ŠARAS

Tekstas Jono Malinausko
Nuotraukos autoriaus, Karolio Milaševičiaus ir Irmanto Gelūno nuotr.

Nuo pat pirmųjų metų jis stebino savo dėstytojus ir grupiokus brandžia kūrybinių idėjų įvairove ir jų įgyvendinimo nuoseklumu, kurio kartais pritrūksta jaunam žmogui. Tokius vertingus dizainerio profesinius bruožus kaip tikslumas ir perfekcionizmas, paprastai išugdomus per daugelį metų, Šarūnas buvo įgijęs dar mokykloje ir sėkmingai taikė studijų metų projektuose. 

Vienas pirmųjų projektų, išgarsinusių jo autorių, buvo pirmo kurso praktinis darbas, oficialiai vadintas „baldu vaikams iš lengvųjų medžiagų“. Po keleto eksperimentų Šarūnas iš vientiso plastmasės lakšto sulankstė grakštaus silueto fotelį, idealiai atitikusį vadinamojo „formos programavimo“ dėsningumus. Projektas iškart pateko į Dizaino katedros metodinį fondą, buvo ne kartą eksponuotas Lietuvoje ir užsienyje. Tiesa, praktiniam naudojimui plastmasės lakšto struktūra visgi pasirodė per gležna, tačiau, jį pakeitus tvirtesne medžiaga, būtų galima drąsiai organizuoti šio baldo serijinę gamybą. 

Kitas kursinis darbas, parodęs autoriaus kūrybinį savarankiškumą ir nuolatinį tobulumo siekį, buvo „kanceliarinių reikmenų stovelis“,  kurį Šarūnas suprojektavo kaip prabangų plunksnakočių laikiklį. Ryžtingas trijų tamsinto stiklo lakštų pervėrimas rašiklių smaigaliais ne tik formavo medžiagų plastinį kontrastą, bet ir kėlė dekoratyvinį atspindžių ir šešėlių žaismą. Tai, kas iš pradžių buvo laikoma pavieniais sėkmės atvejais, vėliau tapo nuosekliu procesu: dėstytojų manymu, studijų metais Šarūnas išvystė universaliųjų dizaino vertybių supratimą, kurį vienodai sėkmingai taikė skirtingų sričių projektams.  

Bakalauro baigiamąjį darbą, atliktą 1999 m. (vadovas prof. T. Baginskas), Šarūnas taip pat susiejo su baldų dizainu. Jo pasiūlyta transformuojamo staliuko koncepcija vyresniųjų kolegų buvo sutikta skeptiškai: ar verta naudoti sudėtingą kinematinę schemą dėl trumpalaikio emocinio efekto? Mat, prasislenkant trims stalviršio segmentams, viduryje atsiverdavo kiaurymė, iš kurios  iškildavo ant apatinės lentynėlės pastatytas prabangus gėrimo butelis. Šarūnas, kaip įprasta, nepasidavė spaudimui; baigiamojo darbo gynimo metu ilgai derinta staliuko kinematika visgi suveikė ir nustebino vertinimo komisijos narius. Vėliau stebuklingasis butelio iškilimas buvo sėkmingai demonstruojamas ir „Litexpo“ Dizaino galerijoje, ir netgi grupinėje Lietuvos dizainerių parodoje Milane 2002 m.

Magistro studijų metu Šarūnas taip pat atliko keletą įdomių projektų, eksponuotų „Procesų“ parodoje, tarp jų ir šviestuvą, pagamintą iš peršviečiamo medžio lukšto, sukurtą stažuojantis Norvegijoje. Baigiamajame MA projekte, atliktame kartu su gupiokais Gediminu Stoškumi ir Aiste Zalatoriūte, buvo nagrinėjami kolektyvinio projektavimo  ypatumai, kuriant baldus jaunimui (vadovas prof. T. Baginskas). Šarūno suprojektuota  lentyna turėjo savo „prikolą“ – vidinio tūrio transformavimą naudojant slankiąją širmą.

Devintajame dešimtmetyje Dizaino katedros studentams per trimatės plastikos paskaitas teko susidurti su juvelyrinių gaminių projektavimu. Tai, kas daugeliui kolegų tapo rimtu galvos skausmu, Šarūnui žadino sveiką azartą. „Apribojimai verčia mus eiti gilyn“, – rašė jis savo esė dar mokymosi M. K. Čiurlionio mokykloje laikais, ir kiekvienoje iš trimatės plastikos užduočių pasiekdavo puikų rezultatą. 

Naujo tūkstantmečio pradžioje daugeliui nagingų dizainerių juvelyrika buvo pelningu pragyvenimo šaltiniu; siekdamas tobulėti šioje srityje, Šarūnas ryžosi savotiškam „chadžui“ – palikęs studijas Lietuvoje išvyko į JAV, kur stažavosi garsaus juvelyro Aleksandro Šepkaus studijoje. Nors įmantri šio meistro stilistika neturėjo lemiamos įtakos Šarūno kūrybai, tačiau įsitraukimas į intensyvų gamybos  procesą tapo atšiauria ir naudinga profesinio tobulėjimo mokykla. Juvelyrikos baro Šarūnas neapleido ir vėlesniais metais; vienas tęstinių jo projektų buvo radijo stoties „Radiocentras“ muzikos apdovanojimų projektavimas ir gamyba, kurių metu, nekeičiant sprendimo esmės, kasmet buvo surandama vis naujų medžiagų ir dekoro santykių. Taip pat originalių technologijų paieškos atvedė į unikalų žvejybos blizgių serijos „Kibs“ dizainą.

Grįžęs į Lietuvą, Šarūnas 2004 m. atėjo dėstytojauti į gimtąją VDA Dizaino katedrą ir kartu dairėsi naujų saviraiškos galimybių. Susiklosčius aplinkybėms ir paveiktas kolegų pavyzdžio, jis nusprendė papildyti patirčių bagažą architektūros studijomis. 2011 m. pristatytas bakalauro baigiamasis darbas gavo puikų įvertinimą, tačiau tolesnė architekto karjera nebuvo įspūdinga. Tam tikra prasme koją pakišo jau minėtas profesinis perfekcionizmas: atsiliepdamas į besikeičiančius užsakovų įgeidžius, dizaineris nuolat grįždavo prie, rodos, jau pabaigtų projektų, siekdamas išsamiai įvykdyti užsibrėžtus tikslus.

Tolesnė Šarūno profesinė karjera, galima sakyti, vyko lygiagrečiai trimis kryptimis. Jas sujungė lietuviškojo dizaino kaip kultūrinio proceso dalies puoselėjimo idėja. Dėstydamas Dizaino katedroje, pagrindinį dėmesį jis skyrė jaunųjų dizainerių profesiniam ruošimui, jų projektams kėlė aukščiausius kokybės kriterijus. „Niekas nesakė, kad bus lengva“, – dažnai iš savo dėstytojo išgirsdavo studentai. Šiais visuotinio jaunimo išglebimo laikais vienas efektyvių būdų pastūmėti jaunuolius pirmyn – „užduoti toną“ aktyviai dalyvaujant bendroje veikloje: svarstant eskizus, gaminant maketus, bandant medžiagas, rengiant ekspozicijas ir t. t. Iš vienos pusės, tai atima dėstytojui daug laiko, kuris galėtų būti skirtas kūrybai ir asmeniniam gyvenimui, iš kitos pusės – retai kada būna deramai įvertinta. Dėstymo akademijoje metais Šarūnas taip aktyviai dalyvavo rengiant studentų projektus, kad netgi gavo iš jų pagarbią „Trenerio“ pravardę.

Parodoje „Procesai“ buvo eksponuojama keletas įspūdingų šios sąveikos rezultatų. 2014 m. Šarūno vadovaujamas  Ignas Survila suprojektavo sulankstomą paspirtuką „Pigeon“. Tai buvo bakalauro studijų baigiamasis darbas; įžvelgęs komercines jo perspektyvas, Šarūnas įsijungė į projektą, kurio tikslu tapo „City Bird“ įkurti tarptautinę bendrovę ir organizuoti masinę gamybą. Bendromis pastangomis įveikus daugybę kliūčių, Kinijoje buvo organizuota paspirtukų gamyba. Vėliau „City Birds“ verslas buvo perleistas užsienio partneriams, tačiau „Pigeon“ išliko vienu žinomiausių šiuolaikinio Lietuvos dizaino objektų.

Ne mažiau pastangų Šarūnas įdėjo ir į nuo 2016 m. plėtotą triciklo AKO projektą. Pradžioje tai buvo bakalauro baigiamasis darbas; būtent Šarūnas supažindino studentą Luką Avėną su techninio projekto autoriumi Artūru Mikalausku. Vėliau šis darbas virto UAB Viltechna remiamu R&D projektu, prie kurio Šarūnas dirbo kartu su Dominyku Budinu ir Mariumi Pauliuku, eidamas techninio konsultanto pareigas. Buvo pagaminta keletas natūralaus dydžio maketų ir veikiantis prototipas. Per bandymus metu prototipas parodė puikią dinamiką ir stabilumą kelyje. Šiuo metu projektas yra tęsiamas, tariamasi dėl serijinės triciklų gamybos užsienyje.

Greta studentiškų darbų Šarūnas rasdavo laiko ir asmeniniams dizaino projektams. Augęs toli nuo jūros ir netgi nebūdamas vandens ženklu pagal Zodiaką, jis visgi susižavėjo laivų ir plaukimo priemonių dizainu. Parodoje „Procesai“ buvo eksponuojamas žvejybinis-pramoginis kateris „Symphony“, 2004–2006 m. gamintas nedideliu tiražu vienoje Kauno įmonių. Vėliau drauge su Dominyku Budinu Šarūnas suprojektavo pontoninio tipo pramoginį laivą. O žinomiausiu jo sukurtu plaukiojančiu objektu, be abejo, tapo ekologiškas keltas „Uperis“, pastatytas kartu su architektu Justinu Dūdėnu ir meistru Donatu Stasiuliu 2018 m. Iš šešių plastikinių segmentų surenkamas apvalios formos keltas buvo nuleistas į vandenį Valakampiuose, kur keldavo 7–8 žmones iš vieno Neries kranto į kitą veikiamas vien tik vandens srovės, be jokių pagalbinių variklių. Apie šio projekto svarbą Šarūno gyvenime byloja faktas, kad būtent „Uperio“ denyje 2022 m. vasarą įvyko jo jungtuvės su teatrologe Goda Dapšyte. Beje, tai buvo paskutinis kelto reisas: kaip ir kiekvienas „gyvas“ dizaino projektas, jis turėjo varginančią organizacinę-vadybinę dalį, kuriai lemiamą smūgį sudavė prasidėjusi pandemija. Jos metu keleivių skaičius drastiškai sumažėjo, o kranto įrangos dalys ir tvirtinimo trosai buvo tiesiog išvogti. 

Būdamas aktyvus Lietuvos dizaino lauko dalyvis, Šarūnas žvalgėsi ne tik į jo ateitį, bet ir į praeitį. Sykiu su keliais bendraminčiais jis įkūrė „Dizaino fondą“, besirūpinantį sparčiai nykstančio lietuviško dizaino paveldo išsaugojimu. Specialiai paruoštoje studijoje buvo rengiami vaizdo interviu su vyresnės kartos dizaineriais, pirmųjų VDA Dizaino katedros laidų absolventais R. Gaušiene, R. Navasaitiene, K. Ramonu, P. Šarka, dėstytojais T. Baginsku, A. Puriu ir kitais. Kultūros komplekse Sodas 2123 buvo įkurta dizaineriui Kęstučio Gvaldos vardu pavadinta ekspozicija, kurioje buvo telkiami XX a. antros pusės lietuviško dizaino pavyzdžiai. Be to, Šarūnas buvo vienas iš memorialinės lentos ant Felikso Daukanto (1915–1995) gyvenamojo namo įrengimo iniciatorių ir jos grafinės dalies autorius.

Ilgą laiką Šarūnas kratėsi Vilniaus dailės akademijoje jam peršamų administracinių pareigų. Galų gale nusileido ir 2023 m. pradžioje tapo Dizaino katedros vedėju, o po kelių savaičių – ir akademijos Senato pirmininku. Kaip ir į kiekvieną veiklą, į naujas pareigas Šarūnas žvelgė labai atsakingai, gilinosi į kiekvieną administracinį dokumentą. Įsivažiavus skaitmeninei raštvedybai, jų ne sumažėjo, o žymiai padaugėjo. Ar būtent ši veikla tapo tuo šiaudu, kuris perlaužė jaučio nugarkaulį – niekad nebesužinosime. Vieną rytą 2023 m. balandžio rytą niekad sveikata nesiskundęs Šarūnas patyrė ūmų širdies kraujagyslės trūkimą ir išėjo, palikęs mus spėlioti apie jo tolimesnės karjeros žingsnius tariamąja nuosaka...

Autorius dėkoja Godai Dapšytei - Šlektavičienei ir Karolinai Jakaitei už pagalbą ruošiant straipsnio medžiagą.