Jono Malinausko tekstas
Ronas Aradas
Ronas Aradas gimė Tel Avive 1951 m. menininkų šeimoje. Jo motina Estera Perec nuo mažumės tikėjo savo sūnaus gabumais ir pranašavo jam neįtikėtiną meninę karjerą. Užbėgant įvykiams už akių, galima drąsiai teigti, kad ji neapsiriko – šiandien Ronas įeina į komerciniu požiūriu sėkmingiausių pasaulio dizainerių dešimtuką.
Architektūros studijas pradėjo Jeruzalėje, o nuo 1973 m. tęsė Londone, vienoje progresyviausių to meto mokyklų – Architectural Association School of Architecture, vadovaujamoje Archigram įkūrėjo sero Peterio Cook’o. Netradiciniai dėstymo metodai įskiepijo jaunuoliui nenumaldomą kūrybinės laisvės ir naujų atradimų siekį.
1981 m. drauge su Caroline’a Thorman Ronas įkūrė studiją One Off ir ėmė ieškoti pirmųjų užsakymų. Deja, 8-asis praeito amžiaus dešimtmetis nebuvo palankus metas pradėti dizainerio karjerą. Britanijos ekonomikai patiriant didžiulį nuosmukį ir byrant funkcionalizmo idealams, jaunieji britų dizaineriai, kaip ir jų kolegos Italijoje, karštligiškai ieškojo naujų stilistinių sprendimų. Būtent iš italų dizainerių, galbūt, net pačių brolių Castiglioni, Ronas Aradas perėmė postmodernistinę „ready-made“ dizaino idėją. Vienu pirmųjų šios krypties kūrinių 1981 m. tapo kėdė Rover, kurioje minėtos markės automobilio sėdynė buvo užkelta ant karkaso, suregzto iš statybinių pastolių. Šis vienetinis gaminys jokio ažiotažo nesukėlė, bet tapo pirmąją postindustrinio dizaino kregžde ir kartu atvėrė Ronui duris į beatsigaunančią unikaliųjų art dizaino produktų rinką.
Daugelį šio dešimtmečio unikaliųjų objektų dizaineris gamino iš antrinių žaliavų, tad gerokai sutaupydavo medžiagų pirkimo sąskaita. Esminiu R. Arado kūrybos posūkio tašku galėtume laikyti 1988 m., kuomet jis iš sulamdytų skardos lakštų pagamino kėdę Tinker Chair, puikiai atitikusią londonietiškąją postpankinio nihilizmo atmosferą.
Šio projekto sėkmė paskatino Roną tolimesniam darbui su juodinto bei poliruoto metalo lakštais – netrukus pasirodė tokie garsūs jo šedevrai, kaip Big Easy Chair ir Well Tempered Chair. Pastarojo pavadinimas, kaip tapo įprasta XX a. pabaigoje, siejasi su klasika – garsiuoju J. S. Bacho preliudų ciklu „Gerai temperuotas klavyras“. Postmodernistinį disonansą skleidžia ir šių baldų forma – suvokdami ją kaip minkštųjų baldų archetipų apraišką, realybėje susiduriame su kieto ir šalto metalo paviršiais.
Kėdė Tinker Chair, 1988 m.
Kėdė Rover, 1981 m.
Kėdė Well Tempered Chair, gam. Vitra, 1986 m.
Kėdės Well Tempered Chair surinkimo schemos eskizas, 1986 m.
To laikotarpio R. Arodo kūrybinį kredo labai taikliai apibūdino Patrizia Moroso: „Jis buvo menininkas, naudojantis dizainą kaip saviraiškos priemonę. Savo rankomis iš metalo jis gamino baldus, kurie iš esmės buvo skulptūros. Tas formas jis siekė paversti minkštaisiais baldais, tačiau neturėjo jokio supratimo, kaip tai daroma.“ Kandi likimo ironija slypi tame, kad po daugelio metų Milane švenčiant kolekcijos Spring 25-metį būtent Moroso pristatė „tikrųjų“ minkštųjų baldų seriją, įskaitant fotelius Big Easy Chair ir Matrizia, kuriuos Ronas Aradas pradžioje buvo pagaminęs iš nerūdijančiojo plieno.
Palaipsniui skulptūriškos metalo kūrinių formos įgavo vis platesnį pripažinimą. 1989 m. One Off peraugo į Ron Arad Associates, ir dizaineriui pradėjo plaukti garsių kompanijų, kaip antai Alessi, Bonaldo, Cassina, Magis ir daugelio kitų, užsakymai. Atsižvelgdamos į avangardinę Rono darbų stilistiką, įmonės apriori susitaikydavo su netikėtais ir ne visad patogiais sprendimais. Pavyzdžiui, 1994 m. plastmasių gamybos lyderė Kartell įsigijo teisę tiražuoti iš lankstaus plieno lakšto pagamintą knygų lentyną Bookworm. Ši lentyna tapo ne tik Arado kūrybos vizitine kortele, bet ir vaizdinga adaptyvaus postmodernistinio mąstymo metafora. Kompanijos Alessi užsakymu suprojektuotoje metalo indų ir vazų serijoje Boop taip pat akivaizdžiai matoma R. Arado „pūstų“ metalo formų stilistika.
Kuris nors kitas dizaineris galėtų ramiai sau gyventi iš plieno lankstinių tiražavimo, bet Ronui Aradui nuolat rūpėjo naujų medžiagų ir technologijų įsisavinimas. 1997 m. Domus žurnalo užsakymu sukūręs Tom Vac kėdės prototipą, gautą honorarą dizaineris investavo į vakuuminio liejimo įrangą. Ji leido išplėsti plastmasinių baldų detalių gamybą.
Sofa Tuba, 2016 m.
Šezlongai After Spring ir Before Summer, 1992 m.
Knygų lentyna Book-Worm, gam. Kartell, 1993 m.
Stalo šviestuvas PizzaCobra, gam. iGuzzini, 2008 m.
2000-sisiais Aradas pradėjo eksperimentuoti su skaitmeninėmis technologijomis. Padedamas belgų įmonės Galerie Mourmans, jis sukūrė indų seriją Bouncing Vases. Ji gaminama sukepinant lazeriu poliamido mišinį. Kiekvienas „kepinys“ buvo gaminamas pagal kompiuterio sugeneruotą modelį. Siekiant užtikrinti kiekvieno gaminio unikalumą, iškart po to jis buvo ištrinamas. Aišku, Aradas neatsispyrė ir Corian’o pagundai ir sukūrė fotelių seriją Oh Void kompanijai Magis. Pastaraisiais metais dizaineris pamėgo daryti naujųjų baldų prototipus iš poliesterio ir epoksidinių kompozitų. „Aš bijau nuobodulio, fundamentalistų ir miesčionių <...> Aš dirbu tam, kad viso to išvengti“, – teigia jis.
Greta unikalių objektų kūrimo R. Aradas užsiėmė ir pedagogine veikla. 1994–97 m. dėstė Vienos Hochschule Dizaino skyriuje, vėliau tapo Londono karališkojo menų koledžo (RCA) Produkto dizaino departamento profesoriumi, o 2011 m. net pelnė šios mokyklos akademiko statusą. Vargu ar kas nors kitas labiau už Aradą, nekenčiantį akademizmo formalumų, prisidėjo prie sustabarėjusio RCA studijų proceso griovimo. Ko vertas vien tik kasdienis jo įvaizdis – į juodą paltą įsisupęs nesiskutęs vyriškis, užsimaukšlinęs „breigelišką“ skrybėlę! Tačiau asmenybės magnetizmas padarė savo – Arado aprangos stilių ėmė mėgdžioti daugelis jo studentų, o puodynę primenančią „Rono Arado skrybėlę“ dabar ribotu tiražu gamina kompanijos Alessi Londono skyrius.
Du tūkstantųjų pradžioje Aradas grįžo prie savo profesinių šaknų, atnaujindamas architekto praktiką. Per trumpą laiką jis sukūrė tokius unikalius objektus, kaip Maserati saloną Modenoje (2002 m.), Y. Yamamoto pagrindinę parduotuvę Tokijuje (2003), viešbutį Upperworld Londone ir daugelį kitų. Aišku, šių pastatų interjeruose visuomet atsirasdavo vietos ir unikaliems Rono Arado skulptūriniams objektams, pavyzdžiui, žiediniam autotrekui minėtame Maserati salone arba plastiškiesiems kontuaro baldams Madrido viešbutyje Puerta de America.
Pūsto aliuminio vaza iš serijos Boop, gam. Alessi, 1998 m.
Fotelis Oh Void, gam. Magis, 2002 m.
Kėdė Tom Vac, gam. Vitra, 1999 m.
Kinetinė skulptūra Spyre, 2016 m.
Vienas įstabiausių Rono Arado kūrybos bruožų – gebėjimas perkelti unikalius plastinius atradimus į visiškai kitą mastelį ir kontekstą. 2010 m. projektuodamas Dizaino muziejaus pastatą Holono mieste, pagrindinį statinį jis papuošė įspūdingo dydžio metaline spiraline kompozicija – ji tapo viso ansamblio kompozicijos leitmotyvu. Paties autoriaus teigimu, „šis projektas įkėlė Holoną į pasaulio žemėlapį“. Taip pat besivyniojančios juostos, tiksliau, metalinių vamzdžių pluošto motyvą jis panaudojo Kesher („Jungties“) skulptūrai, įrengtai Tel Avivo universiteto parkelyje. Nepertraukiamą jungtį tarp universiteto materialiojo pagrindo ir jo intelektualinių galių simbolizuojanti juosta apsivijo ten augančių palmių kamienus, tad vamzdžių pluoštą teko virinti ir poliruoti vietoje.
Plėtodamas architektūrinę veiklą, 2016 m. kolekcinio dizaino parodos Design Miami / Basel instaliacijų skyriuje Ronas Aradas pristatė arbatos paviljoną Armadillo – kuklią pašiūrę, sumontuotą iš faneros lakštų, iš tiesų primenančią egzotiškąjį šarvuotį. Šį objektą kompanija Revolution Precrafted įtraukė į DIY („Do it yourself“) statinių katalogą: jame Arono vardas atsidūrė greta Tomo Diksono, Marselio Vanderso ir Zahos Hadid.
Šio amžiaus antrajame dešimtmetyje Ronas Aradas dažniausiai reiškėsi kaip skulptorius monumentalistas. Vienas įspūdingiausių šios srities kūrinių – 16 m aukščio mobilioji dekoratyvinė kompozicija Spyre, 2016 m. pastatyta Londono karališkosios menų akademijos pagrindiniame kieme (galėtume ją laikyti uždelsto veikimo revanšu). Postapokaliptinis šios skulptūros minimalizmas šaižiai kontrastuoja su aplinkinių pastatų architektūra, tačiau, skirtingai nuo mūsų sakramentaliojo Vamzdžio, Spyre segmentai, sujungti šarnyrinėmis jungtimis, nuolat juda vienas kito atžvilgiu, nutvieksdami aikštę įmontuotų žibintų šviesa. Parodydamas įgimtą verslumo gyslelę, iškart po iškilmingo Spyre atidarymo R. Aradas kartu su Ingo Maurerio kompanija išleido riboto 50 vnt. Spyre stalinių šviestuvų seriją – aišku, jau be elektrinės pavaros.
Maserati prekybos salonas Modenoje, 2002 m.
Dizaino muziejaus Holone pastatas, 2010 m.
Skulptūrinė kompozicija Safe Hands Toronte, 2019 m.
Skulptūrinė kompozicija Kesher Tel Avivo universiteto parke, 2011 m.
Pagautas gigantomanijos draivo, Aradas ėmėsi dar didesnio projekto. 2019 m. jis laimėjo Kanados nekilnojamojo turto vystytojų paskelbtą konkursą dekoratyviniam akcentui greta statomo aukščiausio Toronto dangoraižio One Bloor East sukurti. Iš dviejų segmentinių nerūdijančiojo plieno kolonų susidedantis monumentas, simbolizuojantis dviejų verslo įmonių sinergiją, buvo pavadintas Safe Hands. Jo aukštis siekė 27 m, o svoris sudarė daugiau nei 30 tonų. Nepaisant visų pastangų, šis monumentas netapo nei turistų traukos centru, nei juolab Toronto miesto simboliu, tačiau iš arti tariamai Žemės traukos sugniuždyti plieniniai pilonai atrodo labai įspūdingai.
Praūžus didžiulėms retrospektyvinėms parodoms MoMa, Metropolitan, G. Pompidou centre ir kituose meno pasaulio epicentruose, ryškiu Rono Arado kūrybinės biografijos įvykiu tapo 2018 m. Tel Avivo Gordon galerijoje atidaryta personalinė paroda. Specialiai jai dizaineris sukūrė instaliaciją All and Nothing – kaip ir kadaise, žaisdamas amorfiniais nerūdijančiojo plieno karpiniais, kurių poliruoti paviršiai provokavo įmantrių atspindžių žaidimą. Įdomu, kad atskiros šios instaliacijos dalys vėliau pradėjo gyventi atskirą gyvenimą ir tapo vienetiniais kolekcinio dizaino produktais, tokiais kaip Stalas #13 arba #14. Taip pat buvo eksponuojami savotiški metalo koliažai – suplotų automobilių kėbulų serija bendru pavadinimu Pressed Flowers, kritikų išvadinta kreatyvine destrukcija.
Instaliacija All and Nothing personalinėje parodoje Gordon galerijoje, 2018 m.
Instaliacija iš ciklo Pressed Flowers, 2022 m.
Teniso stalas, 2022 m.
Naujausių R. Arado kūrinių paroda, mįslingai pavadinta Dubito ergo Cogito (lot. „Abejoju, todėl manau“), atidaryta toje pačioje galerijoje 2023 m. balandyje, nustebino lengvabūdišku darbų šmaikštumu. Ko vertas vien teniso stalas išlenktu poliruoto plieno paviršiumi, pakeičiančiu kamuoliuko judėjimo trajektoriją! Žiūrovus taip pat stebino dvimačiai bei trimačiai kaligrafijos etiudai, išnaudojantys žodžių veidrodinių atspindžių žaismą.
Apibendrindamas visą Rono Arado kūrybą, britų kritikas J. S. Foer rašė: „Rono kūrybos apibūdinimo problema yra ne ta, kad jis neatitinka įprastų apibrėžimų, o ta, kad jis apskritai netelpa į jokius rėmus. Įsivaizduokite, kad žiniatinklyje ieškote kamščiatraukio apibūdinimo, o randate šveicariško peiliuko atvaizdą. Pabandykite ieškoti dizainerio – ir savo nuostabai rasite Aradą.“
