosnies šilumos atsargą, sugebėti padrąsinti naujokus, patenkinti „pirties asų“ poreikius, na ir sutvarkyti pirtį, pabaigus procedūras. Taigi pirtininkas turi būti ir kūrikas, ir valytojas, ir masažistas, ir režisierius, ir net diplomatas, nekalbant apie gebėjimą kokybiškai išvanoti įvairiomis vantomis. Tie, kas buvo pirtyje su pirtininku, visada pastebi, koks sunkus jo darbas – sąlygos prilygsta darbui šachtose: karštis, drėgmė, deguonies trūkumas. Todėl profesionaliai dirbantys pirtininkai privalo pasirūpinti savo sveikata ir išmokti efektyviai išnaudoti savo jėgas pirtyje. Pirmiausiai, vanojimo techniką reikia išlavinti taip, kad naudotum kuo mažiau fizinių jėgų – tokiu būdu procedūromis galės pasilepinti daugiau žmonių. Svarbu pasirinkti ne per dideles ir nepermirkusias vantas – su lengvesniu įrankiu galima ilgiau dirbti. Vanojimo judesiai turi būti plastiški ir lengvi. Vanta gero vanotojo rankose daro stebuklus. Didelę reikšmę darbo rezultatams turi pirties kokybė – patogus išplanavimas, iškūrenimas. Kai viskas po ranka, nereikia toli vaikščioti – taupomos jėgos, labiau susikoncentruojama. Atmintinė pirtininkui – padėk kitiems, bet ir saugok save Labai svarbi pirtininko mityba ir poilsis. Pirtyje kartu su prakaitu pasišalina ir mineralai, kuriuos būtina atstatyti. Tam būtina sureguliuoti mitybą, poilsį. Ant pirtininko stalo turi būti džiovintų vaisių, pieno produktų. Džiovinti vaisiai pasižymi didelėmis kalio atsargomis. Kalis – labai svarbus mineralas, padedantis atsigauti pavargusiai pirtininko širdžiai. Pirtininko darbo grafikas yra kitoks nei eilinio dirbančio žmogaus. Jis negali kiekvieną dieną nuo 8.00 iki 17.00 val. plušti pirtyje. Darbo grafikas sudaromas taip, kad organizmas tarp pirčių turėtų bent vieną, dvi išeigines dienas. Tik tausodamas save, pirtininkas gali suteikti kokybiškas paslaugas pirtyje, kuomet užtenka jėgų ir pabendrauti su klientais, ir suteikti jiems neužmirštamų pirties malonumų. |
