Jonas Malinauskas
Būtent taip buvo pavadinta šviesos instaliacijų paroda, vykusi Niujorko Cooperio Hewitto dizaino muziejuje 2007 m. Šie žodžiai puikiai atskleidžia garsiojo šviestuvų dizainerio Ingo Maurerio (1932–2019) kūrybinę koncepciją: ne tik stebinti, bet ir provokuoti žiūrovus originaliais ir dažnai netikėtais šviesos įrangos sprendimais. Jau seniai norėjau griebtis šios temos, tad po pandeminės nakties vėl suspindusi „Euroluce“ žvaigždė tapo puikiu pretekstu parašyti tiek apie turtingą I. Maurerio kūrybinę biografiją, tiek apie naujausius jo įmonės projektus.
Ingo Maureris su staliniu šviestuvu Lucellino
Ingo gimė Vokietijos pietuose, Bodeno ežere esančioje Reichenau saloje. Vaikino mokslus vidurinėje mokykloje nutraukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Jam pasibaigus, teko ieškotis duonos kąsnį suteikiančio darbo. Vietinėje amatų mokykloje Ingo pramoko stenografijos, o vėliau Miunchene studijavo grafinį dizainą. Būdamas 28-erių, jis paliko Vokietiją ir išvyko į Jungtines Valstijas, kur dirbo dizaineriu, o vėliau projektų vadovu nedidelėse reklamos agentūrose. Grafinio dizaino studijos padarė nemažą įtaką vėlesnei Ingo kūrybai: daugelį apšvietimo sistemų jis iš pradžių kūrė kaip grafines kompozicijas ir tik vėliau joms suteikdavo trimatę formą.
1963 m. Ingo grįžo į Vokietiją ir pradėjo verstis šviestuvų projektavimu. Verslas ėjosi vangiai. 1966 m. gimė The Bulb – konceptualus šviestuvas, pradžioje skirtas instaliacijai Venecijos meno bienalėje. Jo šerdimi buvo paprasta kaitrinė lemputė su veidrodiniu „viršugalviu“, įkelta į pūsto stiklo burbulą, primenantį lemputės korpusą. Dešimtmečiu pirmąsias postmodernizmo idėjas pranokęs šviestuvas tapo toks populiarus, kad I. Mauriui nebeliko nieko kito, kaip organizuoti serijinę Burbulo gamybą savo įmonėje „Design M“. Prabėgus kone 60-iai metų šis šviestuvas vis dar tebėra įmonės „Ingo Maurer GmbH“ gamybos programoje. Jis kartu su keliais kitais dizainerio projektais yra įtrauktas į Niujorko MoMa muziejaus nuolatinę ekspoziciją.
1984 m. pirmą kartą buvo pristatyta žemos įtampos apšvietimo sistema YaYaHo tapo tikru proveržiu apšvietimo sistemų gamyboje. Ji buvo paremta įtempiamų plieninių trosų, nuolatinės 12 V elektros srovės ir ant jų kabinamų įvairių tipų halogeninių šviestuvų naudojimu. Iš šalies atrodė, kad tiesiog ore sklando spalvingi šviesos gaubtų lopinėliai ir ryškūs nukreiptos ar išsklaidytos šviesos taškai. Ši sistema puikiai tiko naudoti tiek visuomeniniuose, tiek ir privačiuose interjeruose ir sulaukė daugybės pamėgdžiotojų įvairiose pasaulio šalyse. Savo ruožtu, Ingo Maurer kone kasmet išleisdavo vis naujų YaYaHo apšvietimo elementų. Juos pritaikydavo ne tik serijiniams gaminiams, bet ir tokiems unikaliems projektams kaip parodai Lumieres: Je pense à vous (pranc. „Šviesos: aš galvoju apie jus“) Paryžiaus Pompidu centre 1985 m.
Ingo Maurer GmbH stendas parodoje Euroluce, 2023 m.
Apšvietimo sistemos YoYoHo elementai, 1982 m.
1980-ųjų pabaigoje greta serijinių gaminių Ingo ėmė kurti unikalias šviesos objektų kompozicijas – jas paversdavo tikrais šviesos meno kūriniais. Vienu pirmųjų bandymų tapo paroda Cartier šiuolaikinio meno fonde – Lumière Hasard Réflexion (pranc. „Šviesos tikimybės atspindys“). Jau XXI a. jis įgyvendino vieną stambiausių meninių projektų – unikalia šviesos ekspozicija pavertė privačią vilą Šveicarijoje.
Kone visą karjeros laiką Miunchene gyvenęs Ingo Maurer vaisingai bendradarbiavo su mieto transporto kompanija MVG. Metro stoties Westfriedorf apšvietimui jis panaudojo gigantiškus spalvotos šviesos kupolus, dėl kurių ši stotis iki šiol laikoma viena įspūdingiausių Europoje; vėliau jis unikaliais šviestuvais papuošė dar keletą metro stočių, kurių paskutinioji – Marienplatz – atvėrė duris 2015 m. rudenį.
Amžininkų „šviesos poetu“ vadintas Maureris gebėjo suteikti savo kūriniams nepakartojamo lyrinio jautrumo. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Zettel’z serijos kabamieji šviestuvai. Modelį Zettel’z 5 sudaro 80 prie specialių laikiklių pritvirtintų A5 formato lapelių (31 su užrašytomis sentencijomis, 49 – tušti), primenančių nebaigtą rašyti dienoraštį. Vėliau gimė sumažinta versija su A6 formato lapeliais, taip pat šviestuvas Zettel’z Munari, papuoštas dizainerio Bruno Munari sukurto šrifto atspaudais. Ne mažiau jausmingi yra ir „sparnuotųjų lempų“ serijos šviestuvai. Jie tapo I. Maurerio kūrybos vizitine kortele – pradedant nuo pavienės lemputės Lucellino, papuoštos sparneliais iš natūralių žąsų plunksnų ir baigiant didžiuliu sietynu Birds Birds Birds su įvairiomis kryptim zujančių sparnuotų lempučių pulkais.
Įsibėgėjusi postmodernizmo epocha išryškino dar vieną Ingo kūrybos bruožą – jo puikų humoro jausmą, ypač pasireiškusį tokiose didingose kompozicijose, kaip garsusis sietynas Porca Miseria! (ital. „Kokia nelaimė!“, 1994 m.), vaizduojantis „sulėtintą“ sprogimą indų krautuvėlėje. Kiekvienas šių šviestuvų buvo surenkamas individualiai, atsižvelgiant į patalpos charakterį. Nuo 2006 m. I. Maureris retsykiais pagamindavo šio šviestuvo variacijų, kuriuose ant strypų vietoje lėkščių duženų buvo montuojamos Budos galvos. Taip pat yra šio šviestuvo versija, skirta amerikiečių tapytojui Royui Lichtenshteinui – Comic Explosion.
Šviestuvai metro stoties Westfriendhof interjere, Miunchenas, 1998 m.
Sietynas Porca Miseria!, 1994 m.
Panaudojęs kūginę Campari Soda kokteilio buteliukų formą, I. Maureris pradėjo juos jungti į grupes po dešimt ir gaminti kabamuosius šviestuvus Campari Light (2002 m.). Įdomu, kad aukščio reguliatoriaus vaidmenį čia taip pat atlieka Campari gėrimo kamštelis, o šių šviestuvų eksportas į JAV yra draudžiamas. Iš kitų „ready-made“ dizaino objektų verta pažymėti šviestuvą Luzy Take Five (2018 m.), gaminamą prikabinant lemputes prie guminės pirštinės. Smagiu humoru dvelkiantiems šviestuvams galima būtų priskirti seriją I Ricchi Poveri (2014–2022 m.), taip pat 1982 m. pasirodžiusią stalinę lempą ne itin skambu pavadinimu BiBiBiBi, kurios halogeninė lemputė apšviečia ne tik raudonas paukščio kojas ir porcelianinį padėklą, bet ir auštai ore plevenantį plunksnų kuokštą.
Kartais Ingo Maurerio humoras virsdavo kandžia ironija, o projekte „Euro Condom“ šis jausmas įgavo socialinės satyros mastą. 2009 m. Europos Komisijai nusprendus uždrausti kaitrinių lempučių matiniais gaubtais naudojimą (atseit jos sukelia bereikalingus elektros nuostolius, lyginant su lemputėmis skaidriais gaubtais), Ingo Maureris protestuodamas sukūrė minėtąjį rinkinį, kuriame skaidri kaitrinė lemputė įmauta į karščiui atsparų „prezervatyvą“, kad galėtų skleisti matinę šviesą. „Apsisaugokite nuo kvailų taisyklių – naudokite Euro Condom!“ – skelbė šio gaminio reklaminis šūkis.
Nuo devintojo dešimtmečio pradžios Ingo sukūrė daugybę projektų naudodamas japonišką ryžių popierių. Jis sėmėsi įkvėpimo iš popierinių žibintų gamybos tradicijų, taip pat garsaus dizainerio Isamu Noguchi „šviesos skulptūrų“. Ryžių popierius yra pakankamai stangrus, kad išlaikytų trimačių figūrų briaunas, ir kartu pakankamai purus, kad praleistų šviesos srautą. Įmantrius popierinius gaubtus Maureris kūrė drauge su dizainere Dagmara Mombach, tad bendras šviestuvų šeimos pavadinimas yra MaMo Nuochi (Maurer – Mombach – Noguchi). Dauguma popierinių šviestuvų gaubtų primena sudžiūvusius lapus arba keistus jūros gyvius, bet pasitaiko ir paprastesnių – tokių kaip stalo šviestuvas Lampampe, pradėtas gaminti dar 1980 m.
Stalinė lempa The Bulb, 1966 m.
Šviestuvas Lucellino, 1982 m.
Apšvietimo technologijų naujovės buvo didžiausia Ingo silpnybė. Jas dizaineris siekė tučtuojau įdiegti savo projektuose. Dar 1997 m. jis sukūrė pirmąjį LED šviestuvo prototipą Belissima Brutta (ital. „Bjaurusis grožis“), kuris iš tiesų buvo labiau bjaurus nei gražus, o 2006 m. išleido pirmąjį OLED (organinių šviesos diodų) šviestuvą. Vėliau šviesos diodai tapo neatsiejama daugumos I. Maurerio projektų dalimi, pradedant nuo unikalių šviesos instaliacijų ir baigiant pripučiama šviesos žarna Blow me Up (2017 m.)
Ingo Maureris išsaugojo kūrybišką mąstymą ir organizacinius gebėjimus iki paskutinių gyvenimo dienų. 2019 m. rudenį, likus vos kelioms savaitėms iki savo išėjimo, jis dalyvavo atidengiant įspūdingą, šviesos laivo korpusą primenančią instaliaciją Miuncheno teatro Residenztheater Žiemos sodo erdvėje. Ji apšvietė ne tik teatro salę, bet ir priešais plytinčią aikštę, taip pat pagyvino nuobodžiai modernistinį teatro fasadą.
Po Maestro mirties jo bendražygius apėmusius jausmus puikiai perteikia kritiko Yves’o Béhar žodžiai: „Mes labai pasigesime jo nesuskaičiuojamų šviesos magijos ir istorijos eksperimentų“. Tuo tarpu Londono dizaino muziejaus direktorius, žymus dizaino istorikas Deyanas Sudjicas tiesiai šviesiai pavadino Maurerį „išradingiausiu ir kūrybiškiausiu XX a. apšvietimo dizaineriu“.
Visą gyvenimą Ingo Maureris labai rūpinosi ne tik naujų projektų įgyvendinimu, bet ir savo įmonės darbuotojais. „Kai įkūriau firmą, prisiėmiau didelę atsakomybę už šiuos žmones, tad noriu palaikyti bei tobulinti įmonę, kiek galiu, – viename interviu sakė jis. – Vėliau jie turės apsieiti be manęs, bet aš labai tikiu, kad jie susitvarkys.“
Sietynas Birds Birds Birds, 1992/2018 m.
Sietynas Comic Explosion, 2010 m.
Ir kolektyvas susitvarkė. Nepaisant skaudžios idėjinio vado netekties, Ingo Maurer Team toliau tęsia kūrybinę veiklą ir kiekvienais metais išleidžia vis naujų šviestuvų modelių. Šių metų Euroluce parodos stende lankytojai išvydo visą eilę naujovių, pavyzdžiui, kabamąjį šviestuvą Signature. Naudodamas juodą maitinimo laidą, slankiąsias jungtis ir pagalbinius spyruoklinius elementus, kiekvienas vartotojas gali susikurti unikalų parašą primenančią kompoziciją arba tiesiog pritaikyti jo ažūrinę konfigūraciją turimai erdvei. Dar įspūdingiau atrodė dekoratyvinis šviestuvas MoodMoon (diz. Sebastianas Heptingas): iš pirmo žvilgsnio drobėje, užkeltoje ant molberto, tiesiog buvo pavaizduotas nežinomo dangaus šviesulio užtemimas, tačiau palaipsniui vaizdas keitėsi, formuodamas „saulėlydžius“ ir saulėtekius“ dėl anapus drobės įtaisytų LCD šviestuvų. Be parodos, įmonė surengė taip pat įrengė instaliaciją Milano senamiestyje, kur didžiulės burės, sudarytos iš tūkstančių veidrodinių elementų veržte veržėsi pro senuosius Porta Nuova vartus, atspindėdamos aplinkui vykstančio naktinio gyvenimo blyksnius. Visus šiuos šviestuvus bei instaliacijas galėtume laikyti įmonės Ingo Maurer GmbH darbuotojų duokle jos įkūrėjo karjerai, susijusiai su techniniu tobulumu ir nevaržomu fantazijos polėkiu.
Daugiau nuotraukų:
